Tyla prieš koncertą. Mirga Gražinytė

„Manau, kad svarbiausias dalykas, svarbesnis už visus kitus, kad orkestras čia ir dabar muzikoje rastų gyvybę, kad kūrinys gyventų iš naujo, suskambėtų būtent tam orkestrui, kad įgautų prasmę. Nes kas iš to, kai vien natas atgroji, tas gi niekam neįdomu“, – sako dirigentė Mirga Gražinytė-Tyla. Vladimiro Ivanovo nuotr. **
Kiekvienas, kuris pasirinko muziką, pasirinko traukiamas kažkokios ugnies, kibirkšties. Ja dalintis mes ir susirenkam.


Mirga Gražinytė-Tyla
Gimė Vilniuje, muzikų šeimoje. Pradines klases lankė Vilniaus 27-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – Jono Basanavičiaus gimnazija), Nacionalinėje M. K. Čiurlionio meno mokykloje baigė chorinio dirigavimo klasę. Chorinį ir simfoninį dirigavimą studijavo Graco muzikos ir vaizduojamojo meno universitete (Austrija), Bolonijos konservatorijoje (Italija), Ciuricho konservatorijoje (Šveicarija), Leipcige (Vokietija). Nuo 2009 m. Mirga priimta į Vokietijos valstybės remiamą Dirigentų forumą (Dirigentenforum des Deutschen Musikrats).
Tobulinosi pas simfoninio dirigavimo meistrus Kurtą Masurą, Colliną Mettersą, George‘ą Alexanderį Albrechtą, Johannesą Schlaeflį ir kt., yra dirigavusi Bonos Beethoveno, Vidurio Vokietijos radijo, Vakarų ir Pietų Vestfalijos, Heidelbergo filharmonijos, Kauno simfoniniam, Los Andželo filharmonijos, Zalcburgo „Camerata
“, Gustavo Mahlerio jaunimo orkestrams, dirigentą K. Masurą pavadavusi repeticijoje su Prancūzijos radijo simfoniniu orkestru.
2007 m. Mirga Gražinytė laimėjo pirmą vietą Budapešte (Vengrija) vykusiame choro dirigentų konkurse, 2008 m. tarptautiniame dirigavimo konkurse Stavangeryje (Norvegija) užėmė 3 vietą, 2011 m. Leipcige, Vokietijos aukštųjų muzikos mokyklų simfoninio dirigavimo konkurse, pelnė 2 vietą ir specialų Vidurio Vokietijos radijo simfoninio orkestro prizą. 2011 m. pradėjo dirbti Heidelbergo (Vokietija) teatro antrąja kapelmeistere.
2012 m. pavasarį Zalcburge laimėjo „Nestle“ kompanijos ir Zalcburgo festivalio surengtą Jaunųjų dirigentų konkursą ir pelnė galimybę diriguoti festivalio „Salzburger Festspiele“ programos koncertą.
2014 m. sausį paskirta Zalcburgo operos teatro pagrindine dirigente 2014–2015 metams.


Kovo 29 d. Nacionalinėje filharmonijoje Mirga Gražinytė-Tyla diriguos Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui, solo skambins pianistas Andrius Žlabys (JAV).
Koncerte skambės L. van Beethoveno Penktoji simfonija, J. Brahmso Pirmasis fortepijoninis koncertas, R. Šerkšnytės simfoninė partitūra „Ugnys“. Pokalbio su dirigente Mirga Gražinyte-Tyla į Nacionalinę filharmoniją, kur su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru ji repetuoja kovo 28 ir 29 d. koncertą, atlekiame tiesiogine šio žodžio prasme: ji gerokai anksčiau baigė repeticiją ir mūsų jau laukia. Dirigento kambarėlyje erzelis: ji šnekasi su smuikininkais („Parašykite, kad tai nauja mūsų žvaigždė, kaip Jonas Aleksa“, – sako vienas jų), greta sėdiniuoja būsimasis dirigentas Martynas iš M. K. Čiurlionio mokyklos, jis stebėjo repeticiją; vieni užeina, kiti išeina... Sunku ir patikėti, jog ši, sakytum, – mergaičiukė, džiaugsmingai (ir triukšmingai) sutinkanti kiekvieną įėjusįjį, sausį paskirta Zalcburgo operos teatro pagrindine dirigente 2014–2015 m. koncertų sezonui.
