2017-09-23 21:55

Susipažinkite: ekscentrikų klubas

„Scanpix“ nuotr.
„Scanpix“ nuotr.
Nikola Tesla mylėjo balandį, Oscaras Wilde’as vedžiodavosi omarą, o Albertas Einsteinas valandų valandas dėstė mokslo tiesas savo aštuonmečiam anūkui. Kai kurie turtingi ir žymūs vyrai ir moterys stebino amžininkus savo keistu elgesiu.

HETTY GREEN (1834–1916)

Lošdama biržoje amerikietė Hetty Green pralobo ir tapo turtingiausia pasaulio moterimi. Tačiau „Volstrito ragana“ buvo tokia šykšti, kad turėjo vos vieną drabužį – seną juodą suknelę.

Taupumo Hetty Green išmoko dar vaikystėje. Tėvas, turtingas kvakeris, už nepaklusnumą bausdavo dukterį versdamas ją 24 valandas tylėti ir įskiepijo polinkį gyventi kukliai. Ponios Green šykštumas senatvėje pasiekė naujas aukštumas: norėdama išvengti mokesčių inspekcijos, ji kraustydavosi iš vieno lūšnyno į kitą, milijonierė derėdavosi dėl kainos pirkdama net menkiausią mažmožį. Laikraščiai uoliai stebėjo p. Green elgesį ir sykį prašė, kad sužeistą sūnų ji mėgino įtaisyti į labdaringą ligoninę. Kai personalas sužinojo, kad ligonis – milijonierius, jai teko sprukti. Deja, sūnaus koja vėliau gangrenavo ir ją teko amputuoti.

ALBERTAS EINSTEINAS (1879–1955)

Vokiečių fizikas Albertas Einsteinas turėtų džiaugtis, kad išgarsėjo savo mokslo laimėjimais, o ne keistu elgesiu. Pavyzdžiui, jis pergudravo gydytoją, draudusį jam rūkyti pypkę — mokslininkas rinko nuo žemės nuorūkas ir jas rūkė. Jis taip pat plaukiodavo burlaiviu nevėjuotomis dienomis – nes mėgo iššūkius. Dar jis valandų valandas savo aštuonmečiam anūkui skaitydavo paskaitas apie muilo burbulų savybes, aprašytas Isaaco Newtono.

Kartą p. Einsteinas pasiklydo. Jis paskambino savo sekretorei ir neprisistatęs paprašė adreso. Kai ši atsisakė jį atskleisti, jam teko prisipažinti, kas esąs. Jis maldavo jos niekada nepasakoti apie šį skambutį, tačiau vėliau ji pamiršo šį prašymą.

GEORGE’AS SITWELLAS (1860–1943)

Ant savo dvaro vartų britų politikas baronetas George’as Sitwellas buvo užrašęs: „Kiekvieno lankytojo prašau man nieku gyvu neprieštarauti, nes tai neleidžia išsiskirti mano skrandžio sultims ir dėl to prastai miegu naktimis.“

Šis užrašas – vienas iš smulkių p. Sitwello įnorių. Pavyzdžiui, jis sukūrė nedidelį ginklą šaudyti vapsvoms. Didikas stengėsi už brangias sūnaus universiteto studijas sumokėti savo sodo vaisiais ir daržovėmis. Jeigu jo baltos karvės nesipriešindavo, jis jas tapydavo mėlynais raštais.

JOHNAS MYTTONAS (1796–1834)

Vos per 38 gyvenimo metus anglų didikas Johnas Myttonas sugebėjo iššvaistyti visą XVI a. sukauptą šeimos turtą. Jo pomėgiai buvo ekstravagantiški. Pavyzdžiui, studijuodamas Kembridžo universitete jis užsisakė tris statines portveino.

Ponas Myttonas studijų taip ir nebaigė, tačiau tai nesutrukdė gauti vietos parlamente – rinkėjus jis papirko dešimties svarų kupiūromis. Nors parlamentaro kėdė p. Myttonui kainavo labai brangiai, jo politinė karjera buvo viena nesėkmingiausių. Jis dalyvavo tik viename parlamento posėdyje: atėjęs pareiškė, kad salėje per karšta, ir išėjo. 1831 m. p. Myttonas dėl neapmokėtų skolų atsidūrė už grotų. Po trejų metų kalėjime mirė.

ELISABETH DE MEURON (1882–1980)

Šveicarų aristokratė Elisabeth de Meuron manė turinti ypatingų teisių. Ji statydavo savo automobilį ten, kur jai buvo patogu. Jeigu policija ją įspėdavo, ji pareikšdavo: „Automobilis liks ten, kur stovi. „Kartą bažnyčioje pamačiusi, kad kažkoks vyras atsisėdo į Meuronų šeimos vietą, ji šaltai paprašė atsistoti: „Kai susitiksime danguje, būsime lygūs, o dabar reikia laikytis šiokios tokios disciplinos.“

Kartą buvo pagauta neturtinga moteris, bandanti nugvelbti vaisių nuo Elisabeth vaismedžių. Ji buvo tuojau pat nubausta. Elisabeth įkalino moterį savo pilyje. Kai buvo apkaltinta neteisėtu moters, kurią Elisabeth pavadino „maža pakvaišusia elgeta“, laisvės atėmimu, ji surado viduramžių dokumentą, kuriame buvo parašyta, kad pilies savininkas turi teisę skirti bausmes už lengvus nusikaltimus. Elisabeth tąkart atsipirko bauda ir paskaita apie šiuolaikinę baudžiamąją teisę.

