Iliustruotoji istorija: sutemos virš Europos. Pirmojo pasaulinio karo pradžia.

Gavrilo Principas negali patikėti tokia sėkme. Prieš jį sustoja didelis atviras automobilis, o jame ant užpakalinės sėdynės sėdi jaunojo žudiko taikinys. Lengva pažinti įspūdingo dydžio žmogų šviesiai mėlyna uniforma ir šalmu, puoštu plunksnomis. Principas greitai įkiša ranką į kišenę. Bosnių kilmės serbas neturi laiko granatai paruošti, tad žengdamas nuo šaligatvio išsitraukia pistoletą.

Erchercogas Pranciškus Ferdinandas turi mirti šiandien, 1914 m. birželio 28 d. Serbų karinė grupuotė „Juodoji ranka“, kurios vadovas yra aukštas karininkas, kaip taikinį pasirinko Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinį. Tačiau iki šiol visi bandymai Sarajeve buvo gėdingai nesėkmingi.

Pirmasis žudikas pernelyg susinervino lemtingą akimirką, antrasis – nepataikė mesdamas granatą. Erchercogas jau buvo saugiai beatvykstąs į vietą, tačiau netikėtai jo automobilis stabteli kaip tik prie Gavrilo Principo.

Gatvėje nuaidi du šūviai. Pirmoji kulka pataiko erchercogo žmonai erchercogienei Sofijai į pilvą, antroji – sosto įpėdiniui į kaklą. Principui nespėjus dar kartą nuspausti gaiduko, juos užstoja policijos pareigūnas.

„Sofija! Sofija! Nemirk – gyvenk dėl mūsų vaikų“, – sušnabžda Pranciškus Ferdinandas, bet ji po kelių minučių išleidžia paskutinį atodūsį. Per valandą mirtinai nukraujuoja ir sosto įpėdinis.

Netikėta dovana

Birželio 28 d., Užsienio reikalų ministerija Vienoje.

Naujiena apie žmogžudystę buvo vos spėjusi pasklisti, kai kariuomenės vadas pranešė apie savo atvykimą.

Nedidukas generolas Franzas Conradas von Hetzendorfas primena suspaustą spyruoklę. Generalinio štabo viršininko balsas dreba iš susijaudinimo, kai jis reikalauja imtis ryžtingų karo veiksmų prieš Serbiją.

„Jeigu tau apie kulną sukasi nuodinga gyvatė, reikia traiškyti jos galvą kulnu, o ne laukti, kol mirtinai įgels.“ Serbai nuėjo per toli. Balkanų valstybę reikia griežtai nubausti, kad daugiau niekada nekeltų pavojaus, o pasaulis ir vėl pagarbiai žiūrėtų į didžiąją Austrijos-Vengrijos imperiją.

Hötzendorfo pranešimas – jokia naujiena. Nuo 1913 m. sausio 1 dienos mažaūgis skvarbiomis akimis karininkas siūlė skelbti Serbijai karą jau 26 kartus. Tačiau iki šiol jo planams priešinosi nuolankūs diplomatai ir Pranciškus Ferdinandas. Erchercogas jau nebegali priešintis, o staigi jo mirtis tapo puikiu karo pretekstu.

Nekantraujantis Hötzendorfas pareiškia, kad kariuomenė gali pasiruošti žygiui per 16 dienų. Jis yra geras strategas, bet kartais jo agresija neapdairi. Pikti liežuviai plaka, kad jis toks energingas, nes įsimylėjęs. Generolas susižavėjęs ištekėjusia moterimi, todėl žmonės mano, kad jis pasiruošęs bet kam, kad tik įrodytų savo vyriškumą.

