Mirga Gražinytė: dirigavimas nėra tik vyrų sritis

Tuo dar sykį teko įsitikinti gruodžio 6 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Didžiojoje salėje įvykusiame ypatingame vakare – koncertą surengė LMTA garbės daktaras Gidonas Kremeris, jo vadovaujamas Baltijos šalių kamerinis orkestras „Kremerata Baltica“ bei Nacionalinę kultūros ir meno premiją ką tik pelniusi dirigentė Mirga Gražinytė-Tyla. Koncertas buvo atlikėjų dovana Akademijos bendruomenei LMTA 85-mečio proga.

Priminsime: Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė Mirga Gražinytė-Tyla (g. 1986) yra Birmingamo miesto simfoninio orkestro muzikos vadovė (sutartis šių metų gegužę buvo pratęsta 2020–2021 m. sezonui), iki Birmingemo ji dirbo su Los Andželo filharmonijos orkestru kaip meno vadovo asistentė, buvo Zalcburgo teatro meno vadovė.

Profesionalumo klausimu

Prieš kelerius metus VŽ „Savaitgaliui“ duotame viename retų interviu, paklausta, kas apskritai yra dirigentas, ji, nusijuokusi ypatingu savo juoku, pasakė: „Vaikystėje važiuodavau pas močiutę prie Lakajų ežero, ji sakydavo: na ką tas dirigentas, tik muses mojuoja.“

Tuomet kalbėjomės apie tai, kad galingųjų dirigentų rikiuotėje – Wilhelmas Furtwangleris, Herbertas von Karajanas, Claudio Abaddo, šių dienų garsieji Ornelo Mutti, Barenboimas, Dudamelis ir t. t. – moterų pavardžių nėra. Mirga tuomet sakė, kad išties pripažintų moterų dirigenčių pasaulyje labai mažai, tačiau ateityje tai turėtų keistis: kai studijavo Grace ir Leipcige, kurse buvo bent kelios merginos, Ciuriche – gal 50%, tačiau, vėlgi, daugelis vyrukų, su kuriais ji mokėsi diriguoti, dabar veikia visai ką kita.

„Man atrodo, kad klausimas, gali moterys diriguoti ar ne, nekyla. Čia įdomesnis profesionalumo, o jį pasiekti turi ir vyrai, ir moterys, klausimas“, – tuomet sakė ji.

Nes ji moteris

Lygiai apie tą patį su p. Gražinyte-Tyla kalbėjosi FT žurnalistė Hannah Nepil.

„Ant pakylos ji – ekstravagancijos ir geležinės savitvardos derinys. O ir susitikus asmeniškai, M. Gražinytė-Tyla, Birmingamo miesto orkestro dirigentė, tokia pati. Ji užpildo kambarį savo dinamiškumu, pertraukdama pokalbį staigiais juoko pliūpsniais ir plačiais rankų mostais. Tačiau nuo jos sklinda ir šaltakraujiška ramybė, ir apima jausmas, kad ši smulkutė nepriekaištingai atrodanti lietuvė niekada nieko nepasakys gerai neapgalvojusi.

Vos 31-ų M. Gražinytė-Tyla elgiasi kaip tikra veteranė. CSBO ji diriguoja tik pirmąjį sezoną ir šį svarbų įvykį pažymės koncertu rugpjūčio pabaigoje Promenados koncertų „BBC Proms“ cikle. Nedaugelis būtų atspėję, kad būtent ji pakeis buvusį orkestro meno direktorių Andrį Nelsonsą. Ir ne dėl to, kad ji tokia jauna: A. Nelsonsas buvo 28-erių, kai gavo šį prestižinį darbą, o Simonas Rattle’as, CSBO vadovavęs 18 metų, prieš paimdamas Berlyno filharmonijos orkestro dirigento lazdelę, pradėjo dirbti Birmingame vos 25-erių. M. Gražinytę-Tylą nuo jos pirmtakų skiria tai, kad ji – moteris. Žinoma, yra garsių dirigenčių moterų, ir praėjo jau beveik ketveri metai nuo to laiko, kai Marina Alsop tapo pirmąja, užlipusia ant pakylos paskutinį Promenados koncertų vakarą ir pradaužusia vadinamąsias stiklines lubas.

Vis dėlto, kol M. Gražinytė-Tyla nebuvo paskirta į šias pareigas, M. Alsop neturėjo sau lygių tokio pat pripažinimo sulaukusių kolegių, ir netgi šiandien dirigavimas lieka stulbinamai vien vyrų sritis.

Pasak M. Gražinytės-Tylos, taip yra todėl, kad „mūsų visuomenė linkusi viską skirstyti į kategorijas, o mes tiesiog nesame pripratę matyti šį vaidmenį atliekančias moteris“.

Kaip ir M. Alsop, ji atmeta mintį, kad moterys ir vyrai laikosi iš prigimties skirtingo požiūrio į dirigavimą, tačiau suvokia, kokią žinutę gali nusiųsti būsimoms kartoms: „Visada atsiminsiu, kaip po koncerto šeimoms prie manęs priėjo kelios motinos ir pasakė, kaip gerai, kad jų dukros matė mane diriguojančią.“ Vis dėlto lytis niekada netrukdė jai pačiai siekti karjeros, juolab kad dirigentė tvirtina, jog tokia galimybė jai „net nebuvo atėjusi į galvą“.

