VŽ rekomenduoja: renginiai Velykų savaitgalį

Balandžio 7 d. 18 val. Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje, atidaroma paroda „Svetimšalio žvilgsnis į Vilnių“, joje pristatomi XX–XXI a. pr. užsieniečių menininkų – nuo karo turistų iki kviestinių svečių darbai, sukurti Vilniuje ir skirti Vilniui. 

Trijų dalių, kurias brėžia geopolitiniai praėjusio amžiaus lūžiai, parodą lipdė keturi kuratoriai: Vilniuje gyvenantis baltarusių literatas, fotografas Andrei Antonou, menotyrininkas, ŠMC vadovas Kęstutis Kuizinas, menotyrininkė dr. Laima Laučkaitė bei Vilniuje reziduojantis Ukrainos menininkas ir fotografijos teoretikas Valentyn Odnovium.

Balandžio 7 d. 20 val. Vilniuje, muzikos klube „Tamsta“, – „Džiazo portretai“. Portretus pieš populiarusis saksofonininkas Kęstutis Vaiginis ir styginių kvartetas „Mettis“. 

Klasikinės muzikos atlikėjai – kvartetas „Mettis“, ir džiazo atlikėjas, kompozitorius K. Vaiginis sako, kad muzikos esmės neįmanoma įsprausti į skirtingų žanrų rėmus – muzika, kaip gyvenimas, yra daugiaveidė. Savo „daugiaveidę“ programą atlikėjai pristatė Lietuvoje, Panamoje, Pekine, ją sudaro K. Vaiginio originalios kompozicijos bei džiazo legendų Chick’o Corea, Wayno Shorterio, John’o Coltrano, Duko Ellingtono ir kitų kūriniai, aranžuoti styginių kvartetui ir saksofonui. 

Gros K. Vaiginis (saksofonai), Kostas Tumosa (smuikas), Bernardas Petrauskas (smuikas), Tomas Petrikis (altas), Rokas Vaitkevičius (violončelė). 

Vilniaus rotušėje atidaryta Eglės Gineitytės tapybos paroda „Mokytojas ant akmens“.

Pati Eglė apie šią savo parodą – be galo subtilią, švarią, šviesią – sako:

„Pasklidus aliejinių dažų ir terpentino kvapui įeinu į naują eksperimentų lauką. Pirma tapybos užduotis, kurią užduodu vaikams, yra Šviesėjimas arba Tamsėjimas. Ir aš nuo to pradedu – tapybiniai bandymai blaško į visas puses. Bet kokios spalvos plotai virsta peizažu, su kuriuo tarsi atsisveikinau. Ar tai mokytojo skiepas, ar mano savasties dalis, ar pabėgimas į kažkokią idealybės sritį?

Viskas vyksta nenuspėjamai ir veda link kažko paslėpto, ką reikia atrasti ir iškelti ant drobės paviršiaus. Kažkas pasilieka vaizduotėje, kad neprarastų savo paslaptingo sferiškumo arba nugrimztų kaip sapnas į pilką tirštumą. Paveikslui be vaizdo (tuštumai) apibūdinti išgirstu filosofės sakinį: „...Žmogus nuo visko atsiribojo ir galiausiai pats išnyko. Tik šviesa be perstojo sklido…“

Parodos partnerė – galerija „The Room“, ji veiks iki balandžio 29 d. 

Vilniaus dailės akademijos (VDA) senuosiuose rūmuose (Maironio g. 6), Baltajame koridoriuje, atidaryta jaunųjų tapytojų paroda „Laisvės vertė“. 

Joje pristatomi darbai, interpretuojantys tiek karą Ukrainoje, tiek asmeninės laisvės temą. Į parodą po šiemet paskelbto konkurso iš 60-ies pateiktųjų atrinkti 21 tapybos darbas, geriausių autoriai apdovanoti piniginiais ir skatinamaisiais prizais.

Pirmoji vieta atiteko VDA tapybos magistro pirmakursei Gabijai Pritkovaitei už darbą „Following days“. Anot jos, šiandien apie laisvės vertę susimąstyti priverčia globaliniai ar politiniai kataklizmai, tačiau kiekvienas tai suvokiame skirtingai. 

Antrąją vietą komisija skyrė ukrainiečiui tapytojui Anton Pedos už kūrinį „The Cost“. Paveiksle, kurio ilgis siekia 8, o aukštis – 3 metrus, tapytojas įamžino beveik 4.500 ukrainiečių, praradusių gyvybę Rusijai užpuolus jo gimtąją šalį. 