Po žmogžudystės Sarajeve, kad ir kas dėl jos kaltas, net pats taikiausias valdininkas negali prieštarauti Hetzendorfui. Užsienio reikalų ministras Gottliebas von Jagowas pripažįsta, kad „visiems laikams reikia suvesti sąskaitas su Serbija.“

Visi valstybės biurokratai Austrijos-Vengrijos imperatoriui siūlo skelbti karą. Pranciškui Juozapui 83-eji, dualistinę valstybę jis valdė 65 metus ir ši yra tokia kaip jis: sena, lėta, besibaigianti. Imperatorius sutinka, kad reikia pulti Serbiją, bet pirmiausia tam turi pritarti Berlynas, nes be vokiečių paramos tokie karo nuotykiai pernelyg pavojingi. Serbai turi galingą draugę – carinę Rusiją.

Vokietijos imperatorius kviečia pietų

Liepos 5 d., Naujieji rūmai, netoli Berlyno.

Pareigūnai tarėsi Vienoje visą savaitę.

Žydinčio Potsdamo parko pakraštyje stovi nuostabūs Naujieji rūmai – gražus barokinis pastatas, kuriame imperatorius Vilhelmas II baigia pietauti su Austrijos-Vengrijos ambasadoriumi.

Prieš pietus Vokietijos valdovas atsakinėjo atsargiai, nerodydamas didelio noro remti Serbijos puolimo. Tačiau dabar, pasisotinęs, jis trokšta parodyti jėgą ir energiją. Imperatoriaus kairė ranka paralyžiuota nuo gimimo, tad savo negalią jis dažnai atsveria karinga kalba. Vilhelmas pareiškia, kad Austrija-Vengrija gali pasitikėti Vokietija.

Imperatorius sąjungininkams pataria veikti greitai, kol pasaulis dar sukrėstas žinios apie Pranciškų Ferdinandą. Vilhelmas nemano, kad „caras stotų į karalžudės Serbijos pusę“, bet vis dėlto apsidraudžiant siūlo sąjungininkams Serbiją pulti žaibiškai. Vargu ar Rusija griebsis ginklų, kai padėti serbams jau bus per vėlu.

Vokietijos imperatorius mano, kad Nikolajus II protestuos ir pyks, nes jo kariuomenė nėra pasirengusi karui. Rusijos imperija labai didelė, tačiau kariuomenė dar neatsigavusi, kai 1905 m. pralaimėjo japonams. Bijodamas galingos Vokietijos kariuomenės, imperatorius Nikolajus nesiųs savo karių į karą.

Vilhelmas kancleriui Theobaldui von Bethmannui-Hollwegui liepia pasirašyti oficialius dokumentus, patvirtinančius, kad Vokietija rems Austriją-Vengriją, kad ir kas nutiktų. Kai šis reikalas sutvarkomas, jis iškeliauja atostogauti – buriuoti į Skandinaviją.

„Šį kartą aš nesilankstysiu“, – pažada imperatorius karo ministrui Erichui von Falkenhaynui prieš išplaukdamas į jūrą. Anksčiau, kai buvo kilęs pavojus didžiųjų valstybių taikai, jis žengė atgal, bet šįkart laikysis tvirtai.

Austrija-Vengrija skuba lėtai

Liepos 7 d., Parlamento pastatas, Viena.

Gavusi Vokietijos pažadą, Austrija-Vengrija ruošiasi karui.

Visą rytą Austrijos-Vengrijos ministrai nesutaria, koks turi būti kitas imperijos žingsnis. Austrai pritaria Vokietijos imperatoriaus pasiūlymui pulti Serbiją žaibiškai, o vengrai reikalauja pirmiausia išnaudoti visas diplomatines galimybes. Po pietų į susitikimą ateina generolas Franzas Conradas von Hötzendorfas ir pateikia informaciją, po kurios diskutuoti nebėra prasmės.

Imperijos karvedys apsiriko. Kai prieš devynias dienas reikalavo pradėti žaibišką puolimą, jis pamiršo suskaičiuoti savo kareivius. Dauguma šauktinių išvykę namo, dirba laukuose ir grįš tik liepos 25 dieną. Hetzendorfas gali atšaukti atostogas, tačiau tai užtruks, sukels pasipiktinimą visoje imperijoje, o pasaulis sužinos apie planuojamą Serbijos puolimą.

