Limos lobio paieškos

Vieną 1820 m. spalio mėnesio dieną į tristiebę fregatą kraunamas krovinys. Laivas jau pakrautas beveik iki falšborto ir plūduriuoja giliai nugrimzdęs į ramų jūros vandenį.

Laivo priekyje stovi laivo kapitonas – aukštas, plačiapetis vyras, vilkintis mėlyną švarką, už diržo užsikišęs jūrinius žiūronus. Pro skrybėlės kraštą jis rūsčiai žvelgia į šešis ispanų palydovus, lipančius į jo laivą „Mary Dear“.

Fregata prisišvartavusi Kaljao – didžiausiame Peru uoste. Tai tranzitinis uostas visiems laivams, plaukiantiems iš Peru, Čilės ir Argentinos per Atlantą į Ispaniją. Ispanija viešpatauja Pietų Amerikoje nuo šio žemyno kolonizacijos pradžios, XVI a. laivai iš čia dažnai gabena sidabrą, kasamą vietinėse kasyklose.

Tačiau šiandien Limos valdovams nerūpi laivai ir laivyba. Mat pietinėse kolonijose vietiniai gyventojai sukilo prieš ispanų valdžią. Vadovaujami grėsmingą kariuomenę subūrusio Argentinos generolo Jose de San Martino, sukilėliai ką tik užkariavo Argentiną ir Čilę, o dabar sparčiai artinasi Limos link.

Peru valdantis Ispanijos vicekaralius Joaqu?nas de la Pezuela sunerimęs. San Martinas jau iškovojo daug pergalių, vietiniai Peru gyventojai aukština jį kaip tautos didvyrį. Iškyla grėsmė, jog Limos iždo pinigai ir brangenybės pateks į San Mart?no vadovaujamų sukilėlių rankas. Vicekaralius turi greitai surasti būdą, kaip išgelbėti gausius miesto turtus.

Kai 1820 m. ispanai ima trauktis iš Limos, vicekaralius nusprendžia, kad miesto turtai turi būti nugabenti į saugią vietą. Daugiau kaip 50 miesto bažnyčių suneša savo brangenybes ir sukrauna įspūdingo dydžio lobį, jame, pasak originalaus dokumento, be 200 dėžių su brangenybėmis, dar buvo 1.000 deimantų, 150 aukso taurių, 273 kalavijai brangakmeniais nusagstytomis rankenomis, daugiau kaip 100 auksinių statulų – tarp jų dvi didelės švč. Mergelės Marijos statulos, aukso karūnų ir keli šimtai aukso ir sidabro luitų.

Vicekaralius puikiai supranta, kad gabenamas sausuma tokio dydžio lobis taps viliojančiu ir lengvai pasiekiamu grobiu. Kadangi beveik visoje Pietų Amerikoje vyksta karas, saugiausia lobį išsiųsti jūra. Nuspręsta nuplukdyti jį į Meksiką, kurioje valdžia vis dar priklauso ispanams.

Jūreiviai neatsispyrė pagundai

Kaljao uoste tądien buvo prisišvartavęs vienintelis laivas – „Mary Dear“. Ispanai jau anksčiau yra turėję prekybos reikalų su britų tautybės laivo kapitonu Williamu Thomsonu. Kapitonas yra garbingas vyras, jis ilgai nesvarstydamas sutinka saugiai nugabenti ispanų lobį į Meksiką.

Tačiau toks vertingas lobis – kurio vertė dabartiniais pinigais siekia maždaug 3 mlrd. litų – Thomsonui buvo pernelyg didelė pagunda. Kai tik laivas išplaukia iš uosto ir nutolsta nuo kranto tiek, kad nebematyti žemės, laivo įgula perpjauna ispanų palydovams gerkles ir išmeta juos už borto.

Tada vyrai pakeičia laivo kursą, nuplaukia į negyvenamąją Kokosų salą ir užkasa ten vertingąjį lobį.

Ši sala yra Ramiajame vandenyne, maždaug 550 km nutolusi nuo Kosta Rikos krantų. Kokosų saloje dažnai apsistoja piratai pasidalyti prisiplėšto grobio ir pailsėti. Saugoma neįžengiamų atogrąžų miškų su nesvetingomis įlankomis, kuriose pilna pavojingų ryklių, ši sala yra tikras piratų rojus.

