Po premjeros. Atsiduoti „Užburto kalno“ kerams

Scena iš spektaklio „Užburtas kalnas“, rež. Krystianas Lupa. Lauros Vancevičienės nuotr.

„Mintys keistos, o žodžiai yra beprasmiški, negyvi. Žodžiais nieko negali pasakyti“, – ištaria jaunutė moteris, beveik mergaitė, nedrąsiam paaugliui ir pasiūlo suglausti galvas, kad mintys tekėtų iš vienos galvos į kitą. Išreikšti neišreiškiama ir įvardyti neįvardijama – turbūt kiekvieno didžio meno kūrinio ambicija.

Jei tai pavyksta, tokios meno kūrinio patirties neįmanoma nusakyti žodžiais, nes kalba atrodo per sekli ir per tiesmuka, arba priešingai – per vingri ir kaip žaltvykslė viliojanti tolyn nuo esmės. Galima tai pavadinti paslaptimi, slėpiniu. Jį turi vienas svarbiausių XX a. prozos kūrinių – šiemet šimtmetį minintis Thomo Manno romanas „Užburtas kalnas“. Krystiano Lupos spektaklis, su tarptautine komanda sukurtas Valstybiniame jaunimo teatre ir pirmą kartą suvaidintas rugpjūtį seniausiame pasaulyje teatro festivalyje Zalcburge, ne tik bando įminti šią knygos paslaptį, bet ir kuria savąją.

Tarp vizijos ir tikrovės

Tarp sapno, vizijos ir tikrovės, tarp praeities, ateities ir belaikiškumo, tarp aukštybių ir bedugnės skleidžiasi daugiau kaip penkių valandų lenkų ir lietuvių menininkų kūrinys. Tai ištverti nelengva ir reikia įdėti tam tikrą pastangą „suglausti galvas“ su meno kūriniu, tačiau jei tai pavyks, galimas daiktas, pasijusi sudalyvavęs jei ne spiritizmo seanse (tokia scena baigiasi spektaklis), tai ypatingame rituale, skirtame ieškoti atsakymų į svarbiausius būties klausimus.