Paroda. Žmogus gamtoje ar gamta žmoguje

E. Kuckaitės darbai parodoje „Suaugę sapnai“. G. Grigėnaitės / LNDM nuotr.

Jeigu domitės šių dienų tapyba arba žavitės originalios sandaros metaforomis bei rankų darbo spalviniais dariniais – laikas susiplanuoti išvyką į Vytauto Kasiulio dailės muziejų, kur iki balandžio pabaigos veikia paroda „Suaugę sapnai“. Ją kuravo menotyrininkė Monika Krikštopaitytė, sukvietusi įvairių kartų menininkų ketvertą: Adomą Danusevičių, Aliną Melnikovą, Eglę Kuckaitę ir Eglę Gineitytę.

Kodėl V. Kasiulio dailės muziejuje? Todėl, kad šis išeivijai skirtas Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus (LNDM) padalinys viešina ir praeityje migravusių kūrėjų paliktus ženklus, ir šių dienų išeivius, jeigu galima juos taip vadinti. Griežtų taisyklių ir kategoriškų riboženklių nesilaikoma, nes jaunesni kūrėjai renkasi gyvenimą migruojant be sienų. Tai ir iliustruoja ši paroda: A. Danusevičius gyvena tarp Danijos ir Lietuvos, A. Melnikova – Ispanijoje, o abi Eglės po kelionių visada grįžta į Lietuvą. Bet toks geografinis žemėlapiavimas nesukliudė vientisam ekspozicijos pasakojimui.

Juolab kad jis mezgasi jaukiai pritemdytose salėse – juoduose kubuose, lyg stebėtum neskubrius video su pasikartojančiais motyvais skirtingų autorių darbuose ar šviesos srautuose (architektė Ieva Cicėnaitė). Todėl bendra erdvių visuma labai kinematografiška. Gali palengva atrasti analogiškas detales, sekti fantasmagoriško naratyvo pėdsakais arba tiesiog atsiduoti žmogaus gamtoje ir gamtos žmoguje gaivalui. Jei kalbėtume apie parodos koloritą – jame ryškiaspalvių paveikslų mažuma, išskyrus ryškiai žalią spalvą kaip stiprų leitmotyvą. Daug pastelinių tonų, skaidrių lesiruočių, glotniai ir plonai padengtų paviršių, greta klimpstant ir į išvešėjusius dažų sluoksnius.