Užterštoje Baltijoje – plastiko klodai ir žvejybos tinklai

Pasak Andriaus Albriko, „Nardymo akademijos“ vadovo, kasmet su kolegomis kuopiančio jūros dugną, Baltijos jūros užterštumas didelis tiek dėl mikroplastiko, tiek dėl sprogmenų, cheminių ginklų, likusių po Antrojo pasaulinio karo, o viena rimčiausių problemų yra žvejybiniai tinklai, kurie jūros dugne išsilaiko šimtmečius ir aptinkami praktiškai ant kiekvieno nuskendusio objekto. 

„Tai labai rimta problema, nes tokie tinklai nesuirs šimtmečiais, o mikroplastikas žudo žuvis, kenkia visai jūros ekosistemai. Be to, su žuvimis mikroplastikas atkeliauja ir ant mūsų stalo“, – dėsto A. Albrikas. 

Kita proga dr. Mindaugas Žilius, Klaipėdos universiteto (KU) Jūros tyrimų instituto Pajūrio aplinkos ir biogeochemijos laboratorijos (PABL) vadovas, VŽ yra sakęs, jog viena didžiausių šių dienų problemų vandenyse, taip pat pakrantėse, grunte ir smėlyje yra būtent mikroplastiko dalelių tarša, kur kas aktualesnė nei tarša nuorūkomis ir panašių šiukšlių likučiais. 

„Kai jų tiek daug ir tokių mažų, jos patenka visur – į aplinką, į gyvūnų ir žmonių organizmus. Kita vertus, gal tai nieko baisaus, nes patekusi į organizmą dalelė dažniausiai ir pasišalina iš jo. Daug blogiau yra tai, kad plastikas kaip kempinė savyje kaupia toksinus, kurie kaip nematomas priešas daro savo juodą darbą. Ir kai žuvelė praryja toksišką plastiką, vyksta jau kitokie procesai“, – pasakojo dr. M. Žilius. 

Laikosi šimtmečius

2021 m. vykusiose „The Ocean Race Europe“ ir Prologo lenktynėse dalyvavusios Lietuvos „Ambersail-2“ bei olandų „AkzoNobel Ocean Racing“ jachtų įgulos varžybų metu gegužę ir birželį rinko vandens pavyzdžius  iš Baltijos ir Viduržemio jūrų bei Atlanto vandenyno pakrantės ir pristatė juos mokslininkams iš GEOMAR Helmholtz Vandenynų tyrimų centro bei Utrechto universiteto – absoliučiai visuose surinktuose pavyzdžiuose buvo rasta mikroplastiko ir ypač – mikropluošto dalelių. 

Mokslininkų duomenimis, iš 139 mikroplastiko dalelių kubiniame metre 83% sudarė mikropluošto dalelės. Vienas netikėčiausių šio tyrimo atradimų buvo tai, kiek stipriai mikroplastiko dalelėmis užteršta Baltijos jūra. Viename kubiniame jos metre vidutiniškai aptinkama 230 mikroplastiko dalelių, t. y. dvigubai daugiau, nei raudonąja užterštumo zona laikomoje Viduržemio jūroje. 

[infogram id="810a7b0b-1adc-45f0-99c8-001e2e8e01dc" prefix="y21" format="interactive" title="Pavojingos medžiagos ir šiukšlės Baltijos jūroje"]

A. Albriko įsitikinimu, mokslinių įrodymų ir susirūpinimą keliančių klausimų pakanka, kad būtų remiami mokslo, pramonės, politikos ir pilietinės visuomenės bendruomenių veiksmai, kuriais siekiama pažaboti nuolatinį plastiko ir jame esančių toksiškų cheminių medžiagų patekimą į Baltijos jūrą:

„Be neatidėliotinų griežtų prevencinių priemonių poveikis aplinkai ir ekonominės išlaidos dar labiau pablogės, net ir trumpuoju laikotarpiu. Nuolat didėjanti plastiko gamyba ir vartojimas, kartu su švaistymu, neefektyvia atliekų surinkimo infrastruktūra ir nepakankamais atliekų tvarkymo įrenginiais, ypač besivystančiose šalyse, reiškia, kad pasiekti jau nustatytus jūroje išmestų šiukšlių mažinimo tikslus tebėra didžiulis iššūkis“. 

Lemia ir geografija

Anot mokslininkų, mūsų jūros užterštumą lemia keli dalykai. Pirmiausia, geomorfologija: sūraus jūros vandens į Baltiją priteka vos vienoje vietoje – per sąsiaurius iš Šiaurės jūros ties Danija.

Kitas dalykas – tankiai gyvenamame Baltijos jūros baseine teka Nemunas, Dauguva, Vysla, Neva, Odra – didelės upės, nešančios į jūrą teršalus.

Negana to, Šiaurės Europoje yra daugiau miškų ir mažiau pramonės, o aplink Baltiją spiečiasi nesustojamai ją teršiantys milijoniniai miestai. Tarša nemažėja ir dėl to, kad giluminis vanduo Baltijos jūroje pasikeičia tik kas 30–40 metų, taigi ji užsiteršia ne tik maistingomis medžiagomis, bet ir viskuo kitu.

„Kalbant apie tam tikrus junginius, padėtis gerėja, bet kitu atveju ji nesikeičia, nes ir klimato kaita prideda savo“, – aiškino dr. M. Žilius. 

Nėra priemonių skatinti

Pernai rudenį „Nardymo akademijos“ nariai iš Baltijos jūros ištraukė nemažą kiekį tinklų. Anot jos vadovo, toliau vyksta darbas sausumoje – siekiant nustatyti laivų savininkus, bus tiriami cheminiai tinklų junginiai, tipas bei kilmė.

Švedijoje atliktų tyrimų rezultatai rodo, jog per kelis metus į Baltiją išmetama apie 5.500 – 10.000 tinklų. Dažniausiai aptinkama trosų, lynų, paskendusių plūdurų. A. Albriko teigimu, dažnu atveju žvejybos metu „sužvejotą“ savo kolegų įrangą ir pamestus tinklus žvejai išmeta atgal į jūrą. Jo nuomone, taip yra ir todėl, „kad šiuo metu nėra jokių priemonių, kurios skatintų žvejus iš jūros parvežti kitų žvejų išmestą žvejybos įrangą“. 

Baltijos jūrą kamuoja ne tik žvejybinė tarša – didžiulę žalą daro ir į vandenį patenkančios cheminės medžiagos. Šių chemikalų iš vandens pašalinti neįmanoma, o ilgainiui jos įsigeria ir į žvejybinius tinklus. Anot „Nardymo akademijos“ vadovo, nardymas chemikalais užterštose Baltijos jūros vietose yra ribojamas, nes tai kenkia ir narų sveikatai.