„Scanorama“: daug gero kino ne tik iš Šiaurės šalių

Šiemet „Scanorama“ vyks 20-ąjį kartą. Gražina Arlickaitė, festivalio įkūrėja ir meno vadovė, sako, kad bet kokios sukaktys yra savotiškos ribos, kviečiančios retrospektyviai apžvelgti nuveiktus darbus ir įvertinti, kas buvo atlikta gerai, o kas turėtų įgyti naują kryptį. 

2003-iaisiais pirmąją „Scanoramą“ pradėjęs Larso von Triero „Dogvilis“ pritrenkė ir žiūrovus, ir kritikus.

„Vargu, ar galima surasti šiandieniniame Europos kine, jei ne geriausią, bent jau originaliausią kūrinį“, – tada VŽ rašė kino kritikė Rasa Paukštytė. 

Vėliau festivalyje buvo parodyti režisierių Thomo Vinterbergo „Šventė“, Kristiano Levringo „Karalius gyvas“, Soreno Kragho-Jacobseno „Mifunė“, tapę ankstyvosios „Scanoramos“ ašimis, atveriančiomis erdvų ir nepažintą Šiaurės kino horizontą. 

Ratas apsisuko: nuo šiaurietiškos „Dogmos“ iki visos Europos atėjęs festivalis dvidešimtąją sukaktį kvies švęsti su L. von Triero filmo „Karalija: egzodas“ pirmąją ir antrąją serijomis. 

Programos prisiekusiems sinefilams karkasą šiemet formuos atidarymo ir uždarymo filmai. Festivalį pradės austrų režisierės Marie Kreutzer „Korsažas“, originaliai rekonstruojantis Austrijos imperatorienės Elžbietos Vitelsbach-Sisi portretą, Kanų kino festivalio programoje „Ypatingas žvilgsnis“ pelniusį geriausios aktorės apdovanojimą pagrindinio vaidmens atlikėjai Vicky Krieps. 

Festivalį uždarysiantis Lucos Guadagnino „Kaulai ir visa kita“ savaip pratęs atidarymo filmo padiktuotą toną, įtraukdamas į „kerintį pasakojimą apie pirmąją meilę, jungiantį romantikos ir siaubo elementus“.

Tarp šių filmų rikiuojasi sinefiliškasis Europos kino žvaigždynas ir jo naujausi kūriniai: brolių Dardenne'ų „Toris ir Lokita“, Mios Hansen-Love „Vieną gražų rytą“, Alberto Serra „Salų tyla“, Hlynuro Palmasono „Prakeikta žemė“, Eriko Poppes „Emigrantai“, Bertrando Bonello „Koma“, Jerzy Skolimowskio „I-A“, Paolo Tavianio „Sudie, Leonora“, Michaelio Kocho „Trys žiemos“, Quentino Dupieux’o „Neįtikėtina, bet tiesa“. Stiprių moteriškų portretų galeriją pristatys Innos Sahakyan „Sielų aukcionas. Neįtikėtina Auroros Mardiganian istorija“, Sho Miyake „Maža, lėta, bet užsispyrus“ ir Emily Atef „Kaip niekad anksčiau“.

Festivalio naujienos

Pagrindine festivalio naujiena jo rengėjai vadina ilgametražių filmų konkursą, kurių režisierių kūrybinės biografijos „tik prasideda, bet pasižymi ryškiu autoriniu balsu“. Šių režisierių filmai dar nėra pelnę apdovanojimų pagrindiniuose kino forumuose, tad „Scanoramos“ rengėjai užsimojo sukurti jiems matomumo ir tinkamo įvertinimo erdvę.

Pirmojoje konkurso programoje – minėtoji M. Nakonečno „Drugelio vizija“, tarptautiniame šiuolaikinio meno lauke įsitvirtinusios menininkės ir kino kūrėjos Emilijos Škarnulytės debiutinis ilgametražis dokumentinis filmas „Kapinynas“, Gaboro Fabriciuso „Ištrinti Franką“, Alessio Rigo de Righi ir Matteo Zoppis „Legenda apie karališkąjį krabą“, Isabelle Stever „Šuolis“, Mitros Farahani „Iki penktadienio, Robinzonai“, Carmen Jaquier „Griausmas“, Franciskos Eliassen „Paskutinis pavasaris“ ir Gudmunduro Arnaro Gudmundssono „Nekaltos būtybės“.

Geriausią konkursinės programos filmą rinks tarptautinė žiuri, „Scanoramos“ prizas jo kūrėjams – 7.000 Eur. 

Pasak rengėjų, savito balso paieškų teritoriją pratęs ir trumpametražių filmų konkursinė programa „Europos blyksniai“, 2008 m. prasidėjusi kaip Baltijos šalių trumpametražių filmų konkursinė programa „Naujasis Baltijos kinas“, 2019 m. išplėtusi savo žemėlapį į visą Baltijos jūros regioną, o šiemet pakvietusi dalyvauti pradedančiuosius režisierius iš visos Europos. 