Priblokšti civiliai biurokratai jautriai reaguoja į karvedžio pateiktą informaciją. Karą teks atidėti, net jeigu tai reiškia, kad sąmyšis dėl Pranciškaus Ferdinando nužudymo spės nurimti. O diplomatinis korpusas rengia teisinį pagrindimą, kodėl reikia sutriuškinti Serbiją.

Balkanų žmogžudžiams bus pateiktas ultimatumas, kurio reikalavimai bus tokie dideli, kad šalis neturės kitos galimybės, kaip tik su jais nesutikti. Kai serbai atsisakys taikaus sprendimo, Viena galės skelbti karą nesusigadindama geros reputacijos. Iki to laiko Austrijos-Vengrijos planas turi būti slaptas, kad Rusija nespėtų imtis atsakomųjų veiksmų.

Prancūzai žvangina ginklais Rusijoje

Liepos 21 d., Petergofo rūmai, Sankt Peterburgas.

Prancūzijos prezidentas ir keli ministrai lankosi Rusijoje su oficialiu vizitu.

Raymond’as Poincaré mėgaujasi vizitu Rusijoje. Kelionė Baltijos jūra buvo puiki – kiekvieną jūrmylę Prancūzijos prezidentui tolstant nuo Paryžiaus, ji darėsi vis malonesnė. Sostinę krečia dar vienas skandalas dėl piktnaudžiavimo valdžia, neištikimybės, žurnalisto sušaudymo ir galimo tėvynės išdavimo, bet Poincaré nenori galvoti apie šį nemalonų reikalą.

Užuot atsakinėdamas į įkyrius klausimus namie, jis gali mėgautis prabanga nuostabiuose Petergofo rūmuose, kuriuose imperatorius Nikolajus leido jam apsistoti. Šią popietę jis skiria susitikimams su svarbiais asmenimis.

Antras svečių sąraše yra Austrijos-Vengrijos ambasadorius Rusijoje Frigyesas Szapįry. Poincaré nusiteikęs žmogų smarkiai išgąsdinti. Po kelių mandagių žodžių apie Pranciškų Ferdinandą ir kelių kandžių pastabų prezidentas rimtai rėžia: „Pabrėžiu, pone ambasadoriau, kad Serbija turi gerų draugų tarp rusų. O Rusija turi sąjungininkę – Prancūziją. Yra daug sudėtingų dalykų, kurių derėtų bijoti.“

Ambasadorius išpučia akis. Prezidento tonas visiškai nebūdingas diplomatams, o formuluotės rodo, kad jam žinomi slapti Austrijos-Vengrijos planai.

Iš tiesų Prancūzija ir Rusija puikiai žino, ką planuoja Vienos biurokratai, nes informacija buvo nutekinta. Poincaré jau aptarė šį klausimą su Nikolajumi ir dviem sąjungininkėms pasiūlė išgąsdinti Austriją-Vengriją, kad ši atvėstų.

Raymond’as Poincaré norėtų išvengti karo, bet jis mėgsta azartą, tad atmesdamas iššūkį prieštarautų savo prigimčiai. Tą patį vakarą per iškilmingą puotą jis supranta, kad Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Sazonovas nėra drėbtas iš to paties molio.

„Laikas mums nepalankus, – teigia Sazonovas. – Mūsų valstiečiai vis dar sunkiai dirba laukuose.“ Ministras leidžia suprasti nesąs pasirengęs rizikuoti dėl Europos ateities.

Prancūzijos ministras pirmininkas René Vivianis, kartu atvykęs į Rusiją, taip pat nenusiteikęs karingai. Jis – socialistas, taikos šalininkas, tad kalbos apie karinę jėgą jį nervina. Prancūzas laikosi atokiau nuo kitų, dejuoja ir iš susijaudinimo kalbasi su savimi. Poincaré jį išveda ir sunerimusiems svečiams paaiškina, kad vargšą premjerą kamuoja nesveikos kepenys.