Pirmiausia – profesionalumas
Kai bandau sau atsakyti į klausimą, kas apskritai yra dirigentas, pirmiausia galvoje rikiuojasi legendomis vadinami Wilhelmas Furtwangleris, Herbertas von Karajanas, Claudio Abaddo, šių dienų garsieji Ornelo Mutti, Barenboimas, Dudamelis... Moterų pavardžių rikiuotėje nėra, nėra jų ir mano galvoje. Tai kas gi yra tas dirigentas, klausiu Mirgos, ir kodėl tarp jų beveik nėra moterų. „Vaikystėje, – juokiasi ji, – važiuodavau pas močiutę prie Lakajų ežero, ji sakydavo: nu ką tas dirigentas, tik muses mojuoja.“ Surimtėjusi priduria, – tikrai, pripažintų moterų dirigenčių pasaulyje labai mažai, tačiau ateityje tai turėtų keistis: jai studijuojant Grace ir Leipcige, kurse buvo bent kelios merginos, Ciuriche – gal 50%, tačiau, vėlgi, daugelis vyrukų, su kuriais ji mokėsi dirigavimo, dabar veikia visai ką kita. „Man atrodo, jog klausimo, gali moterys diriguoti ar ne, nekyla. Čia įdomesnis profesionalumo, o jį pasiekti turi ir vyrai, ir moterys, klausimas“, – sako ji.
Fotografuojama Mirga nerimsta – stveria tai lėkštę iš mušamųjų komplekto, tai lazdeles, tai vamzdį, – energija liete liejasi. Paklausta, ar repetuodama su orkestru daug batutų jau yra sulaužiusi, ji nusijuokia: Berne, kur pastaruoju metu ji nemažai dirba, keletą sykių buvo, kad lazdelė iš rankų tik švilpt! – visai šalia muzikų. „Norėjau prasmegti į žemę, – sako Mirga. – Temperamentas svarbu, bet labai svarbu ir jį suvaldyti.“
Stereotipiškai tikima, kad dirigentai yra valdingi despotai. Kai papasakoju Mirgai girdėjusi vieno Lietuvos orkestro smuikininkę pasakojant, kad iš baimės eiti į repeticiją ji pamiršo... pasiimti smuiką, ji prisimena Karajaną – pradėjęs dirbti pirmoje savo, kaip dirigento, vietoje Ulmo (Vokietija) teatre jis mirtinai sukonfliktavo su vienu iš smuikininkų, – iki karo stovio, jo kūrybinėje biografijoje tokių karų būta daugiau. „XXI a. tokių dalykų nesigirdi. Manau, jog su epochų, kartų kitimu ateina supratimas, kad dirigentas su muzikais turi bendrauti akių lygmeniu, – susirenkam ir visi kartu darom, kiekvienas savo užduotį. Idealiausias variantas būtų, kad kiekvienas orkestro muzikas grotų taip, kaip kamerinio ansamblio narys – kamerinėje muzikoje esi vienas, dviese ar trise, esi aktyvus, iniciatyvus“, – kalba Mirga. Ji prisimena savo chorinio dirigavimo profesorių, kuris muzikantus, besislepiančius už kitų nugarų, vadindavo „tutti Schvein“ (vok. k. tutti kiaulė). „Bet pačiam iš to jokio džiaugsmo, jeigu tas, kuris sėdi orkestro priekyje, turi tave kaip kiaulę dresuot“, – gūžteli Mirga. Apskritai, nusijuokia ji, dirigentų gal išvis greitai nereikės. Antai yra toks orkestras „Spira Mirabilis“, susibūręs iš Vidurio Vakarų Europos muzikų, jis bazuojasi Italijoje. Orkestras dirba be dirigento. Jo nariai susirenka repeticijų savaitei, kiekvienas pasiruošia ne tik savo partiją, bet išstudijuoja visą partitūrą, – žino, koks instrumentas, ką ir kada groja. Didelių programų jie nesirenka, o pasirinktas repetuoja tol, kol kiekvienas pasijunta tarsi kamerinis muzikas.
„Gyvai jų dar nemačiau, bet ta mintis mane sužavėjo, ji geniali. Aišku, galima diskutuoti apie tai, kad dirigentas savaip interpretuoja kūrinį, ir tai, vėlgi, gali būti prasminga“, – sako Mirga.
