Priešpiečiai su Axeliu Dumas

Axelis Dumas, 44-ių metų „Hermes“ generalinis direktorius, kuris priklauso mados namus 1837-aisiais įkūrusios šeimos šeštajai kartai, renkasi priešpiečius privačiame valgomajame bendrovėspatalpose Paryžiuje, Faubourg Saint-Honore gatvėje.

Įžengiu į pagrindinį parduotuvės įėjimą su mozaika išklotomis grindimis ir mane iš karto nusiveda pro būrelius tyliai besišnekučiuojančių klientų. Už nugaros paliekame virtuvės įrangos skyrių ir praeiname pro šilką, kvepalus bei jodinėjimo įrangą. Odos skyriuje galima rasti ne tik mados namų garsiąsias rankines (jos taip gerai žinomos, jog jas vadiname vardais: Birkin, Kelly ir Constance), bet ir pakinktus, kurie atnešė pelną bendrovės įkūrėjui Thierry Hermesui. Jo sūnus Charles-Emile‘is Hermesas 1880 metais į produktų katalogą įtraukė balnus. Šiuo metu odos dirbinių pardavimas sudaro 44% mados namų metinių pajamų.

Nedideliu koridoriumi mane išveda iš teatrališkos parduotuvės salės į užkulisius: čia vietoj grindų mozaikos – pramoninis linoleumas, sienos nukabinėtos ugnies gesintuvais. Toliau – keletas nedidelių laiptinių ir dar daugiau koridorių. Viršutiniuose aukštuose, kur patalpos nušviestos nebe neoninėmis lempomis, o dienos šviesa, pro stiklo sienas galima pamatyti tuščias dirbtuves. Gal „Hermes“ bendrovėje, kaip elfų ir batsiuvių gyvenime, viskas prasideda išmušus vidurnakčiui? O gal čia tiesiog Prancūzija, ir dabar yra l‘heure du dejeuner (liet. pusryčių valanda).

Randu Dumas kvėpuojantį grynu oru ant stogo terasos vešinčiame sode. Jis dėvi mėlyną dvieilį kostiumą, nepriekaištingai baltus marškinius ir mėlyną kaklaraištį. Čia jis man nori parodyti pastato neįprastą – asimetrišką formą. Šį pastatą jo proprosenelis Charles-Emile‘is įsigijo 1880-aisiais. Anais laikais iš čia buvo galima stebėti siuvėjas, dirbusias pas Jeanne Lanviną; šis dizaineris kitoje gatvės pusėje savo ateljė įrengė 1889 metais. „Prieš 50 metų čia buvo „Hermes“, kur dirbo vyrai, o kitapus gatvės – „Lanvin“, kur dirbo tik moterys, – aiškina Dumas. – Todėl čia dažnai buvo keliamos vestuvės.“ „Lanvin“ išsikraustė, o „Hermes“ pagrindinės gamybinės patalpos šiuo metu yra Paryžiaus priemiestyje Pantene, tačiau nostalgiškos amatininkų meilės istorijos vis dar prisimenamos. „Siuvėjai, pamatę gražią moterį kitoje gatvės pusėje, pro langą numesdavo skiautelę odos“, – pasakoja Dumas.

Prieš įsitaisydami valgomajame mes sustojame pasigrožėti sodo obelimis ir kriaušėmis, didele magnolija ir pavasario saulėkaita besilepinančiais gėlių svogūnėliais. Priešpiečius paruošė bendrovės virėja Elisabeth. „Ji mokėsi garsiausiame Paryžiaus restorane, tačiau šiuo metu ji gamina tik mums“, – išdidžiai sako Dumas. Aš klausiu, kur ji mokėsi, tačiau Dumas man atsako, kad tai – paslaptis. Kaip ir priešpiečių meniu, kurį jis parinko pats.

Elisabeth prisistato ir klausia, ar mes nenorėtume taurės vyno. „Per pietus paprastai negeriu alkoholio, – sako Dumas. – Bet jei laikraščiui yra svarbu per priešpiečius su kompanijų vadovais išgerti, aš irgi išgersiu“. Aš atsakau, kad pagal tai jo nevertinsiu, ir vietoj auksinių „Hermes“ vyno taurių gauname vandens, krepšelį duonos, lėkštę gougeres (plikytos sūrio tešlos pyragaičių), o tada pirmą patiekalą – jautienos karpačio su kapotomis prieskoninėmis žolėmis ir smulkintą kalafiorą su alyvuogių aliejumi, citrina ir jūros druska. Visa tai laužyta anglų kalba greitai pristato Elisabeth, kuri yra tiek pat nuostabiai žavinga, dėmesinga ir maloni, kiek jos maistas yra skanus.