Prezidentas pamaloninamas, kai sužino, kad Rusijos imperatorius nusiteikęs nutraukti agresyvius Austrijos-Vengrijos planus Balkanuose. Nikolajus anksčiau rodė palankumą imperatorių duetui – Vilhelmui ir Pranciškui Juozapui, bet kiekvieną kartą jam buvo pateikiama vis naujų reikalavimų.

„Turime laikytis tvirtai“, – tokie buvo paskutiniai Prancūzijos prezidento žodžiai imperatoriui, kai šiedu vyrai atsisveikino liepos 23 dieną. Tuomet svečiai išplaukė namo – į Prancūziją.

Dešimt žingsnių iki katastrofos

Liepos 23 d., Serbijos miesto Nišo geležinkelio stotis.

Serbijos ministras pirmininkas keliauja po nedidelę šalį su rinkimų kampanija.

Ministras pirmininkas Nikola Pašičius laukia perone, kai į jį kreipiasi uždusęs stoties tarnautojas. „Telefono skambutis iš Belgrado. Skubu“, – paaiškina uniformuotas vyras. Pašičius nuskuba jam pavymui, paima telefono ragelį ir išgirsta žodžių griūtį. Austrijos-Vengrijos ambasadorius įteikė dokumentą ir reikalauja į jį atsakyti per 48 valandas.

„Atsakysime, kai grįšiu“, – ramiai taria Pašičius. Iš tiesų jis nė nemanė skubėti į Belgradą. Jis nenori ir rinkimų kampanijos, verčiau pasimėgautų keliomis ramiomis dienomis Graikijoje, Salonikuose. Netrukus premjeras lipa į traukinį ir vyksta atostogauti. Jis spėja nuvažiuoti vos 50 kilometrų Graikijos link, kai Serbijos karalius Petras I priverčia jį grįžti.

Kitą rytą Pašičius įžengia į kabinetą ir jame randa Austrijos-Vengrijos ultimatumą su dešimčia reikalavimų. Viename rašoma, kad Serbijos valdžia turi susidoroti su slaptomis draugijomis ir suimti visus, atsakingus už erchercogo Pranciškaus Ferdinando nužudymą. Ir viena, ir kita turi vykti dalyvaujant Austrijos-Vengrijos tyrėjams.

Serbai niekada neleis įžengti į savo šalį imperijos policininkams. Taip manė žmogus, rengęs ultimatumą, ir buvo visiškai teisus. „Jei reikės, kovosime“, – pareiškia Pašičius. Tačiau jo kovos dvasia greitai išblėsta, kai gauna pirmuosius atsakymus iš draugų rusų, iš Sankt Peterburgo.

„Galite tikėtis neoficialios Rusijos paramos“, – telegramoje rašo Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Sazonovas, tačiau nepateikia konkrečių pažadų.

Laikas bėga, Belgrado vyriausybės kabinetuose kyla panika. Nusiminęs Pašičius nusprendžia priimti visus Austrijos-Vengrijos reikalavimus. Jeigu jis priims reikalavimus, turės greitai sugalvoti, kaip nuslėpti valdžios ir kariuomenės ryšius su karine grupuote „Juodoji ranka“.

Tuomet gaunama dar viena, konkretesnė, telegrama iš Rusijos. Ministrų taryba Sankt Peterburge smerkia Austrijos-Vengrijos ultimatumą ir ketina ginti Serbiją. Jeigu paaiškės, kad tai būtina, Rusija pasirengusi mobilizuoti kariuomenę.

Jau beveik baigiantis duotam terminui, Pašičius apsilanko Austrijos-Vengrijos ambasadoje. Niekas nenori imtis šios užduoties, tad pačiam Serbijos premjerui tenka imtis pasiuntinio darbo ir pateikti atsakymą į ultimatumą. Jo vyriausybė pritaria aštuoniems iš dešimties reikalavimų, bet nesutinka su kitais dviem, kuriuose kalbama apie austrų-vengrų tyrėjus Serbijoje.