Trečioji vieta skirta VDA tapybos bakalauro ketvirtakursiui Jonui Motiejui Meškauskui už darbą „nr. 114-15“, kuriame vaizduojama Vilniaus areštinės celė. 

Be finalinio trejetuko buvo paskatinti ir kiti tapytojai, sulaukę komisijos bei konkursą jauniesiems dailininkams surengusios investicijų ir investicinių fondų valdymo grupės „Zabolis Partners“ bendruomenės simpatijų.

Kitoje VDA erdvėje, senųjų rūmų vidiniame kieme, alternatyvioje ekspozicijų erdvėje „Kreatoriumas | Meno krosnys“, atidaryta menininko Viačeslavo Jevdokimovo-Karmalitos darbų paroda „Peizažas su karve“. 

Dailės mylėtojams ši paroda – galimybė pamatyti itin retai savo kūrybą viešai eksponuojančio menininko (ir dar mažiau linkusio „eksponuoti“ savo gyvenimą) darbus. 

„O iš tiesų, visas jo gyvenimas ir yra kūryba, – rašo parodą organizuojanti „Contour Art Gallery“. – Beveik neišeinantis iš savo dirbtuvės, užimančios kone pusę kaimiško medinuko Vilniaus priemiestyje, menininkas nuolat tapo, kaip jis pats sako, pro dirbtuvės langą matomą Riešės peizažą. Į pastarąjį įsilieja karvė, pianistas, Marcelio Duchamp'o objektai, Nojus iš Michelangelo Buonarroti kūrinio, kitų pasaulinių šedevrų interpretacijos, abstrahuotos, mitologizuotos figūros, kylančios nuo šiuolaikinio pasaulio atsiskyrusio menininko vaizduotėje. 

Menininkas tyrinėja kiekvieną pasirinktą temą ir motyvą nuosekliai, sluoksniuodamas atspalvį po atspalvio. Persmelkti melsvų, pilkų, žydrų atspalvių kūriniai, nors ir įvardijami, atrodytų, banaliai, – peizažas su karve – interpretuodami garsius meno istorijos kūrinius, tarsi tęsia Panašumo nepanašume istoriją.“

V. Jevdokimovas-Karmalita gimė 1946 m. Chmelnickyje, Ukrainoje. Šeima, kurioje jis augo, kilusi iš Vakarų Ukrainos, Galicijos. Čia persipina keletas kultūrų: lenkų, ukrainiečių, vengrų, rumunų ir žydų. Jaunystės klajonių atvestas į Lietuvą, Viačeslavas pasirinko dailę. 1980 m. LTSR valstybiniame dailės institute (dabar VDA) baigė freskos-mozaikos studijas. 

Paroda veikia: I–VI 10–18 val., iki balandžio 30 d. 

Vilniuje, Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1) atidaryta skulptoriaus, konceptualaus meno kūrėjo Gedimino Akstino kūrybos paroda „Noriu namo“, joje eksponuojami nauji arba iki šiol nerodyti menininko darbai.

„Mes dažnai keliaujam kartu, be spaudimo, mintyse iškyla sulčių stiklinė, kuri pati į save subėgo, mes klausom muzikos, kurios prieš tai drauge negirdėjom ir žiūrim akvareles, į kurias niekada iki šiol kartu nežiūrėjom.

Pasaulyje daug visokių upių: didelių, mažų, sraunių, skaidrių, žalsvų, rudų, melsvų, juodų. Yra keliai, gatvės ir greitkeliai, griūnantys muziejai bei namai, sugriuvę ir naujai pastatyti, tamsūs ežerai, į kurių dugnus daug visko sukritę, ir mes apie tai beveik niekad nesužinosim. Akys, pripratusios prie jomis tekančio ir judančio vaizdo, judančio užvestos mašinos variklio tempu į įvairius užkampius, įstaigas. Neįžvelgiamame ežero dugne stūkso daugybė pasaulio. Mano irklas jo neužkliudo, tik sukelia vandens raibuliavimą. Jame visuma – kaip slidi žuvis, vos tik suspaudus jos pilvą, kitą sekundę siaurėjančią papilvę, trumpiau nei akimirką palaikius uodegos glotnų galiuką, ploniausią žuvies dalį, ranka lieka laisva makaluotis vandenyje.

Lentynėlių nesuprast taip pat yra gerai. Jų laikas lengvas ir trapus kaip seni dalykai. Parodoj yra kelios beveik tuščios spintelės-dėžės, jų erdvėje yra išėjimas“, – iš Elenos Narbutaitės teksto parodai. 

