E. Parulskis: Vilniaus valgyklų durnius

Tinklalapis kompotas.lt yra puikus skaitmeninės archeologijos pavyzdys.

„Sugalvok žaidimą ir žmonės jį žais. Kiek tokių bus – jau kitas reikalas“, – pasakė išmintingas praktikas ir buvo teisus. Štai aš kai kurių žaidimų nežaidžiu. Bet akies kraštu vis tiek juos stebiu.

– Man reikia džokerio, – pranešė bičiulis. Klausimo kontekstą supratau be pastangų. Mano draugas kalbėjo ne apie naują filmą ar jam dar mažiau žinomą komiksą, o apie savo sugalvotą sudėtingą ir nuolat mutuojantį žaidimą. Jo atsiradimo akstinu tapo darbo biure rutina, tiksliau – visiškai natūralus noras tą rutiną dramatizuoti. Lengviausia tai buvo galima padaryti per pietų pertraukas. Tuomet, gal prieš dvidešimt metų, disciplinuotai valgantis žmogus jau neprivalėjo maitintis savo kontoroje įrengtoje valgykloje – centre atsirado kitų vietų.

Apvaikščiojęs akivaizdžiausias vietas, mano draugas atrado, kad per valandą įveiklinamoje teritorijoje yra pilna beveik nematomų maitinimo įstaigų. Sovietinėje senovėje ir kelerius metus trukusiu posovietinės inercijos periodu jos atkakliai laikėsi žinybinio statuso ir uždaro lankymo režimo. Kapitalizmas privertė jas atsiverti publikai, ir bičiulis jas visas, įsikūrusias technikumuose, valdybose, aukštųjų mokyklų fakultetų rūsiuose, aplankė ir šitaip pradėjo formuoti savo valgyklų kolekciją. Dar po kelerių metų jis atrado, kad egzistuoja ypač sunkiai įveikiamų valgyklų – ministerijose, kariniuose daliniuose, Vyriausybėje, todėl pradėjo rinkinio eksponatus reitinguoti. Tokia buvo kolekcijos bazė 2013-aisiais, kai procesas gavo akceleratorių.