Premjera. Vienas prieš raganosius

Scena iš spektaklio „Raganosiai“. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Šį sezoną Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) scenoje jau regėjome žirgus Jokūbo Brazio spektaklyje „Equus“, „Gyvulių ūkio“ gyventojus Pauliaus Tamolės pastatyme, o dabar atėjo eilė raganosiams. Tai veikiau sutapimas, nei sąmoningai pasirinkta kryptis apmąstyti, tarkime, posthumanizmo būklę.

O idėjiškai visi trys spektakliai net priešingi posthumanizmo filosofijai, atėmusiai iš žmogaus vienvaldžio gamtos šeimininko statusą ir siūlančiai į žmogų žiūrėti kaip į vieną iš daugelio gyvybės rūšių. Juose žmogiškumas gana tiesmukai priešpriešinamas gyvuliškumui kaip ribotam, nemoraliam būviui.

Šią priešpriešą iš dalies galima paaiškinti tuo, kad spektakliai remiasi XX a. vidurio ir antrosios pusės kūriniais. Naujausioji premjera sukurta pagal 1959 m. parašytą ir pirmą kartą į lietuvių kalbą prancūzų kultūros žinovo Vincento Klipčiaus išverstą Eugene’o Ionesco pjesę „Raganosiai“ (tiesa, bene prieš dešimtmetį savo „Raganosių“ versiją Kauno kameriniam teatrui sukūrė dramaturgė Daiva Čepauskaitė). Spektaklį režisavo jaunas režisierius, vienas iš trijų naujųjų LNDT vadovų Antanas Obcarskas.