Ambasadorius Vienai praneša, kad sutikta ne su visais dešimčia reikalavimų. Tuomet jis eina į traukinių stotį ir netrukus kerta sieną šiaurėje.

Rusija rengiasi nedideliam didžiųjų karui

Liepos 25 d., Užsienio reikalų ministerija, Sankt Peterburgas.

Rusijos vyriausybė tvirtai apsisprendžia ginti Serbiją.

Pikti žodžiai liejasi iš užsienio reikalų ministro Sergejaus Sazonovo lūpų. Jie skirti Austrijos-Vengrijos ambasadoriui Frigyesui Szap?ry, iškviestam išklausyti griežtų priekaištų.

„Norite karo, jau sudeginote savo tiltus“, – niršta ministras. Ambasadorius stengiasi paaiškinti, kad jo šalis turi teisę ginti savo gyvybiškai svarbius interesus, be to, tai „taikiausia pasaulyje valstybė“.

„Pažiūrėkite, kokie jūs taikūs, – jį nutraukia Sazonovas. – Ypač dabar, kai kurstote ugnį Europoje.“ Kai ambasadorius išvaromas, Sazonovas susitinka su generalinio štabo vadu Nikolajumi Januškevičiumi. Ministras reikalauja dalinės kariuomenės mobilizacijos, t. y. kad pajėgos prie Austrijos-Vengrijos sienos būtų pasirengusios kautis.

Skelbdamas dalinę mobilizaciją, Sazonovas siunčia kelis signalus vienu metu. Pirma, Rusija atsisako nusileisti dėl Serbijos klausimo, tačiau ir nenori kariauti su Vokietija. Antra, šitaip rusai išvengs Didžiosios Britanijos požiūrio į Rusiją kaip į agresorę. Imperatorius ir jo vyriausybė tikisi, kad tai privers britus stoti į jų pusę, jei vis dėlto tarp didžiųjų valstybių kiltų karas.

Prie pietvakarinės sienos planuojama sutelkti pėstininkų, kazokų ir ginklų, bet veiksmų nesiimama. Rusija pirmiausia nori suteikti diplomatams galimybę išvengti gresiančio didžiųjų valstybių karo.

Vokietijos generolai žengia į priekį

Liepos 28 d., generalinis štabas, Berlynas.

Vokietijos karinė ir civilinė valdžia grįžta po vasaros atostogų.

Generolas Helmuthas von Moltke patenkintas. Kiek gali būti patenkintas pesimistas, kurio vienintelis tikras džiaugsmas gyvenime yra griežti violončele. Krizė Europoje kasdien stiprėja, o laikas bėga generalinio štabo viršininko naudai.

Moltke nedomina Austrijos-Vengrijos kolegos Franzo Conrado von Hetzendorfo noras pastatyti Serbiją į vietą. Vokietijos priešė yra Rusija – auganti jos pramonė gali pranokti Vokietijos pramonę. Jis – pesimistas ir mano, kad konfliktas neišvengiamas, todėl kuo greičiau reikia kariauti, kol rusai dar nėra stipresni.

Iki šiol Moltke leido veikti imperatoriui Vilhelmui ir vyriausybei, remiančiai Austriją-Vengriją ir norinčiai kovoti su Serbija. Jie nežino, kad generolas nori didesnio karo. Jis pradeda jam rengtis slapta.

Netrukus Vilhelmas, pailsėjęs ir įdegęs po savaitės plaukiojimo jūra, taip pat imasi darbų. Jis skaito ataskaitas, kad Serbija nusileido. Jis tai laiko didele pergale.

„Kaip niekada žeminanti kapituliacija“, – patenkintas imperatorius pažymi paraštėje. Kai sąjungininkai Vienoje pranešė, kad prieš paskelbdami karą siųs Serbijai ultimatumą, jis stebėjosi. Ir manė, kad taip tik švaistomas laikas. Tačiau dabar Vilhelmas patenkintas rezultatu: Austrijos-Vengrijos diplomatai puikiai padirbėjo.