Išdavikas kapitonas Thomsonas supranta, kad įžūlaus nusikaltimo nepavyks nuslėpti. Tad jis nusprendžia, kad laivo įgula artimiausiame uoste turi išsiskirstyti kas sau ir palaukti, kol viskas nurims.

Piratų nelaimei, jiems netoli tenuplaukus laivą užima vicekaraliaus kareiviai, ir laivo įgula stoja prieš teismą. Visi nuteisiami už piratavimą ir pasiunčiami į kartuves, išskyrus Thomsoną ir jo vyresnįjį šturmaną, šie mainais už savo gyvybes prižada parodyti, kur paslėpė lobį.

Lengviau atsikvėpę jie vėl rezga klastingą planą. Kai kapitonas ir šturmanas, saugomi sargybinių, atplaukia į Kokosų salą ir išsilaipina į krantą, abu piratai partrenkia arčiausiai buvusį sargybinį ir, kitiems ispanams nespėjus sureaguoti, pabėga į tankias džiungles.

Rūpestingai apieškoję visą salą ispanų sargybiniai bėglių nerado, tad buvo priversti grįžti tuščiomis – be lobio ir be kalinių.

Netrukus Thomsoną ir šturmaną į savo laivą paima pro šalį plaukę banginių medžiotojai, ir piratai palieka Kokosų salą.

Pasakojimai apie paskutinius Thomsono gyvenimo metus yra prieštaringi. Pasak vienos iš teorijų, jis nuplaukia į Kubą ir vėliau ten sutinka kanadietį jūreivį Johną Keatingą. Šis suteikia kapitonui Thomsonui pastogę, ir tarp vyrų pamažu užsimezga draugystė.

Pasakojama, kad gulėdamas mirties patale Thomsonas nubraižė Kokosų salos žemėlapį ir pažymėjo jame lobio slėptuvę. Taip pat pasakojama, kad Keatingas surado tik nedidelę dalį lobio, tačiau iki pat savo mirties 1882 m. gyveno kaip turtuolis.

Lobio istoriją išgirdo vaikystėje

Limos lobio istorija žavėjo viso pasaulio lobių ieškotojus. Nuo 1820 m. daugiau kaip 400 ekspedicijų kruopščiai išnaršė Kokosų salą, ieškodamos Thomsono paslėptų turtų.

Kai kurie nutrūktgalviai buvo visiškai užvaldyti troškimo rasti lobį. Pavyzdžiui, vokietis Augustas Gissleris XIX a. pabaigoje legendinio lobio paieškoms paaukojo beveik dvidešimt savo gyvenimo metų ir visą turtą. Tačiau jo daugiamečio triūso vaisius tebuvo šešios monetos.

Istorija apie piratų užkastus turtus pasiekė ir Melton Moubrėjaus miestą netoli Lesterio, Anglijoje. Mažas berniukas Shaunas Whiteheadas čia išgirdo pasakojimą apie kapitoną Thomsoną ir egzotišką Kokosų salą. Berniukui tai atrodė kaip pasaka, ji visam gyvenimui įstrigo į atmintį.

Vėliau Shaunas Whiteheadas tapo inžinieriumi ir įkūrė bendrovę, joje konstruojami elektroniniai prietaisai. Jis, be visa ko, išrado mikrorobotus, nuotoliniu būdu valdomų transporto priemones, jutiklius ir visureigius robotus-kameras.

Daugelis jo sukurtų technologinių prietaisų buvo sėkmingai naudojami ekspedicijose į Marsą, jie taip pat bus reikalingi tyrinėjant Mėnulį.

Sukurtą techniką Whiteheadas naudojo daugelyje savo archeologinių ekspedicijų. Pavyzdžiui, nuotolinio valdymo kamera padėjo jam surasti slaptas menes Gizos piramidėse.

Dirbdamas su technika, Whiteheadas yra ne kartą aptikęs paslėptų lobių. 2009 m. išgirdęs apie vietinį menininką, kuris esą turi leidimą ieškoti lobių Kokosų saloje, Whiteheadas nepaprastai tuo susidomėjo. Leidimas pasirodė esąs klastotė, tačiau mokslininkas užsidegė noru aplankyti Kokosų salą. Netrukus Whiteheadas pradėjo ruoštis ekspedicijai į legendinę salą, ir šiuo metu visa mokslininkų grupė yra pasirengusi lydėti jį į žygį.

