Mirė prof. Irena Veisaitė

Yra žmonių, kurių vardas tarsi prekės ženklas: jie ryškūs, energingi, charizmatiški, jie daro įtaką žmonėms ir organizacijoms, tarsi patys to nepastebėdami. Tokia buvo prof. Irena Veisaitė – literatūrologė, teatrologė, įvairių tarptautinių nevyriausybinių organizacijų valdybų ir komitetų narė, Atviros Lietuvos fondo (ALF) steigėja. Ir pirmiausia – intelektualė, be galo šiltas, skaidrus, šviesus žmogus.

Pasak Mindaugo Kvietkausko, buvusio kultūros ministro, Lietuva neteko asmenybės, kuri įkūnijo „europietiškos demokratijos, tolerancijos ir dialogo dvasią pačia savimi, savo principine laikysena“.

„Per visus Nepriklausomybės metus Irena Veisaitė buvo Lietuvos kultūros vakarietiškos raidos strategė, vadovavusi Atviros Lietuvos fondui. Jos dėka įvyko daugybė esminių mūsų kultūros, o svarbiausia – sąmoningumo pokyčių. Jos dėka iš naujo kūrėsi dialogas tarp lietuvių ir žydų kultūrų, atvira ir objektyvi diskusija apie pačios Irenos išgyventą Holokausto tragediją. Visiems Lietuvos kultūros žmonėms kaip testamentas lieka Irenos Veisaitės pokalbių knygos pavadinimo ištarmė – „Gyvenimas turėtų būti skaidrus“, – sako M. Kvietkauskas.

Biografija trumpai

I. Veisaitė gimė 1928 m. Kaune. Lankė jidiš pradžios mokyklą, nuo 1934 m. iki 1941 m. mokėsi Šolom Aleichemo gimnazijoje.

Pačioje Antrojo pasaulinio karo pradžioje su šeima pateko į getą ir vos po mėnesio neteko mamos.

1944-ųjų pavasarį Stefanija Ladigienė, viena pirmųjų į Lietuvos Seimą išrinktų moterų, pati smarkiai rizikuodama, išgelbėjo mergaitę, priglaudė ir paslėpė savo namuose. Toje šeimoje J. Veisaitė gyveno iki 1946 m. kovo 14 d., kol sovietai S. Ladigienę ištrėmė į Gulagą.

1947 m. J. Veisaitė baigė Vilniaus S. Nėries gimnaziją.

1953 m. Maskvos universitete baigė germanistikos studijas, 1963 m. Leningrado universitete apgynė mokslų daktaro disertaciją.

Nuo 1953 m. iki 1997 m. Vilniaus pedagoginiame universitete dėstė Vakarų Europos literatūrą, vokiečių literatūrą, XX a. teatro istoriją. Nuo 1965 m. – docentė, nuo 1999 m. – VPU garbės profesorė.

Kaip teatro kritikė prof. I. Veisaitė paskelbė per 200 straipsnių Lietuvos ir užsienio spaudoje, sudarė keliolika knygų, buvo vadovėlių bendraautorė.

1990 m. kartu su prof. Česlovu Kudaba įkūrė Atviros Lietuvos Fondą (ALF), iki 1993 m. buvo jo valdybos vicepirmininkė, 1993–2000 m. pirmininkė.

Vadovai reiškia užuojautą

Užuojautas dėl Irenos Veisaitės mirties pareiškė prezidentas Gitanas Nausėda, premjerė Ingrida Šimonytė, Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen.

Pasak G. Nausėdos, šalį apėmusi pandemija nusinešė nepalaužiamos dvasios, išminties, santaikos ir tolerancijos žmogaus ir iškilios kultūros pasaulio asmenybės gyvybę.

„Visas šviesaus atminimo profesorės gyvenimas, akademinė, socialinė, visuomeninė veikla – lyg paminklas humanistinėms vertybėms, išgryninantis pagarbos vienas kitam idėjas, suartinantis tautas ir žmones“, – sakė G. Nausėda.

Holokausto metu praradusi didelę savo šeimos dalį, išgelbėta lietuvių moters, kuri pati paskui atsidūrė Gulage, vaikystėje patyrusi visą totalitarinių režimų siaubą, kaip intelektualė brendusi brutalioje, suvaržytoje sovietų Lietuvoje, ji niekada neužsidarė kaltinimų ir nuoskaudų nelaisvėje.

Vietoj to I. Veisaitė visad skleidė meilę ir toleranciją, sugebėdama kiekviename mūsų visų pirma įžvelgti žmogų, o tik paskui tautybę, religiją ar ideologiją, kviesdama išgirsti vieniems kitus ir būti kartu bendram mylimo krašto labui.

Premjerė I. Šimonytė literatūrologės mirtį pavadino didele netektimi.

„Norėčiau išreikšti kuo nuoširdžiausią užuojautą. Visos netektys visą laiką būna ne laiku, bet dabar, kai turime tokią situaciją su koronavirusu, be abejonės, taip ir pamatome, kaip statistika virsta labai konkrečiais žmonėmis, kurie mums arba asmeniškai labai brangūs, arba labai svarbūs visai Lietuvos visuomenei“, – sakė premjerė.

„Netekome ryškios visuomenės veikėjos, savo gyvenimo veiklą nuoširdžiai grindusios humanistinėmis vertybėmis ir tolerancija“, – užuojautą pareiškė Seimo pirmininkė V. Čmilytė-Nielsen.

Prof. I. Veisaitė buvo OSI ombudsmenė ir „Meno ir kultūros valdybos“ narė, Jungtinių pasaulio koledžų Lietuvos nacionalinio komiteto pirmininkė, Thomo Manno kultūros centro kuratoriumo narė, UNESCO Lietuvos nacionalinio komiteto narė, LR kultūros ministerijos Meno tarybos, „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ tarybos narė.

Prof. I. Veisaitė įvertinta daugybe apdovanojimų: Ketvirtojo laipsnio Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu, Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ apdovanojimu – Metų tolerancijos žmogaus, Barboros Radvilaitės medaliu už nuopelnus kultūrai ir švietimui, Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijos garbės ženklu. W. Goethes institutas ją apdovanojo W. Goethes medaliu už viso gyvenimo veiklą, kūrybiškumą ir pilietinę drąsą sakyti tai, kas ne visiems patinka.