…

Su nuostabia virėja ir laiko paženklintais, tačiau elegantiškais stalo įrankiais „Hermes“ atmosfera labiau primena namus nei darbovietę. Dumas čia valgo „beveik visą laiką, nes taip patogiau ir diskretiškiau“, tačiau galima įsivaizduoti, kad ši erdvė yra ir oazė, kur galima pailsėti išsekintam šnekų apie užsienio plėtrą bei slaptas LVMH akcijas.

Praėjusių metų rugsėjo mėnesį, po ilgo bylinėjimosi, prabangos prekių konglomerato vadovas Bernard‘as Arnault paskelbė, kad jis grąžins beveik du trečdalius „Hermes“ akcijų, kurias jis nuo 2010 metų pirko be bendrovės žinios. Visa įsigyta suma sudarė 7.2 mlrd. eurų, arba 23 proc. Kad išvengtų priešiško perėmimo, Dumas turėjo įtikinti apie 100 šeimos narių sutelkti savo akcijas ir kartu įkurti valdymo įmonę (pasak „Forbes“, šeimos turtas 2014 metų rugpjūtį buvo vertinamas 25 mlrd. dolerių). Apgultis baigėsi taikiai, tačiau žaizdos vis dar gyja. Ir nors Dumas nebeturi „ant kulnų lipančio konkurento“, atsipalaiduoti jam dar anksti.

„Visada privalau likti atsargus”, – sako jis apie patirtį, kurią įgijo 15 mėnesių padirbęs generaliniu direktoriumi. „Mane sužavėjo šeimos narių pasiryžimas dirbti kartu ir išlaikyti „Hermes“ nepriklausomybę. Mes įkūrėme H51 – valdymo įmonę, kuriai priklauso 51% bendrovės ir kur niekas negali parduoti savo akcijų per ateinančius 20 metų. Jiems nebuvo lengva pasakyti: „Aš surinksiu visą savo turtą ir įsipareigosiu jo neparduoti 20 metų“. Bet jie tai padarė. Man jie patikėjo labai svarbią užduotį – išlaikyti „Hermes“ nepriklausomybę, ir tai man yra svarbiausias dalykas, kad ir kas nutiktų. Tai buvo lojalumo išbandymas. Ir jis buvo sėkmingas.“

...

Šeima „Hermes“ yra svarbi: tai sako ir sienos. Valgydami pagrindinį patiekalą, kurį Elisabeth apibūdino kaip „Bretanės omaras su prieskonių plutele, juodieji ryžiai su kalmaro rašalu ir žolelių padažas“, aptarėme už Dumas nugaros esančią freską. Ją nutapė Philippe‘as Dumas - Axelio dėdė, ir bendrovei 1978–2006 metais vadovavusio Jeano Louis brolis. Joje „Hermes“ dinastija yra vaizduojama kaip būrys laukus ariančių ūkininkų. Jie panašūs į televizijos serialo „Waltons“ veikėjus, tik dėvi geresnius drabužius.

„Mano dėdė taip įsivaizdavo „Hermes“, sako Dumas, rodydamas man freskoje pavaizduotus savo senelius Jacqueline Hermes ir Robert’ą Dumas. „Dėdė Jeanas Louis tikėjo, kad mes esame miesto valstiečiai ir du kartus per metus nuimame derlių – derlius gali būti arba geras, arba blogas“.

Pirmoji „Hermes“ karta įsteigė verslą, o antroji ir trečioji sukūrė naujus produktus – skareles, kvepalus ir rankines, – kurie išgarsino bendrovės vardą, tačiau Dumas širdžiai artimiausias šeimos narys yra Jeanas Louis – istorijos kūrėjas ir bendrovės užsienio plėtros architektas. „Jis įvedė mus į naują amžių, jis buvo nuostabus pasakotojas. Bet manau, kad visi „Hermes“ vadovai įdiegė mums pagarbos jausmą amatininko meistriškumui ir aukštai darbo kokybei.“

Meistriškumo kultūra yra šeimos filosofijos dalis, toliau pasakoja Dumas: „Aš manau, kad, kaip rašė Maxas Weberis (ekonomikos ir socialinių mokslų specialistas, parašęs knygą apie tikėjimą ir industrializaciją „Protestantiškoji etika" – aut. past.), kaip dauguma Prancūzijos protestantų, mes tikime meistriškumu. Mes tikime ilgalaike perspektyva ir nemėgstame turėti skolų“.