Apie interpretaciją
Išgirdusi kūrinį, kuris „neveža“ arba, priešingai, yra pribloškiantis, pagalvoju, kieno nuopelnas čia didesnis – kompozitoriaus ar jo kūrinio interpretatoriaus – dirigento, ir atlikėjų. Dar galima svarstyti, kodėl vieni labiau žavisi Furtwanglerio, kiti – Karajano įrašyta, tarkime, Bethoveno 5-ąja simfonija. Galima svarstyti ir tai, ar J. Brahmso Koncertas fortepijonui ir orkestrui skambės taip, kaip jį parašė kompozitorius, ar labiau taip, kaip įsivaizduoja Mirga Gražinytė. „Nie-ka-da“, – net išskiemenuoja Mirga. Suprask, – niekada taip, kaip ji įsivaizduoja. Anot dirigentės, kiekvienas muzikas visą gyvenimą gali gilintis, kas yra Brahmsas – kas jį sudaro, kas jo stiliui svarbu, gilintis į jo biografiją, santykius, laiškus – tai uždavinys be pabaigos, ir suvokimas čia yra ne klaidingas ar teisingas, jis tiesiog vystosi. „Negali pasakyti: va toks yra Brahmsas, ir taškas, nes jis nuolatos kuo nors nustebina“, – kalba Mirga. Antai, pasakoja ji, kompozitorius buvęs neemocionalus. Kai jo bičiulio Roberto Schumanno žmona Klara po savo vyro mirties parašė Brahmsui audringą laišką, guosdamasi, kad jai negerai, šis atrašęs: „Klara, žmogus ir džiaugsme, ir skausme turi išlikti ramus. Ir jeigu tu jautiesi taip, kaip man dabar rašai, tuomet turėtum galvoti, kad esi ligonė. Tada, nedramatizuodama to, rūpinkis savimi kaip ligone.“ Kita vertus, Brahmsas iškapstė ir atliko naujus J. S. Bacho kūrinius, rėmė pirmąjį visos jo kūrybos leidimą, suredagavo ir anonimiškai išleido A. Mozarto „Requem“, nes jam tai buvo svarbu, ir visi šie dalykai, smulkmenos ir dideli darbai, ilgainiui lipdo kompozitoriaus portretą, padedantį suvokti jo kūrinį. Mirga sutinka, jog visų kompozitoriaus laiškų, visų smulkmenų neišskaitysi, bet svarbu, kad ieškojimas nuolatos būtų gyvas, kad nepagalvotum: ai, šitą jau žinau. „Yra buvę, kad gavusi kūrinį, kurį jau dirigavau, numodavau, ai, šitą žinau... Tada nieko ir nesigauna, – nusijuokia pašnekovė. – Kūrinys turi būti gyvas, iš naujo išieškotas. Nes žinojimas, atsineštas iš anksčiau, čia ir dabar nieko nevertas, – didžiųjų darbų, didžiųjų meistrų požymis ir yra tas, kad juose vis atrandi tai, ko nebuvai atradęs aną kartą. Tai nereiškia, kad buvai nelabai išstudijavęs, ne, tiesiog ten yra tiek gelmės, kad joje kapstytis viso gyvenimo būtų negana.“
Kitas dalykas, priduria pašnekovė, yra industrinis, ir vėlgi, – filosofinis. Galingas programas, tuos pačius simfoninius koncertus muzikas atlieka daugybę kartų, ir dažnai būna, kad vieną savaitę prieš koncertą parepetavęs jame sugroja tik natas. Gerai, jeigu tai suveikia, pasiteisina ir visi iš to ką nors gauna. Tačiau dažnai atsitinka priešingai, – iš to lėkimo per programas – viena, antra, trečia, iš vien natų sugrojimo ilgainiui užauga nepasitenkinimo jausmas, kyla orkestro masės ar atskirų žmonių apatiškumas. „Manau, kad svarbiausias dalykas, svarbesnis už visus kitus, kad orkestras čia ir dabar muzikoje rastų gyvybę, kad kūrinys gyventų iš naujo, suskambėtų būtent tam orkestrui, kad įgautų prasmę. Nes kai vien natas atgroji, tas niekam neįdomu
“, – kalba dirigentė.