5.000 Eur piniginį prizą geriausiam visos programos filmui įsteigė asociacija LATGA, 3.000 Eur piniginį prizą geriausiam lietuvių režisieriaus filmui – Lietuvos kino centras.

Dar viena šių metų naujovė – žiūrovų favorito rinkimai, į kuriuos kviečia „Scanoramos“ partneris „Lonas“. Jis pristatys ir festivalio naktinę programą, lapkričio 12 d. Vilniuje ir Kaune kviečiančią į kinematografinį nuotykį su L. von Triero „Karalijos: egzodo“ pirmąja ir antrąja serijomis, Kristofferio Borglio „Bloga nuo savęs“ ir Verenos Paravel bei Lucieno Castaingo-Tayloro „De Humani Corporis Fabrica“.

Programos ir premjeros

Atskiromis rubrikomis festivalis pristatys vokiečių kiną (tradicinis „Goethe’s salonas“), šiuolaikinį lenkų kiną („Lenkų kino dienos „Scanoramoje“), dokumentinių filmų programą „Neišgalvotas gyvenimas“, kurią šiemet sudaro savotiški diptikai – nuo karo patirtis apmąstančių archyvinės dokumentikos iki animuotų ekonominės arba karo nulemtos emigracijos istorijų.

„Scanorama“ tęsia ir kitą misija – kino istorijos žinių sklaidą, todėl programoje „Galvok ką nori“, pasukusioje radikalesne kryptimi, neatsitiktinai atsirado vienas ryškiausių eksperimentinio kino kūrėjų, išimtinai su rasta medžiaga dirbantis austras Peteris Tscherkasskis, iki šiol beveik nerodytas Lietuvoje. Šalia P. Tscherkasskio įsitaisė ir dar vienas ekscentriškas „senukas“ – austrų režisierių trijulės grynuolis „Liepsnojančios ausys“ – kultinis pop-fantastinis „queer“ filmas, 1991 m. nufilmuotas „Super8“ juosta, šiuo metu restauruotas ir suskaitmenintas. 

Režisierė Gaelle Rouard savo filmą „Ryškiai blyksinti šviesa“ rodys iš vienintelės egzistuojančios kopijos per asmeninį projektorių, taip kurdama savitą dialogą su taip pat iš juostos rodomomis Dušano Makavejevo „W. R.: Organizmo paslaptimis“ (1971).

Be abejo, ypatingą dėmesį festivalis šiemet skirs Ukrainos kinui. Tarp pagrindinių akcentų – Ukrainos kandidatas siekti „Oskaro“ apdovanojimo, Marynos Er Gorbach „Klondaikas“, Kanų kino festivalyje Auksinės kameros apdovanojimui nominuotas Maksymo Nakonechnyi „Drugelio žvilgsniu“, naujausia Sergejaus Loznicos archyvinės dokumentikos juosta „Kyjivo procesas“, Chrystinos Tynkevych ilgametražis vaidybinis debiutas „Kaip ten Katia?“ ir kino kritikės Natalios Serebriakovos žvilgsnis į paskutinio dešimtmečio ukrainiečių kino raidą. 

Anot festivalio rengėjų, lietuvių kino premjeros šiemet užėmė išskirtinai dokumentikos teritoriją. E. Škarnulytė filme „Kapinynas“ nukreipia kamerą į Ignalinos atominę elektrinę ir iš skirtingų perspektyvų apmąsto branduolinės technologijos poveikį bei amžinąjį sugrįžimą primenantį energijos ciklą. Filmo prasminį kontekstą praplės režisierės meistriškumo seminaras „Antropocenas, gilusis laikas ir geologinės traumos“ bei specialusis filmo seansas su gyva muzika renginių erdvėje „Gallery 1986“.

Vytauto Tinterio „Garso medžioklėje“ – garso menininko Audriaus Šimkūno portretas. Ypatingą vietą jame užima 24 kanalų garso takelis, sukurtas bendradarbiaujant su LMTA muzikos inovacijų studijų centru ir sumontuotas sferinėje erdvinio garso salėje. Joje vyks ir specialieji filmo seansai, pakviesiantys išgyventi netikėtą kinematografinę ir garsinę patirtį. 

Jam antrins naujausias Vytauto V. Landsbergio filmas, skirtas vienam žymiausių Lietuvos fotografų Antanui Sutkui. Festivalyje įvyks ir nacionalinė paskutinio Manto Kvedaravičiaus filmo „Prologas“ premjera, skaudžiai primenanti, kokio masto režisierių turėjome, ir kokio mąstytojo šiemet netekome Mariupolyje.

Europos šalių kino forumas „Scanorama“ vyks lapkričio 10–20 d. Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje ir Alytuje, programa skelbiama čia. 

Parengta pagal „Scanoramos“ informaciją.