Užtikrinti tarptautinio prekių ženklo sėkmę, tuo pačiu metu puoselėjant kvalifikuotą darbo jėgą, nėra lengva. Pavyzdžiui, visos tos „Kelly“ rankinės, kurių kaina yra daugiau kaip 4,890 svarų, vis dar gaminamos Prancūzijoje. Bendrovė turėjo pastatyti 15 naujų odos apdirbimo centrų, kad galėtų susitvarkyti su paklausa. „Mes stengiamės neturėti daugiau nei 250 žmonių viename pastate, nes tada darbuotojai vieni kitų nepažįsta, ir tai tampa fabriku“, – aiškina Dumas. Nemažai kompanijos gamybinių patalpų yra tokiose vietose kaip Monpeljė, kur vyrauja aukštas nedarbo lygis.

Tapti „Hermes“ amatininku užtrunka dvejus metus ir 80% meistrų šiuo metu yra moterys. Nebemanoma, kad odadirbystė yra vyriškas užsiėmimas. „Vyrai nebenori to daryti, – teigia Dumas. – Jie sako: „Tai moterų darbas. Aš nesiūsiu“.

Ar bet kas tai sugeba? „Tai – sunkus darbas, – įspėja Dumas. – Tačiau pirmiausia mes žiūrime į asmenybę, nes pasiūti vieną rankinę užtrunka 15 valandų, ir tą rankinę kurs praktiškai tik viena pora rankų.“ Asmenybė yra labai svarbu. „Kiekvienas žmogus žino, kuri rankinė yra jo, ir prie jos prisiriša: tai yra magijos dalis. Užsidegimas yra labai svarbus, bet jį yra sunku įvertinti“. Dumas nutyla.

„Vokiečiai turi istoriją apie akmens tašymą viduramžiais, – tęsia Dumas. – Kažkas klausia trijų akmentašių – ką jie čia daro? Vienas jų atsako: „Aš tašau akmenį“. Kitas sako: „Aš užsidirbu pragyvenimui“. O trečiasis: „Aš statau katedrą“. Mes įdarbintume trečiąjį. Tu turi tikėti tuo, ką darai.“

Aš tikrai galėčiau tikėti „Birkin“ rankine, sakau ir klausiu: o kokie jūsų atlyginimai? „Jei sugebėsi – užsidirbsi, – miglotai atsako Dumas. – Mums svarbu, kad mūsų amatininkai būtų laimingi. Bet tai nereiškia, kad mes esame tobuli.“

Nors Dumas studijavo politiką garsiajame Sciences Po Paryžiuje, vėliau studijas tęsė Harvarde, jis renkasi filosofiją. „Kartais svajoju grįžti prie filosofijos studijų“, – jis atsako, kai klausiu, kaip jis atsipalaiduoja. Panašu, kad pailsėti dažnai netenka, turbūt sunkiau atsitraukti nuo darbo, kai tai – šeimos verslas. Tačiau jis turi žmoną ir vaikų, kurie padeda prasiblaškyti.

Šeimos verslas visada buvo Dumas gyvenimo dalis. „Kai mano tėvas lankydavo mano senelį – jis tuo metu dar dirbo, – aš irgi užeidavau į parduotuvę. Be to, parduotuvėje žaisdavau su savo pusbroliais.“ Jis pirmą kartą suprato, ką reiškia būti „Hermes“ dalimi, kai jam būnant aštuonerių metų jo bendraklasiai aptarinėjo didžiausią Paryžiaus parduotuvę.