Apie koncertą
Maestro Jonas Aleksa (1939–2005) viename savo interviu yra sakęs: „Mes, dirigentai, turime plačią širdį, mes viską, ką tik paimame į rankas, ką tik mums duoda, privalome įsimylėti ir perduoti tą savo meilę orkestrui, o po to – ir publikai.“ Paklausta, ar yra tekę nepamilti kokio nors kūrinio, Mirga sako, taip, yra buvę, – kai diriguoji tai, ko nenori. Ji pasakoja, jog pirmasis jos pastatymas Heidelbergo teatre buvo šiuolaikinės meksikiečių kompozitorės M. Rodrigues opera apie Fridą Kahlo, – puikūs tekstai, įdomūs asmenybės laiškai, o muzika... pirzlas. „Buvau pasirašiusi sutartį ir padariau didžiausią klaidą, kad su nusistatymu „fu, kas čia per muzika“ ėmiausi operos. Nes jeigu jau imiesi kūrinio, turi susiimti ir padaryti, kaip gali geriausiai“, – kalba dirigentė. Apie dabartinio koncerto Klaipėdoje ir Vilniuje programą ji sako: „Susidėliojo tobulai“. Ji pasakoja labai norėjusi koncerto su Andrium Žlabiu, o Ramintos Šerkšnytės kūrinius Mirgai „tiesiog smagu atlikti“. Įdomu yra tai, kad prieš kelerius metus dirigento Mario Jansono iniciatyva Bavarijos radijo simfoninis orkestras šešiems kompozitoriams, tarp jų – ir R. Šerkšnytei, užsakė sukurti kūrinius, susijusius su pasirinkta Beethoveno simfonija, – šiuolaikiškai reflektuoti jo kūrybą. „Šerkšnytės „Ugnys“ radosi iš Beethoveno 5-osios simfonijos leitmotyvo, Raminta jo atsiradimo istoriją susiejo su XXI a., – pasakiškai visom prasmėm išspęsta. Ir šalia dar – Brahmsas. Sąsajų čia labai daug, ir visais trim atvejais, kūriniuose labai ryškus vidinės kovos aspektas“, – sako Mirga.
Ne baimė, o meilė
Dažnesnis atvejis, kai dirigentu tampa muzikas, jau sukaupęs patirties. O Mirga, sakytum, – išsyk nuogu užpakaliu į dilgėles.
Pašnekovė nusijuokia, – pasakoja visą savo vaikystę dainavusi, su muzika buvo suaugusi nuo įsčių (Mirgos tėtis Romualdas Gražinis – chorvedys, mama Sigutė – pianistė), bet muzikos nesimokė. Pradinukė lankė „paprastą mokyklą“, paskiau ją „leido į dailę“, nes per choro repeticijas, į kurias vesdavosi tėvai, ji visą laiką piešdavo. „Tais metais dailėje aš taip kankinausi... Tuo metu visa mano aplinka sukosi apie muziką, ir aš pasijutau nuo jos atskirta, bet negalėjau to aiškiai pasakyti, man viskas atrodė labai dramatiškai. Laikiau visa tai savyje užspaudusi, kol galiausiai metų pabaigoje man pratrūko, pasakiau, kad noriu tik į muziką. Šitą klausimą reikėjo išspręsti. Man buvo 11 metų, mokytis smuiku, fortepijonu – pavėluota, nebent kokiu pučiamuoju instrumentu. Liko chorinis dirigavimas, nuo to laiko ta kryptimi ir važiuoju“, – šypsosi Mirga. Po mokslų M. K. Čiurlionio mokykloje ji išvažiavo į užsienį, mokėsi Grace, Bolonijoje, Leipcige, Ciuriche – skirtinguose miestuose, skirtingose šalyse. Tokia geografija susiklostė atsitiktinai. Pirmaisiais metais, pasakoja Mirga, ji išgyveno krizę – juk totaliai apsivertė viskas aukštyn kojom: kita kalba, kita kultūra. „Kol susiorientavau, užtruko. Jau atrodė, gal geriau eisiu į vienuolyną, o paskiau persilaužiau“, – šypsosi pašnekovė.
