Naujoje MO parodoje – trys didieji lenkai
Paroda buvo suplanuota praėjusių metų rudenį, tačiau dėl visiems žinomų priežasčių surengta dabar. Joje eksponuojami legendiniais vadinamų Lenkijos pokario menininkų darbai – kino režisieriaus Andrzejaus Wajdos (1926–2016), skulptorės Alinos Szapocznikowos (1926–1973) ir tapytojo Andrzejaus Wroblewskio (1927–1957), – iš viso apie 120 kūrinių, į Vilnių suvežtų iš 5 valstybių.
Parodą kuruoja žymi, gyva legenda tapusi Lenkijos meno kritikė ir istorikė Anda Rottenberg. Buvusi Lenkijos nacionalinės galerijos „Zacheta“ vadovė, knygų autorė, „Vogue Polska“ žurnalo kultūros skilties redaktorė, aktyvi pilietinių iniciatyvų dalyvė. Ji prisijungė ir prie šiuo metu vykstančių masinių protestų už moterų teises Lenkijoje.
Parodos menininkai
Alina Szapocznikowa yra lenkų skulptorė, išgyvenusi Holokaustą. Ji radikaliai permąstė skulptūrą – kūryboje pasitelkė poliuretaną, poliesterį, skirtingas hibridines medžiagas. Kūryboje ji apmąstė mirties, ligos, laikinumo, moters tapatybės temas, jas perteikdama savo kūno dalių liejiniais, virstančiais įvairiais buitiniais objektais (lempomis, peleninėmis, pagalvėmis ir kt.).
Menininkė žavėjosi siurrealizmo, naujojo realizmo ir popmeno idėjomis. Szapocznikowos kūryba pristatyta „MoMA“ muziejuje (Niujorkas), WIELS šiuolaikinio meno centre (Briuselis), Pompidou centre (Paryžius) ir kt.
Andrzejus Wajda – vienas ryškiausių Lenkijos kino režisierių pasaulyje, pagrindinės jo filmų temos buvo Lenkijos istorina, Antrasis pasaulinis karas, ideologinė priespauda, moralinis žmogaus apsisprendimas.
A. Wajdos filmai yra pelnę Kanų „Auksinę palmės šakelę“, Berlyno kino festivalio „Auksinį lokį“, daugybę kitų apdovanojimų. Už visą savo kūrybą A. Wajda pagerbtas Europos kino akademijos apdovanojimu ir „Oskaro“ statulėle.
Trečiasis parodos dalyvis, Andrzejus Wroblewskis gimė ir augo Vilniuje, garsios to meto dailininkės Krystynos Wroblewskos ir Stepono Batoro universiteto profesoriaus Bronislawo Wroblewskio šeimoje. A. Wroblewskis laikomas vienu ryškiausiu Lenkijos pokario menininku, savo kūryboje reflektavęs karo, mirties, istorinės atminties temas. Didelę įtaką jo kūrybai padarė siurrealizmas, abstrakčioji dailė.
Visi trys gimė tuo pačiu metu, anksti neteko tėvų, o būdami paaugliai pamatė karo baisumus. Po karo patyrė komunistinio režimo primestą politiką ir ideologiją.
Pasak A. Rottenberg, parodoje ji norėjo parodyti, kaip tie patys simboliai ir metaforos atsikartoja jų trijų „karo užkrėstoje“ kūryboje – tapyboje, kine, skulptūroje.
„Parodoje ne tik naujai interpretuojami gerai žinomi kūriniai ir filmai, bet ir atskleidžiama, kas sieja atrinktus darbus, sukurtus trijų menininkų, apsėstų karo ir mirties. Paauglystė pati savaime neretai suvokiama kaip trauminis amžius. Šis laikotarpis gali paveikti visą gyvenimo eigą. O jei dar tenka išgyventi vieno iš tėvų mirtį, patirti sunkiai pakeliamą karo kasdienybę, kurioje stinga dorovingumo ir padorumo, – ištinka „karinis brendimo amžiaus sindromas“, pažymėtas išskirtinės stigmos“, – sakė A. Rottenberg, parodos kuratorė.
Parodos pavadinimas „Sunkus amžius“ pasiskolintas iš A. Szapocznikow 1956 m. sukurtos skulptūros, įvaizdinančios paauglės figūrą. „Sunkus amžius“ tampa nuoroda tiek į sunkų ir tragišką istorinį laiką, tiek į vieną svarbiausių ir sudėtingiausių žmogaus brendimo laikotarpių – paauglystę. Šią skulptūrą bus galima pamatyti ir parodoje MO muziejuje, rašoma MP pranešime.
Didžiosios parodos temą praplečia ir Vilniaus kontekstą pristato MO muziejaus paroda mažojoje salėje „Sunkus amžius: Vilnius, 1939–1949” (kuratorė Giedrė Jankevičiūtė). Daugiau apie parodą čia.
Planuojama, jog paroda veiks iki liepos 18 d. Daugiau apie parodą skelbiama čia.
Saugaus pažinimo taisyklės
MO primena, jog bilietus parodą būtina įsigyti iš anksto internetu https://bilietai.mo.lt/ , pasirenkant konkretų parodos lankymo laiką.
Lankytojų srautai muziejuje ribojami, būtina laikytis kitų saugaus meno pažinimo taisyklių.