O juk ji – moteris, kuri, 2012 m. laimėjusi „Nestle“ ir Zalcburgo festivalio surengtą jaunųjų dirigentų konkursą, 29-erių buvo paskirta Los Andželo filharmonijos orkestro vyriausiojo dirigento asistente ir Zalcburgo valstybinio teatro muzikos vadove“, – rašoma FT.

Ne baimė, o meilė

Dažnesnis atvejis, kai garsaus orkestro dirigentu tampa muzikas, jau sukaupęs patirties. O Mirga, sakytum, – išsyk nuogu užpakaliu į dilgėles. VŽ „Savaitgaliui“ ji yra pasakojusi, kad visą savo vaikystę dainavo, su muzika buvo suaugusi nuo įsčių (jos tėtis Romualdas Gražinis – choro „Aidija“ vadovas) mama Sigutė – pianistė), bet jos nesimokė. Pradinukė lankė „paprastą mokyklą“, paskiau ją „leido į dailę“, nes per choro repeticijas, į kurias vesdavosi tėvai, visą laiką piešdavo. „Tais metais dailėje aš taip kankinausi... Tuo metu visa mano aplinka sukosi apie muziką, ir aš pasijutau nuo jos atskirta, bet negalėjau to aiškiai pasakyti, man viskas atrodė labai dramatiškai. Laikiau visa tai savyje užspaudusi, kol galiausiai metų pabaigoje man pratrūko, pasakiau, kad noriu tik į muziką. Man buvo 11 metų, mokytis smuiku, fortepijonu pavėluota, nebent kokiu pučiamuoju instrumentu. Liko chorinis dirigavimas, nuo to laiko ta kryptimi ir važiuoju“, – pasakojo Mirga.

Baigusi mokslus M. K. Čiurlionio mokykloje, ji išvažiavo į užsienį, mokėsi Grace, Bolonijoje, Leipcige, Ciuriche – skirtinguose miestuose, skirtingose šalyse. Tokia geografija susiklostė atsitiktinai. Pirmaisiais metais ji išgyveno krizę – juk viskas apsivertė aukštyn kojomis: kita kalba, kita kultūra.

„Kol susiorientavau, užtruko. Jau atrodė, gal geriau eisiu į vienuolyną, o paskiau persilaužiau“, – pasakojo pašnekovė.

Studijas ji pradėjo nuo chorinio dirigavimo. Mirgos profesorius Grace, dirigentas, operos repertuaro specialistas, vis paklausdavo, ar ji studijuos simfoninį dirigavimą. Iš pradžių, sako ji, net tokia mintis nekilo, bet profesorius ją po truputį vis judino, judino...

„Pamaniau, pasiimsiu simfoninį dirigavimą kaip specialybę. Kai baigiau bakalaurą Grace, man vis dar buvo neaišku, ar tai galėtų būti mano sritis. Mano namai buvo vokalinė muzika, galvojau, ar sugebėčiau tą kitą muziką taip pat mylėti – tiek man ten buvo visko naujo, nepažįstamo“, – kalbėjo Mirga. Ieškodama atsakymo į šiuos klausimus, pagal „Erasmus“ mainų programą ji išvažiavo į Italiją. Dar kitais metais pradėjo ieškoti, kur galėtų studijuoti simfoninį dirigavimą.

Stovėti su batuta prieš orkestrą? Pagaliau – ir amžiaus klausimas, juk orkestruose paprastai groja nemažai vyresnių žmonių, turinčių didelės muzikavimo patirties. Ar nebuvo baisu tam pasiryžti, klausiau p. Mirgos.

„Buvo, – sakė ji, – kad ir dabar – eini į pirmą repeticiją, ir antrą, ir baisu būna. Tačiau iš esmės pirmiausia visi norim žmogiško bendravimo. Nes kiekvienas, kuris pasirinko muziką, pats ar tėvų nuvestas, ir išliko tam kely, išliko traukiamas kažkokios ugnies, kibirkšties. Ja dalytis mes ir susirenkam. Gal chore lengviau tai pasiekti nei orkestre, bet, manau, visur tas pats. Meilės klausimas, ne baimės, yra įdomesnis. Baigiant bakalaurą Grace mano meilė vokalinei muzikai buvo natūrali – buvo taip viskas aišku, kad galėjau važiuot atgal į Lietuvą, dainuot dainas ir augint kokį obelų sodą. Vis klausiau savęs, ar galėčiau taip pat mylėt tą kitą sritį, jaustis joje taip pat gerai. Dabar, kai turiu tuos kūrinius, užsiimu jais kaip savo obelų sodu“, – kalbėjo Mirga.

Svajonės pildosi

„Mano gyvenime ištisai skamba prancūzų muzika. Kai grojome „Pelėją ir Melisandrą“, tai bus vaikystės svajonės išsipildymas.“ Kodėl? „Myliu pašėlusį pačios muzikos grožį, fin-de-siecle atmosferą, bet taip pat ir tylą.“

Ji susimąsto: „Tiek daug svarbiausių akimirkų kyla iš tylos.“ Įdomu girdėti šitaip kalbant dirigentę, žinant, kad taip pat skamba ir jos pavardės dalis „Tyla“, kurią ji pati prisidėjo prieš kelerius metus.