Studijas ji pradėjo nuo chorinio dirigavimo. Mirgos profesorius Grace, dirigentas, operos repertuaro specialistas, jos vis paklausdavo, ar ji studijuos simfoninį dirigavimą. Iš pradžių, sako ji, net tokios minties nekilo, bet profesorius ją po truputį vis judino, judino... „Pagalvojau, gerai, pasiimsiu simfoninį dirigavimą kaip specialybę. Kai baigiau bakalaurą Grace, man vis dar buvo neaišku, ar tai galėtų būti mano sritis. Mano namai buvo vokalinė muzika, galvojau, ar sugebėčiau tą kitą muziką taip pat mylė
ti, – tiek man ten buvo visko naujo, nepažįstamo“, – kalba Mirga. Ieškodama atsakymo į šiuos klausimus, pagal „Erasmus“ mainų programą ji išvažiavo į Italiją. Studijos ten buvo ne itin aukšto lygio, bet metai – naudingi, prasmingi. Dar kitais metais ji pradėjo ieškoti, kur galėtų studijuoti simfoninį dirigavimą.
Stovėti su batuta prieš orkestrą? Pagaliau, – ir amžiaus klausimas, juk orkestruose paprastai groja nemažai vyresnių žmonių, turinčių didelės muzikavimo patirties. Ar nebuvo baisu tam pasiryžti, klausiu Mirgos. „Buvo, – sako ji, – kad ir dabar – eini į pirmą repeticiją, ir antrą, ir baisu būna prieš tai, ir patirtį jauti kitą. Tačiau iš esmės, ko visi norim, – pirmiausia žmogiško bendravimo. Nes kiekvienas, kuris pasirinko muziką, pats ar tėvų nuvestas, ir išliko tam kelyj, išliko traukiamas kažkokios ugnies, kibirkšties. Ja dalintis mes ir susirenkam. Man atrodo, vienintelis ir svarbiausias tikslas, – kad vyktų dalijimasis, keitimasis. Gal chore lengviau tai pasiekti nei orkestre, bet, manau, visur tas pats. Meilės klausimas, ne baimės, yra įdomesnis. Baigiant bakalaurą Grace mano meilė vokalinei muzikai buvo natūrali, – buvo taip viskas aišku, kad galėjau važiuot atgal į Lietuvą, dainuot dainas ir augint kokį obelų sodą. Vis klausiau savęs, ar galėčiau taip pat mylėt tą kitą sritį, jaustis joje taip pat gerai. Dabar, kai turiu tuos kūrinius, užsiimu jais kaip savo obelų sodu“, – kalba Mirga.
Ne konkursai svarbiausia
2012 m. Mirga Gražinytė-Tyla Zalcburge laimėjo kompanijos „Netstle“ ir Zalcburgo festivalio surengtą Jaunųjų dirigentų konkursą, nugalėjusi 90 konkurentų. Paklausta, kaip pati įvertintų savo pranašumą ir atsakytų sau į klausimą „kodėl aš“, Mirga sako, jog ir konkursas, ir „kodėl aš“ yra laimės dalykas, o tas 91 dalyvis – išpūsta istorija. „Dalyviai nusiuntė DVD ir savo gyvenimo aprašymus. Tai, kad buvome pakviesti tik trys – loterija nuo pradžios iki galo. Konkursų yra daug, pergalės ateina tada, kai nuvažiuoji į vieną, nelaimi, tada nuvažiuoji į kitą, ten pavyksta“, – gūžteli ji. Šių metų sausį Mirga patvirtinta Zalcburgo (Austrija) teatro pagrindine dirigente. Šias pareigas 2014–2015 m. eisianti lietuvė laimėjo iš 180 pretendentų, tačiau ir į šitą savo poziciją ji žiūri ramiai, – taip, sako, ten ją pakvietė tiesiai į antrą turą. Po pirmojo turo buvo pasirinkti trys kandidatai, bet nė vienas nesurinko norimos balsų daugumos.
„Dėl manęs jie nusprendė drąsiai ir staigiai, – valandą padirbėjau su Rossini „Pelene“, ir jie pasakė – gerai, tinka. Bet čia vėlgi ne iš tos pusės reiktų žiūrėti, to nesureikšminti ir vystytis, pro nesėkmes – pirmyn ir tolyn. Nesustojimas, nenusivylimas, tikėjimas – šitie dalykai yra svarbūs“, – sako Mirga Gražinytė.