„Mane neseniai pavadino genijumi, kuris išrado laukiančiųjų sąrašą, – sako Dumas, lyg pasakotų šeimos anekdotą. – Bet negaliu pasakyti, kad tai yra tiesa. Tiesą sakant, šis sprendimas buvo priimtas vakarienės metu. Buvo daug norinčių įsigyti „Birkin“ rankinę, ir mano dėdė, tuometinis bendrovės vadovas, bei motina, vykdančioji direktorė, svarstė, kaip būtų galima padidinti gamybą. Tačiau bebaigiant vakarieniauti buvo nuspręsta, kad didinant pasiūlą kristų kokybė, tad mes negalėjome to sau leisti.“

Vietoj to jie leido parduotuvių vadovams patiems tvarkytis su paklausa, ir tada atsirado laukiančiųjų sąrašas. Dumas pabaksnoja savo omarą. „Be abejo, gėdinga atsakyti klientui, tačiau tokia yra paklausa ir toks yra mūsų kokybės standartas. Jei mums nereikėtų turėti laukiančiųjų sąrašo, aš labai džiaugčiausi.“

...

VERSLO TRIBŪNA

RĖMIMAS

37 min.Nuo "manos iš dangaus" iki akmeny iškaltų taisyklių: kaip užtikrinti numatomumą energetikos sektoriuje?

Milijardinės investicijos į energetikos ateitį bijo vieno didžiausių priešų – nenumatomumo. Apie teisinį numatomumą (angl. predictability) ir jo svarbą Europos bei Lietuvos energetikos sektoriuose „Verslo tribūnoje“ aiškina advokatų kontoros „Glimstedt“ asocijuotasis partneris, energetikos teisės ir rinkų reguliavimo ekspertas, VU ES energetikos teisės dėstytojas Mindaugas Jablonskis.

Kartu kelyje į pergalę: palaikymas Lietuvos sportui

Ilgos valandos treniruočių ir griežta disciplina tarp jų, kasdienis darbas ir pasiaukojimas – žiūrovams, matantiems džiaugsmingas pergalės akimirkas, ši sporto pusė dažnai lieka nematoma. Reklamos kampanija „Kartu kelyje į pergalę“ skirta padėkoti Lietuvos sportininkams ir jų komandoms už sunkų darbą treniruotėse ir varžybose bei įkvepiantį ryžtą siekiant pergalių. OWEXX reklamos kampanijoje išryškinama, koks svarbus sportininkams yra pasiekimų įvertinimas ir nuolatinis palaikymas – juk kartu galime pasiekti daugiau.

Rygoje lietuvių statomo verslo kvartalo obligacijos šovė į viršų

Šiandien yra paskutinė diena įsigyti Rygoje plėtojamo projekto „Preses Nama Kvartāls“ ketvirtosios emisijos obligacijų. Pirmaujanti investicijų į nekilnojamąjį turtą valdymo bendrovė „Lords LB Asset Management“ Latvijos sostinės centre stato naują verslo kvartalą.

1

„Sveika, Neringa“ ir „Švyturys“: bendras darbas dėl tvaresnės ateities

Jau rugsėjo 20-ąją į Neringą, Juodkrantę, grįžta jubiliejinis, dešimtasis festivalis „Sveika, Neringa“. Viena svarbiausių jo dalių – akcija „Tvarkomės prie jūros“, kuri kasmet suburia šimtus savanorių rūpintis Pilkosiomis kopomis, vadinamomis Kuršių nerijos perlu. Šiemet prie šios misijos jungiasi ir didžiausia šalies bendrovė „Švyturys-Utenos alus“ – įmonė tapo festivalio rėmėja ir sako, kad tokios iniciatyvos labai svarbios, nes jos sutelkia bendruomenę, skatina savanorystę ir leidžia tvarumo pažadus paversti realiais darbais.

Dumas yra geras kompanionas. Jo greitą, gana baikštų kalbėjimo būdą kartkartėmis pertraukia krizenimas, kuris skamba droviai ir yra labai mielas. Be to, mane stebina jo polinkis pasijuokti iš savęs. Kai paklausiu apie jo mėgstamus dvieilius kostiumus, kurie neseniai vėl tapo madingi, jis juokauja: „Aš esu mados priešakyje – gal net truputį per anksti“. Tada jis greitai priduria: „Aš tikrai nemanau, kad diktuoju madą – nėra ko jaudintis“.

