MO atidaro didžiąją metų parodą
Kultiniu Ričardo Gavelio romanu „Vilniaus pokeris“ besiremianti paroda išsiskiria patyrimine forma. Parodos rengėjai vadina ją „totaline instaliacija“, nes greta kuratorių, menotyrininkių Dovilės Barcytės ir Algės Gudaitytės kūrybinę komandą papildė teatro žmonės – režisierius Oskaras Koršunovas bei scenografas Gintaras Makarevičius.
Kodėl „Vilniaus pokeris“
Pristatant parodą spaudos konferencijoje pirmiausiai buvo paklausta, kodėl „Vilniaus pokeris“. Anot Mildos Ivanauskienės, MO direktorės, tai vienas iš klausimų, kurį užduoda visi.
„Kodėl „Vilniaus pokeris“? Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, – ne pats šviesiausias kūrinys, bet pirmiausia todėl, kad Vilniui – 700 metų, o 1989-aisiais išleistas „Vilniaus pokeris“ yra pirmasis kūrinys, skirtas miestietiškai kultūrai, kuriame Vilnius yra vienas pagrindinių veikėjų“.
Vilniaus veidą – praeities bei dabarties – ir gilius požeminius (sakytum, – pasąmonės) miesto klodus reflektuojanti paroda jungia įvairiapusę meninę patirtį: dailės kūriniai joje sąveikauja su kompozitoriaus Antano Jasenkos sukurtu garsu, Eugenijaus Sabaliausko šviesų sprendimais, R. Gavelio romano citatomis. Visa tai sujungia scenografo G. Makarevičiaus sumanytas labirintas, vedantis žiūrovą (ir bauginantis jį) po miesto ir sąmonės metamorfozes.
Anot O. Koršunovo, „šioje parodoje yra daugiau sintezės nei įprastose, ir tai mus priartina prie teatro – menų sintezės reiškinio“. Ir, reikia pasakyti, jog pirmas įspūdis vaikštinėjant po parodą neapgauna – nesunku pajusti, kad prie jos ranką pridėjo teatro režisierius.
Iš to paties laiko
Pagrindinis R. Gavelio romano „Vilniaus pokeris“ veiksmo laikas – vėlyvasis sovietmetis – buvo didelę MO muziejaus kolekcijos dalį sudarančių autorių produktyviausias kūrybos metas. Jų darbuose (neretai ideologiškai nepriimtinuose buvusioje Sovietų Sąjungoje) atsispindi tų laikų socialinės, politinės, kultūrinės aktualijos, miestiečių gyvenimas. Tą laikotarpį parodoje reprezentuoja Kosto Dereškevičiaus, Arvydo Šaltenio, Raimundo Sližio, Marijos Teresės Rožanskaitės, Kazimieros Zimblytės, kitų autorių darbai.
Kūrybinės laisvės proveržis Lietuvos mene įvyko atgavus Nepriklausomybę. Parodoje pristatoma lūžio karta, studijas baigusi Sąjūdžio metais, po Nepriklausomybės atgavimo atitolusi nuo savo įgyto išsilavinimo, ėmusi eksperimentuoti, plėsti vizualiojo meno ribas. Šį laikmetį parodoje atliepia Artūro Railos, Aido Bareikio, Ievos Martinaitytės-Mediodia, Gintaro Makarevičiaus, Dainiaus Liškevičiaus, kitų kūrėjų darbai.
Pasak parodos kuratorių, MO „Vilniaus pokeryje“ žvelgiama ne tik į Gavelio laikų, bet ir šių dienų Vilnių bei tarp laikmečių vykstantį dialogą. Parodoje plėtojama žmogaus ir miesto tapatybės bei santykio su istorija tema, atspindima per miesto simbolius: Gediminą ir geležinį vilką, Vilniaus Katedrą, romanui ypač svarbią balandžio simboliką, klausiama, koks Vilnius yra šiandienos laisvėje.
Svarbiu parodos akcentu tapo režisieriaus Gedimino Lapės videomontažas, atminties upėje plukdantis įvairių laikmečių dokumentinę medžiagą; Liudo Parulskio, Antano Dubros specialiai parodai sukurti darbai.
MO muziejaus didžioji paroda „Vilniaus pokeris“ lankytojams duris atvers balandžio 22 d. ir veiks iki 2024 m. sausio 28 d.
Daugiau apie parodą „Vilniaus pokeris“ ir atidarymo MOratono renginius – čia.