„Nebėra priežasčių kariauti“, – sako jis užsienio reikalų ministrui Gottliebui von Jagowui. Imperatorius veiks kaip tarpininkas ir užtikrins, kad serbai tesėtų pažadus.

Ministras nustebęs žiūri. Vilhelmas tikriausiai pamiršo, kad ultimatumas buvo tik pretekstas Austrijai-Vengrijai sutriuškinti Serbiją. Ministras tyliai nusprendžia neperduoti imperatoriaus pranešimo.

Vienoje senasis Pranciškus Juozapas dvejoja laikydamas rankoje rašiklį. Tačiau generolas Hötzendorfas ir ministrai vieningai spaudžia imperatorių ir šis pasirašo dekretą skelbti karą Serbijai.

Rusijos imperatorius įsako žygiuoti

Liepos 29 d., Petergofo rūmai, Sankt Peterburgas.

Diplomatų iniciatyvos susikerta ir sukelia dar didesnį sąmyšį.

Užsienio reikalų ministras Sergejus Sazonovas atvyksta pas Nikolajų, norėdamas gauti leidimą skelbti Rusijos imperijoje visuotinę mobilizaciją. Vyras, anksčiau atsisakęs pritarti agresyviam prezidento Raymond’o Poincaré tonui, dabar mano, kad karas yra neišvengiamas.

Nikolajus duoda leidimą, generalinis štabas įsako žygiuoti. Deja, netrukus gaunamas naujas pranešimas.

Be oficialių susirašinėjimų, Rusijos ir Vokietijos imperatoriai keletą dienų siuntė vienas kitam asmenines telegramas. Jie vienas kitą vadina „Nikiu“ ir „Viliu“. Nikis vis dar tikisi taikos, todėl kai gauna naują, švelnesnę, žinią iš Vilio, gailisi davęs leidimą mobilizuoti kariuomenę. Jam labiau patiktų dalinė mobilizacija prie Austrijos-Vengrijos sienos, apie kurią kalbėta prieš penkias dienas.

„Suknežinsiu telefoną“, – įtūžęs sako generalinio štabo viršininkas Nikolajus Januškevičius, kai gauna priešingą įsakymą.

Kitą dieną Sazonovas vėl vyksta pas imperatorių. Ministras 50 minučių aiškina, kaip svarbu, kad Rusijos kariuomenė būtų pasirengusi.

„Tu teisus, – sako jo monologo išvargintas Nikolajus. – Mes neturime kitos išeities, reikia rengtis puolimui.“

Sazonovas nedelsdamas skambina į generalinį štabą ir perduoda galutinį sprendimą.

„Įsakykite, generole, – sako užsienio reikalų ministras. – Ir pasirūpinkite, kad likusią dienos dalį jūsų niekas nerastų.“ Atrodo, kad pastarasis liepimas nebūtinas. Nors visi nekantriai laukia dar vieno įsakymo atšaukimo, Petergoho rūmų telefonai tą dieną nebeskamba.

Generolas turi vieną planą

Rugpjūčio 1 d., Berlynas.

Naujiena apie mobilizaciją Rusijoje pasiekia Vokietijos sostinę.

Išmuša generolo Helmutho von Moltke valanda. Dabar jis gali reikalauti paskelbti karą Rusijai. Imperatoriaus įsakymas mobilizuoti kariuomenę priverčia Vokietiją imtis veiksmų, nes laimėti galima tik tuo atveju, jeigu Vokietijos kariuomenė bus pasirengusi kautis su Rusija.

Moltke keletą metų tobulino planą, kaip įveikti visus priešus vienu žaibišku karu: pirmiausia Prancūziją, kol Rusija lėtai mobilizuoja savo karius, o tada ir Rusiją. Tačiau veikti reikia greitai, kitaip Vokietijai tektų kariauti dviem frontais vienu metu.

