Recenzija: anapus Irano

„Irano konferencija“. Darius Meškauskas ir Rytis Saladžius. Gabrieliaus Jauniškio nuotr.

Ko gero, populiariausia šio rudens pjesė Lietuvos teatruose – Ivano Vyrypajevo „Irano konferencija“, dinamiškai ir pagauliai pristatanti vakariečių požiūrį į Irano problemą, kurios niekas iš tiesų nesupranta, todėl galiausiai ima spręsti savo pačių gyvenimo prasmės problemas.

Spalio 30 d. galėjome išvysti Artiomo Rybakovo režisiuotą premjerą pagal šią pjesę Oskaro Koršunovo teatre. Anksčiau, spalio 2 d., – Aleksandro Špilevojaus versiją Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre. Nors abiejuose spektakliuose aktoriai tiesiog sėdi eilute išrikiuotuose foteliukuose ir, atėjus metui, nueina iki katedros ir atkalba savo kalbą, vis dėlto tai – labai skirtingi darbai. Špilevojaus konferencijoje svarbi tezių deklaracija, o Rybakovo spektaklyje susitelkiama į kitą – visi mes žmonės – aspektą: čia žiūrovai įtraukiami ne tiek į temų narpliojimą, kiek į aktorių judesių, žvilgsnių, šešėlių, reakcijų į kitus, kitaip tariant – niekada neatsibostančio nuogo žmogiškumo, nagrinėjimą.

Tolyn nuo objekto

Vyrypajevo pjesėje veiksmo nedaug: Kopenhagoje vykstančioje konferencijoje susirinkę danai drauge su iki paskutinės scenos tylinčia iraniete svarsto tolimos ir menkai pažįstamos Irano teritorijos klausimą. Svarstydami dideliu greičiu nuo šios teritorijos tolsta ir artėja prie asmeninių iranų – kažko, ko savy nesupranta. Sakykim, prasmės, dievo, laimės ar to kažko, ko niekaip nesugalvoja, bet kas trukdo pateisinti save kaip laimingiausios tautos narį.