Paroda vyks iki balandžio 29 d. 

Vilniuje, galerijoje „Aidas“, atidaryta bendra Jurijaus Majausko ir Alexanderio Mikhaylovo tapybos paroda „Nėra laiko aiškinti“.

Anot menotyrininko Gyčio Oržikausko, „J. Majausko ir A. Mikhaylovo darbuose peizažai ir jų nuotaikos rodo norą susikoncentruoti į gerai leidžiamą akimirką, be vyksmo ar konteksto, taip pat – susikaupimą žvelgti į ryškią gamtos kuriamą atmosferą. Jeigu paveiksluose vaizduojami personažai – į baseino vandenį panirusi moteris (Samantha French paveikslo replika), mėnesienoje jūroje besimaudantys žmonės, moteris mieste – jie yra susikoncentravę į buvimą čia ir dabar. Mėgavimąsi akimirka sufleruoja ir natiurmortai, kuriuose išdėstytos pypkės ar „Jaegermeister“ gėrimo taurė. Dailininkai tarytum norėtų palinkėti parodos lankytojams praleisti laiką tokioje realybėje, kurioje gali skleistis nuotaikos, o esami neįpareigojantys įspūdžiai yra svarbesni už praeities projekcijas ar ateities rūpesčius. Būtent buvimas ten, kur gyvenimas teka sau – įprasminant tokį laiką ir kūryba – ir yra pagrindinis parodos leitmotyvas.“

Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16) atidaryta Gintauto Velykio, skaitmeninio meno Lietuvoje pradininko, paroda „PortalAi“.

Gintautas Velykis (g. 1958 m.) į kompiuteriu kuriamų paveikslų pasaulį atėjo iš tapybos. 1990–1992 m. jis pradėjo tapyti nežemiškus siužetus, išgalvotus motyvus. Kosmines, transcendentines idėjas menininkas išreiškė tradicinėmis tapymo priemonėmis. Vis dėlto nerealūs siužetai labiau tiko kompiuterinei tapybai.

Pasak parodos rengėjų, į skaitmeninės tapybos džiungles menininkas pasinėrė iš daugiau nei prieš tris dešimtmečius kompiuteriu pradėtų kurti reklaminių darbų, įdiegtų savų meninių technologijų. Didelę įtaką padarė autoriaus susidomėjimas stimpanko (angl. steampunk) stilistika. Algoritmais paremtas dirbtinis intelektas mene atveria duris fantazijai, bet tik menininko vaizduotė sugeba šią fantaziją įprasminti. Parodoje pirmą kartą taip gausiai rodomos G.Velykio vizijos kviečia panardyti tarp realybės ir virtualybės. 

Parodos kuratorė Kristina Liepinaitė, ji veiks iki birželio 4 dienos. 

Klaipėdoje, LNDM Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33), atidaryta Alvydo Lukio fotografijų paroda „Ne tik šaknys. Pagal tėvo Juozo Lukio Sibire sukauptą archyvą“ ir „Ars Botanica“.

Pirmoje jos dalyje eksponuojamos tėvo ir sūnaus fotografijų vaizdų paralelės. A. Lukys (g. 1958) panaudojo savo tėvo J. Lukio (1927–2001) fotonegatyvus, darytus tremtyje Irkutsko srityje, Alzamajuje, ir kelerius metus grįžus į Lietuvą. 

Antroje dalyje – fotografijos iš serijos „Ars Botanica“. Šią temos dalį inspiravo detalės, atrastos viename iš spalvotų tėvo J. Lukio negatyvų. Tėvo sudaryti šeimyniniai fotografijų albumai A. Lukiui buvo pirmoji tikra fotografijos mokykla. Sukurti vaizdinius paskatino tėvo nuotraukose įžvelgtas žemdirbiškas santykis su gamta, graži ir natūrali gamtos aplinka bei augalai, tapę svarbiausiu besifotografuojančiųjų fonu ir dekoracija. Augalų stebėjimu paremta estetika autoriui virto daugiau kaip dešimtmetį trunkančiu projektu.

Paroda veiks iki 2023 m. rugsėjo 17 d.

Balandžio 10 d. 19 val. Vilniuje, Šv. Kotrynos bažnyčioje, – Šv. Velykų koncertas „Veni, Santcte Spiritus“. 

Skambės italų kompozitorių kūriniai, juos atliks choras „Jauna muzika“ ir Tomas Kulikauskas bei Pavelas Giunteris (perkusija).