Apie mandagumo normas: lietuviškas nesisveikinimo fenomenas
Apie šalyje vyraujančias mandagumo normas VŽ „Savaitgalis“ kalbasi su protokolo ir etiketo žinovu Arminu Lydeka ir VU sociologe Rūta Žiliukaite.
Kelias dienas vykdžiau nedidelį tyrimą: atvedusi dukrą į darželį ir pasiimdama iš jo, kas rytą ir vakarą sveikinausi su kitais, nepažįstamais, tėvais.
Daugelį jų mačiau pirmą kartą, todėl ir mano, ir jų sveikinimasis, anot Armino Lydekos, bent pagal etikos normas nėra būtinas – tik rekomenduojamas.
Vieni į pasisveikinimą atsakydavo tuo pačiu, maloniai nusišypsoję, kiti, nepakeldami akių, tik burbtelėdavo „labas“. Viena mama apsimetė, kad manojo „labas vakaras“ neišgirdo, kita atsigręžė pasižiūrėti, gal sveikinuosi su kuo nors kitu.
Panašios patirtys – ir sveikinantis su daugiabučio, kuriame gyvenu penketą metų, laiptinės kaimynais. Yra tokių, kurie pirmi šiltai labinasi ir priduria vieną kitą frazę apie orą už lango. Kiti sveikinasi santūriau. Bet yra du gyventojai, kurie į pasisveikinimą visus penkerius metus nekreipia dėmesio – praeina, tarsi nieko negirdėtų ir nematytų.
Ponas Lydeka ragina nenuleisti rankų – su visais kaimynais, net ir tais, kurie į labos dienos palinkėjimą nekreipia jokio dėmesio, sveikintis antrą, trečią, šimtąjį kartą.
Pasak protokolo ir etikos žinovo, bendra etiketo taisyklė yra tokia: geriau su žmogumi pasisveikinti tris kartus tą pačią dieną negu nė sykio.
Tą pačią taisyklę reikėtų prisiminti ir šiuo atveju. Be to, pasak p. Lydekos, jei priimame nemandagų kito žmogaus elgesį, pavyzdžiui, nustojame sveikintis, tampame tokie patys.
„Gerbiame save, demonstruojame kultūringumą ir mandagumą, elgiamės pagal etiketo taisykles nepaisydami kitų žmonių nemandagaus elgesio“, – principus, kaip elgtis, vardija p. Lydeka.
Kada ir su kuo sveikintis?
„Visi elgesio aspektai susiję su etikos normomis, suvokimu, kas yra mandagu, o kas – ne. Jei nesisveikiname su kaimynais, vadinasi, mums tai neatrodo nemandagu. Dažnai įprasta manyti, kad jei su žmogumi nesi asmeniškai pažįstamas, jei niekada nesikalbėjai, nėra privaloma labintis“, – aiškina p. Žiliukaitė, VU sociologė. Pavyzdžiui, nėra nusistovėjusios normos sveikintis su kitais miesto autobusų stotelėje, tačiau uždaresnėse erdvėse ar atsidūrus tarp nepažįstamų bendraminčių, tarkime, pėsčiųjų žygyje, pasisveikinti būtų mandagu, nors tokiu principu vadovaujasi ne visi.
Miestuose sveikintis su kiekvienu sutiktuoju nėra įprasta, tačiau lietuviams neretai kyla abejonių, kada sveikintis dera.
Neseniai „Facebook“ paskyroje Giedrius Drukteinis, elegancijos ir etikos vyrams portalo elegancija.eu kūrėjas, pats viešai svarstė, kaip elgtis, pavyzdžiui, kai, išnešęs šiukšles, prie konteinerio susiduri su jas rausiančiu benamiu.
„Atsiduri tarsi jo teritorijoje. Vadinasi, derėtų sveikintis“, – svarsto p. Drukteinis, ir pagal etikos principus yra visiškai teisus.
Paprašytas paaiškinti, kaip derėtų elgtis skirtingose vietose ir ar sveikintis su kitais nepažįstamaisiais lifte, pirtyje, prie gydytojo kabineto, p. Lydeka paaiškina pagrindinę taisyklę: vertinant iš etiketo pozicijų, laiptinėje, įėjus į liftą, atėjus prie gydytojo kabineto ar į pirtį, kurioje yra kitų nepažįstamų žmonių, būtinybės sveikintis nėra, tačiau tai – gero tono ženklas.
„Ypač tai pasakytina apie pirtį, kurią pavadinčiau intymesne erdve nei, pavyzdžiui, vaistinė ar parduotuvė“, – sako p. Lydeka.
Jis sako pastebintis, kad XXI a., ypač dideliuose miestuose, jaučiamas milžiniškas žmonių susvetimėjimas. Dažnai nežinome, kas mūsų kaimynas, vieni kitų nepastebime. Bet tai negali paneigti mūsų vidinio poreikio patiems jaustis patogiai ir padėti taip jaustis kitiems – tai, anot pašnekovo, sukuria malonų bendruomeniškumo jausmą. Vienas paprasčiausių būdų tai padaryti – atkreipti dėmesį į kitą. Pasisveikinimas yra būtent tai.
Ponas Lydeka aiškina, kada sveikintis ne tik galima, bet ir reikia.
Pagrindinė taisyklė: pirmi sveikinamės su pažįstamu žmogumi, kuris yra viršesnis už mus rangu. Pastarasis priklauso nuo amžiaus, lyties, einamų pareigų, mokslinio laipsnio: jaunesnis pirmas sveikinasi su vyresniu, vyras – su moterimi, pavaldinys – su vadovu, studentas – su dėstytoju.
Jeigu, tarkime, vyresnė amžiumi profesorė yra jauno direktoriaus pavaldinė, tuomet, anot P. Lydekos, viską lemia vieta: darbovietėje ji pirmoji sveikinasi su savo viršininku, tačiau visur kitur – teatre, gatvėje – jis turėtų pirmas pasveikinti šią moterį.
Nemandagumas – ir iš baimės
Ponia Žiliukaitė atkreipia dėmesį, kad mandagumo supratimas yra auklėjimo pasekmė. Jaunoji karta, ypač augusi mieste, buvo labai saugoma nuo svetimų.
„Jaunesnė karta turi daugiau baimių bendraudama su svetimais žmonėmis. Ji atsirado iš to, kad vaikai buvo kaskart nuvežami ir parvežami nuo slenksčio iki slenksčio, jiems nuolat sakyta, kad svarbu būti atsargiems, nepasitikėti kitais“, – priežastis aiškina VU sociologė.