Ar jo kelionė į šeimos verslą buvo nulemta? „Ne. Ji buvo labai laisva. Niekada nejaučiau spaudimo.“ Prieš apsispręsdamas Dumas aštuonerius metus dirbo „BNP Paribas“. „Aš pasirinkau bankininkystę, nes norėjau gyventi Kinijoje, – sako jis. – Tai buvo mano svajonė. Norėjau dirbti Pekine.“ 1995-aisiais Pekinas tikrai negalėjo būti svajonių miestas. „Aš vis dar savęs klausiu, kodėl to norėjau, – Dumas juokiasi.– Ypač kai ten nuvykau. Bet man tai buvo įspūdinga ir įdomu.“

Kinijoje jis gyveno dvejus metus. „Tada aš buvau išsiųstas į Paryžių dvejiems metams, po to į Niujorką ketveriems. Galiausiai mano dėdė Jeanas mane aplankė ir pasakė: „Axeli, aš labai norėčiau, kad tu prisijungtum prie bendrovės.“ Aš sutikau. Jis manęs paklausė: „Ką tu norėtum daryti?“ Aš atsakiau: „Rinkčiausi bet ką, tik ne finansų valdymą“, nes tuo metu dirbau banke. Ir jis įdarbino mane finansų skyriuje“. Praėjusių metų birželį, prieš tapdamas generaliniu direktoriumi, Dumas vadovavo papuošalų ir odos skyriams. Jo pusbrolis Pierre‘as-Axelis yra meninis direktorius, ir kartu jie prižiūri bendrovę, kurios pardavimai auga nepaisant krintančios pasaulinės paklausos. Be to, nauja „Hermes“ dizainerė Nadege Vanhee-Cybulski neseniai pristatė pirmą, „moteriškesnę“ mados kolekciją, bendrovė atidarė didžiulę, atnaujintą parduotuvę Londono Bondo prekybinėje gatvėje, o Saatchi galerijoje Kings gatvėje ji atidarė parodą Wanderland.

Parduotuvės pertvarkymas yra dalis iniciatyvos, kuria siekiama paversti Londoną bendrovės pardavimų centru. Juk būtent Londonas yra tokia vieta, kur daugybė paveldėto ir įgyto turto iš Europos ir Amerikos, o iš neseniai praturtėjusių pasaulio vietų plūsta turistai. „Labai svarbu išlikti ištikimam savo lojaliems klientams. Mums reikia tai vertini. Kai su klientu turi ilgalaikį ryšį („Hermes“ Bondo gatvėje veikia jau per 40 metų), yra svarbu parodyti, kad jis tau vis dar svarbus, kad tu vis dar investuoji.“

Atvyksta desertas – mango ir pasiflorų tortas „Napoleonas“, mandarinų šerbetas, sausainiai ir pu-erh arbata. Dumas pabaksnoja savo porciją ir atsiprašo Elisabeth už apetito trūkumą. Jis sako, kad labai mėgsta pu-erh, 25 metus išlaikytą fermentuotą juodosios arbatos mišinį iš Kinijos Junano provincijos, kurio kvapas yra kaip dulkių. „Taip turėtų kvepėti šviežia mediena po trumpo lietaus miške, – sako Dumas, – ją gerti labai sveika.“ Arbata yra stebinančiai skani.

Priešpiečiams pasibaigus mes išeiname iš valgomojo, kur Elisabeth man įteikia nedidelį maišelį su oranžiniu bendrovės ženklu. Apie šią spalvą irgi pasakojama istorija: po Antrojo pasaulinio karo ieškodamas į kiaulės odą panašios odos rankinėms Emile‘is užtektinai rado tik ryškios citruso spalvos odos. Kas gi yra šiame maišelyje? Nedidelis stiklainėlis lauke augančios obels obuolių drebučių, puoštas rudos medžiagos kaspinu ir rankų darbo etikete. Labai žavu. Stengiuosi neatrodyti pernelyg nusivylusi.

Dumas išveda mane iš pastato. Mes praeiname dirbtuves, kur mane supažindina su pustuziniu darbuotojų, ir pro Emile‘io-Maurice‘o Hermeso kabinetą, kurio sienos iškaltos medžiu ir kuris dabar yra naudojamas kaip privatus muziejus. Čia galima pamatyti rankinę, kuri įkvėpė pirmąjį „Kelly“ prototipą, ir balną, pagamintą Napoleonui Bonapartui.

Kai leidomės laiptais į parduotuvę, Dumas atkreipė mano dėmesį į sienas puošiančius bendrovės direktorių portretus. Kodėl jo atvaizdo nėra tarp jo protėvių? „Nes turėčiau būti miręs, – atsako Dumas nervingai krizendamas. – Šiuo metu man užtenka būti įamžintam jūsų straipsnyje. Kol kas man dar nereikia nekrologo.“