Imperatorius Vilhelmas pritaria, kad reikia skelbti karą Rusijai, ir pradeda mobilizuoti kariuomenę. Moltke išskuba, bet netrukus jam liepiama grįžti. Ką tik gauta svarbi telegrama iš Londono.

Jeigu Vokietija nepuls Prancūzijos, Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministras Edwardas Grey žada, kad britai ir prancūzai nestos į karą su Rusija. Pranešimas gautas iš Vokietijos ambasadoriaus Londone, imperatorius krykštauja iš džiaugsmo.

Moltke turėtų būti patenkintas, jeigu pajėgos bus išsiųstos į Rytus. Tačiau generolas protestuoja. Duotas įsakymas mobilizuoti pajėgas, jo negalima atšaukti. Pradėtas sudėtingos Vokietijos kariuomenės aparato mobilizacijos procesas ir negalima jo sustabdyti.

Imperatorius Vilhemas ir kancleris Theobaldas von Bethmannas-Hollwegas maldauja jį pakeisti planus. Moltke visas drebėdamas laikosi savo.

Kone verkdamas generolas karo ministrui Erichui von Falkenhaynui šnabžda, kad dabar jis viską supranta: imperatorius iš tikrųjų tikisi taikos. Kivirčas tebetrunka, kol Vilhelmas nusprendžia, kad jau gana, ir vaikiškai pareiškia: „Jei įsakau, vadinasi, tai įmanoma.“ Tuomet jis pakviečia visus šampano ir apsimeta, kad kivirčas užmirštas. Pasipiktinęs Moltke išeina, namie jo žmona pareiškia, kad generolas prastai atrodo. Ji mano, kad ginčijantis su imperatoriumi Vilhelmu vyrą ištiko lengvas širdies priepuolis.

Dar tą pačią dieną paaiškėja, kad pranešimas iš Londono – nesusipratimas. Edwardas Grey nėra įgaliotas kalbėti apie Prancūzijos planus, todėl Vokietijos vadovai mano, kad Prancūzijos ir Rusijos sąjunga tebeegzistuoja. Moltke planas laimi.

Britai pabunda

Rugpjūčio 3 d., Vestminsteris, Londonas.

Vokietija paskelbė karą Prancūzijai ir išsiuntė ultimatumą Belgijai.

Iki šiol nedaug britų politikų domėjosi Europos krize. Daugelis jų manė, kad žemyno problemos – ne Didžiosios Britanijos reikalas. Užsienio reikalų ministras Edwardas Grey yra viena išimčių. Keletą savaičių jis nenuilstamai bando sukviesti galingąsias valstybes į konferenciją ir nesuvokia, kad daugelis valstybių visai nenori taikos.

Grey yra tvirtai įsitikinęs, kad britai turės įsikišti, jeigu galingoji Vokietija kels grėsmę Prancūzijos išlikimui. Tačiau jam pačiam sunku įsivaizduoti, kad Didžioji Britanija stotų į karą gindama Serbiją. Belgija – kas kita. Jeigu Vokietija reikalaus teisės žygiuoti per neutralią šalį, jis tikrai įsikiš.

15 val. užsienio reikalų ministras pasako kalbą Bendruomenių rūmuose. 75 minutes jis rimtai kalba apie krizę ir apie Didžiosios Britanijos moralinį įsipareigojimą remti gerą draugę Prancūziją ir ginti Belgiją – Londonas turi užtikrinti jos neutralitetą.

„Jeigu nekreipsime dėmesio, kad visa Vakarų Europa lenkiasi vienai galingai tautai, paaukosime gerą savo vardą ir reputaciją pasaulyje.“ Ministro kalba – jėgos demonstravimas. Šia kalba jam pavyksta pasyvų britų parlamentą priversti susimąstyti apie karą. Tą patį vakarą britai pateikia ultimatumą Berlynui – jeigu Vokietija negerbs Belgijos neutraliteto, Didžioji Britanija paskelbs Vokietijai karą.