Svajonė kvepia kaip „Harley-Davidson“
Visada svajojau vairuoti motociklą. Tik man labiau sekasi kitose srityse, – visą laiką kažkam buvau ir labai brangus. Iš pradžių mamai ir tėtei, paskui žmonai, dar vėliau vaikams. Nors seniai esu pilnametis ir daugelį sprendimų priimu pats, šiuo atveju klausiausi brangiausių žmonių patarimo „nepirkti motociklo“.
Pradžia – odinė striukė
Motociklo neturiu, nors teises jį vairuoti gavau prieš 25 metus. Be instruktoriaus motociklu važiavau lygiai vieną kartą prieš tuos pačius 25 metus – pas draugą kaime su legendine „Jawa“ (kitokių ir nebuvo) per pievas.
Be „Jawos“ žinojau dar vieną prekių ženklą – „Harley-Davidson“. Šis jau tada buvo gyva legenda, tokia tebėra iki šiol.
Žinodamas, kad dienai baigiantis teks vairuoti motociklą, drabužius bandomajam važiavimui susiruošiau dar iš ryto. Nes sėsti ant legendos ir įgyvendinti savo 25 metus nešiotą, pasenusią ir apdulkėjusią svajonę vilkint kostiumą būtų nesąmonė.
Odinės striukės, tiesa, niekuomet nedėvėjau, bet nutik tu man taip, kad prieš tris mėnesius netyčia tokią nusipirkau. „Ženklas“, – pagalvojau, prisiminęs savo trijų mėnesių senumo saliamonišką sprendimą.
Mėgstamas gangsterių
Penktadienio pavakarę atvykus į „Harley-Davidson“ Vilniaus saloną, ten jau stovėjo 23 blizgantys motociklai.
Neslėpsiu, jaudinausi. Atrodė, kad ant mano kaktos užrašyta: „Jis niekada nevažiavo motociklu.“
Reikėjo kažkaip neišsiduoti, priešingu atveju, būtų tekę atsisveikinti su taip ilgai nešiota svajone.
Atsargiai apėjau visus motociklus, stengdamasis nutaisyti lengvabūdišką miną, kad niekas neįtartų mano jaudulio. Ir, o varge, pastebėjau smarkiai nubrozdintą vieno motociklo lempą. Vadinasi, bandydami motociklus griūva ir tikrai mokantys jais važiuoti. O kas bus man?
Nusprendžiau veikti greitai: pusė motociklų buvo labai dideli ir galingi – tikrai ne tokie, kuriais galėčiau atgaivinti vairavimo įgūdžius. Man reikėjo mažesnio, kurį vairuoti būtų lengviau. Vienas iš mažųjų – „Harley-Davidson Sportster 48“ – krito į akis vos atėjus. Paprašiau salono atstovų papasakoti, kuo jis ypatingas.
Pasirodo, jis buvo labai mėgstamas Amerikos gangsterių miesto motociklas. Jis manevringiausias, t. y. juo lengviausia ką nors pagauti arba nuo ko nors pabėgti miesto džiuglėse. Ši istorija dar labiau sutvirtina mano pasirinkimą.
Susilenkti – ne argumentas
Motociklą turintis bičiulis siūlo mano pasirinktą dviratį pakeisti į kurį nors kitą „Harley-Davidson“, esą ant manojo nepatogu sėdėti, nes vairas siauras, vairuojant teks pasilenkti į priekį.
Tai man neatrodo rimtas argumentas. Bičiulis nežino, kad rinkdamasis motociklą lyginau jį su dviem turimais dviračiais: plentui skirtu „Scott“ ir „MTB Giant“. Mėgstamiausio, plentui skirto dviračio vairas yra maždaug 10 cm žemiau nei sėdynė, tad važiuojant juo tenka išties stipriai pasilenkti – to, kiek reikėjo susilenkti važiuojant „Harley-Davidson 48“, nedrįsčiau net susilenkimu vadinti.
Pirmyn į kelią
Kai visi išsirinko motociklus, kuriais nori važiuoti, išklausė instruktažo ir atrodė, kad jau niekas nebesukliudys judėti pirmyn, man kilo dar viena problema – nežinojau, kaip įjungti pirmąją pavarą. Atsargiai to klaustelėjau mus lydėti turėjusio vadovo, šis nužvelgė mane tarsi netikėdamas savo ausimis. Bet paskui paaiškino viską, net kaip užsivesti motociklą ir užsisegti šalmą.
Susidorojus su šiomis smulkmenomis, liko vienintelis iššūkis – pajudėti pirmyn, neužgesinus savo svajonės variklio. Ir man pavyko, aš pagaliau važiavau!
Kuo kvepia svajonė
Apie įspūdžius kalbėti nelengva – vairavau legendą ir įgyvendinau 25-erius metus kamputyje tyliai tūnojusią savo svajonę.
Išbandęs dar tris motociklus, supratau, kad mano pasirinktasis tinkamiausias miestui. Nuo nieko bėgti ir nieko gaudyti man nereikėjo, tačiau tiek važinėti mieste, tiek kelioms valandoms ištrūkti iš jo – „48“ buvo būtent toks, apie kurį svajojau.
Taigi, mano legenda pagaliau gavo aiškų vardą, o mano odinė striukė – svajonės kvapą. Be to, šiemet pirmasis sezonas, kai dviračiu, kurį minu dešimtmetį, važinėju gerokai mažiau. Gal tai dar vienas ženklas?