ALEXANDERIS HAMILTONAS (1767–1852)

Visose škotų kunigaikščio Alexanderio Hamiltono biografijose kartojasi vienas dalykas: jis be galo didžiavosi, kad buvo Jameso Hamiltono – kunigaikščio, kuriam XVI a. buvo pažadėta karūna, bet galiausiai neatiteko, – palikuonis. Praėjus daugiau nei 200 m., p. Hamiltonas kovojo dėl sosto manydamas, kad jis – teisėtas Škotijos karalius.

Karaliumi p. Hamiltonas niekada netapo, tačiau nusprendė, kad jo laidotuvės turėtų būti kaip valdovo. Pirmiausia pasistatė 40 metrų aukščio mauzoliejų. Vėliau išleido daug pinigų egiptietiškam sarkofagui įsigyti – p. Hamiltonas norėjo, kad į sarkofagą būtų paguldytas jo mumifikuotas kūnas. Gavus sarkofagą paaiškėjo, kad jis per mažas p. Hamiltonui, nes priklausęs Egipto princesei. Gulėdamas mirties patale, p.Hamiltonas paprašė šeimos po mirties jį sugrūsti į mažąjį sarkofagą. Tačiau p. Hamiltonas vis tiek niekaip netilpo. Teigiama, kad iškvietus mumifikavimo specialistą, šis nusprendė nupjauti balzamuoto velionio pėdas, kad kūnas tilptų į sarkofagą.

WILLIAMAS BUCKLANDAS (1784–1856)

Anglų geologas ir paleontologas Williamas Bucklandas užsibrėžė tikslą paragauti visų rūšių gyvūnų. Jis tikėjosi rasti naujų valgomų ir skanių gyvūnų, galinčių pagerinti žmonių mitybą. Jo namai tapo zoologijos sodu. Dauguma augintinių gyvenimą baigdavo p. Bucklando lėkštėje. Per kviestinius pietus jo svečiams būdavo patiekiama apkeptų pelėnų, krokodilienos kepsnių, ežiukų ir šunyčių. Ne visi gyvūnai geologui buvo skanūs. Bucklando teigimu, neskaniausios yra mėsinės musės ir kurmiai.

Per vienus pietus, į kuriuos buvo pakviestas Bucklandas, šeimininkas parodė brangų lobį – balzamuotą Prancūzijos karaliaus saulės, Liudviko XIV, širdį. Šeimininko teigimu, jis ją buvo įsigijęs iš prancūzų revoliucionierių, nusiaubusių karaliaus kapą ir pagrobusių širdį.

Ponas Bucklandas bemat atsakė: „Valgiau daug keistų dalykų, bet dar nesu ragavęs karaliaus širdies.“ Jis tuojau pat ją nusipirko ir prarijo.

OSCARAS WILDE’AS (1854–1900)

VERSLO TRIBŪNA

RĖMIMAS

Itin konservatyvioje Viktorijos laikų visuomenėje Oscaras Wilde’as išsiskyrė provokuojamu elgesiu. Pavyzdžiui, poetas rengdavosi ekstravagantiškai – dėvėdavo rausvai violetines kelnes iki kelių, žalią apsiaustą, ryšėdavo šviesiai mėlyną kaklaraištį, o kartais pasipuošdavo turbanu. Studijuodamas Oksfordo universitete, p. Oscaras mėgo provokuoti: norėdamas parodyti, kad niekina buržuaziją, miesto gatvėmis vedžiodavosi prie pavadėlio pririštą omarą.

Tačiau p. Wilde’ą pražudė ne jo ekscentriškas elgesys, o seksualiniai polinkiai. Airiui patiko vyrai. Nors tai buvo draudžiama, jis lankydavosi pas prostitutus ir transvestitus. Už tai jis 1895 m. buvo nuteistas dvejiems metams kalėjimo.

Paleistas iš kalėjimo jis po trejų metų mirė visų užmirštas.

NIKOLA TESLA (1856–1943)

Antroje gyvenimo pusėje serbų kilmės amerikietis Nikolas Tesla pradėjo kalbėtis su balandžiais. Jis kas dieną juos lankydavo parke. Jeigu rasdavo sužeistą balandį, parsinešdavo namo ir slaugydavo. Apie savo meilę balandžiams pats p. Tesla sakė: „Aš lesinau tūkstančius balandžių daugelį metų, bet mane sužavėjo tik vienas. Gražus paukštis: baltas su šviesiai pilkais sparnų plunksnų galiukais. Tas paukštis buvo kitoks. Tai buvo balandė. Vos tik apie ją pagalvodavau arba ją pašaukdavau, ji tuoj pat atskrisdavo. Mylėjau balandę, kaip vyras myli moterį. Ji mylėjo mane. Kol mano gyvenime buvo ji, mano gyvenimas turėjo tikslą.“

52795
130817
52791