Lobio ieškos racionaliai

Limos lobio vertė dabartiniais pinigais siekia apie 3 mlrd. litų, tačiau Whiteheadui turtų dydis nėra pagrindinis akstinas. Jis sako, kad jį traukia pati Kokosų sala.

„Ši sala yra nuošalioje vietoje, tačiau jos istorija be galo įdomi. Daugybę metų ji teikė prieglobstį banginių medžiotojams, nuteistiesiems ir piratams, o vienu metu ji net turėjo savo gubernatorių. Tačiau saloje iki šiol neatlikta nuodugnesnių archeologinių tyrimų, netyrinėta salos gyvūnija. Viliuosi, kad mūsų ekspedicija duos pradžią nuodugniems šios nuostabios, unikalios salos tyrinėjimams“, – teigia Whiteheadas.

Į ekspediciją mokslininkai gabenasi moderniausią techniką, kurią Whiteheadas sukūrė specialiai šiai kelionei. Nors tikimybė rasti lobį nėra didelė, šiuolaikinė technika, išradėjo manymu, padidina mokslininkų galimybes.

Esama daug teorijų apie Limos lobio vietą. Pasak vienos iš jų, kapitonas Thomsonas palikęs žemėlapį, kuriame buvo parodyta, kad lobis užkastas po uola šiaurrytinėje Kokosų salos pakrantėje. Anot kitų teorijų, lobis paslėptas salos gilumoje – kai kas net mano, kad iš tiesų jis buvo užkastas ne Kokosų saloje, o kitoje, šalia esančioje negyvenamoje saloje.

Whiteheadas turi savo teoriją, kur gali būti užkastas lobis, ar bent jau mano žinąs, kur jo nėra. Jis mano, kad lobis buvo pernelyg didelis ir sunkus, kad piratai būtų galėję jį nunešti labai toli nuo kranto. Todėl labiausiai tikėtina, jog lobis paslėptas urvuose netoli kranto. Be to, galima atmesti ir visas tas vietas, kurias jau perkasė ankstesni lobio ieškotojai, tarp jų ir beveik visus smėlio paplūdimius.

„Jei lobis yra saloje, jis veikiausiai bus urve, palaidotame po žemės nuošliaužomis, kurios šioje saloje yra dažnos. Mūsų ekspedicija nesinaudos žemėlapiu, kuriame kryželiu pažymėta lobio vieta. Atrinkdami tas vietas, kuriose gali būti užkastas lobis, vadovausimės logika“, – sako Whiteheadas.

Dėl unikalios gamtos UNESCO organizacija Kokosų salą 1997 m. įtraukė į Pasaulio paveldo sąrašą, todėl lobių ieškotojai nebegali laisvai į ją patekti. Whiteheadas 18 mėnesių kovojo dėl leidimo surengti ekspediciją į Kokosų salą. Tai pirmoji ekspedicija per pastaruosius 25 metus. Leidimas pagaliau buvo gautas, nes ekspedicijos tikslas yra ne tik ieškoti Limos lobio, bet ir tyrinėti salą.

Auksas priklauso Kosta Rikai

„Mūsų ekspedicijos tikslas yra visų pirma atlikti salos archeologinius, geologinius ir aplinkosaugos tyrinėjimus. Priešingai nei ankstesnės ekspedicijos, mes neketiname kasti didelių duobių ar kitaip pakenkti salos gamtai“, – sako Whiteheadas ir paaiškina, kad jo vadovaujami mokslininkai, be visa ko, skaičiuos gyvūnus, tyrinės įlankas ir sudarys salos žemėlapį.

Iš viso ekspedicijoje dalyvaus 10–12 archeologų, botanikų, biologų ir kitų sričių mokslininkų iš įvairių universitetų. Ekspedicijos išlaidas padengs patys mokslininkai, jie filmuos savo darbą saloje, o vėliau pasiūlys vaizdinės medžiagos kuriai nors televizijos stočiai. Nors ekspedicijos išlaidos nemažos, mokslininkai neketina pasisavinti kapitono Thomsono lobio, jei, žinoma, jį rastų.

„Viena iš sąlygų, kuri buvo iškelta prieš suteikiant leidimą, yra įsipareigojimas perduoti lobį Kosta Rikos valdžiai. Jei rasime vertingų archeologinių radinių, privalėsime nedelsdami sustabdyti tyrimus ir informuoti apie tai valdžios institucijas. Visi archeologiniai radiniai priklauso Kosta Rikai, o ne mokslininkams“, – sako Whiteheadas.