Iliustruotoji istorija: pusę metų pėsčiomis per Mongoliją
Moterys siaubingai nutukusios. Jos apsižergia arklius lygiai kaip vyrai. Gimdo ne gulėdamos lovoje, o pritūpusios. Niekada neskalbia drabužių. Mano, kad vos skalbinius padžiaus, Dievas užsirūstins ir ims griaudėti. Jeigu vis dėlto išdrįsta skalbti, būna sumušamos.
Visos šios detalės svarbios ir minimos flamandų pranciškonų vienuolio Guillaume’as de Rubroucko kelionių ataskaitoje. XIII a. viduryje jis siunčia ataskaitą savo karaliui Liudvikui IX, dar vadinamam Šventuoju (valdė 1220–1270 m.). Dvejus metus vienuolis keliavo po bekraštės Azijos karalystės stepes, ir pamatė bei patyrė gerokai daugiau už bet kurį vakarietį.
Tiesą sakant, karalius išsiuntė vienuolį į nežinomą šalį apkrikštyti kitataučių ir įgyti sąjungininkų kovojant su musulmonais, užėmusiais Šventąją Žemę. Tačiau keliaudamas po Mongolijos imperiją jis buvo labiau tyrėjas, nei misionierius.
Kai Guillaume’as de Rubroucko vėlyvą 1255 m. vasarą galop grįžo namo iš varginamos odisėjos, pažadėjo karaliui pateikti išsamią ataskaitą apie kelionę po Rytus, tad tokią ir parengs. Tačiau pradėdamas rašyti kukliai pabrėžia: „Darau, ką pavedėte, bet su baime ir netikrumo jausmu, nes nerandu žodžių, kurie tiktų rašant didžiajam karaliui.“
Mongolai – gėdingi girtuokliai
Po trijų savaičių, kai išvyko iš Konstantinopolio ir atplaukė į Krymą, 1253 m. birželio pradžioje Guillaume’as susitinka su pirmaisiais stepių mongolais. „Atrodė, kad atvykau į visai kitą pasaulį“, – rašo vienuolis ir pasakoja apie savitą mongolų gyvenimo būdą.
„Jie neturi nuolatinių gyvenviečių. Jie nežino, kur jas įrengs vėliau“, – stebisi jis. Didžiausią nuostabą jam kelia didžiulės mongolų palapinės. Jų plotis siekia devynis metrus, jas veža milžiniški jaučių kinkiniai. Tokiai transporto priemonei reikia 22 jaučių, nes grąžulas toks ilgas kaip laivastiebis.
„Turtingas mongolas turi apie šimtą ar du tokių vežimų. Jo stovykla atrodo kaip didelis miestas, nors jame vyrų nedaug“, – aiškina Guillaume’as.
Jis piktinasi, kad mongolai ne tik praktikuoja daugpatystę, bet ir mėgaujasi stipriais gėrimais. Jie tiesiogine prasme kimba vienas kitam į ausis ir tempia už jų tol, kol žmogus plačiai išsižioja, o tada supila gėrimą tiesiai į gerklę.
„Geria vyrai ir moterys, kartais bjauriai ir nevaldomai lenktyniaudami, kas daugiau išgers“, – rašo Guillaume’as ir priduria, kad gerdami stovyklos vyrai visada sėdi šalia tos žmonos, su kuria naktį dalijosi lova.
Guillaume’as de Rubrouckas aprašė kumysą, ypatingą gėrimą, kurio mongolai turėtų atsisakyti, jeigu būtų pakrikštyti: „Vasarą jie geria tik kumysą. Gėrimas žnaibo liežuvį kaip vynas, į kurį yra pridėta šviežių vynuogių, o jo išgėrus lieka migdolų pieno skonis. Daug malonumo suteikia jis žmogaus viduriams, o silpnos galvos netgi apgirsta. Taip pat jis skatina gausų šlapimo išsiskyrimą.“
Paties Guillaume’o gyvenimas labai skiriasi nuo mongolų. Pranciškonų vienuolis privalo laikytis celibato ir gyventi asketiškai. Katalikų vienuolių ordino idealas yra skurdas, tad Guillaume’as negali turėti turto, privalo dirbti, elgetauti, kad gautų maisto. Be to, jo priedermė yra padėti vargšams, būti taikdariui ir skelbti krikščionybę.
Paskutinė pareiga Guillaume’ui kelia daug keblumų. Mongolai labai smalsūs, klausosi pasakojimų apie krikščioniškąsias doktrinas. Tad pasitelkęs vertėją vienuolis uoliai stengiasi atversti mongolus į krikščionybę, bet jam nesiseka žmonių įtikinti, kad šie privalo krikštytis.
1253 m. birželio pabaigoje Guillaume’ui beveik nusišypso laimė. Vienas vyras atidžiai klausosi jo skelbiamo Dievo žodžio. Mongolą sudomina vienuolio pažadas, kad jeigu pasikrikštys, jam bus atleistos visos nuodėmės. Vyras nusprendžia apsikrikštyti, bet kol Guillaume’as ruošiasi šventajam sakramentui, pradeda būgštauti.
Jis šoka ant žirgo ir pareiškia, kad pirmiausia turi pasitarti su žmona. Kitą dieną grįžęs mongolas prisipažįsta nedrįstantis krikštytis, nes pasikrikštijęs nebegalės mėgautis kumysu, mėgstamiausiu mongolų alkoholiniu gėrimu, kurį jie geria dideliais kiekiais per šventes ar malšindami troškulį.
Tik kumysas ir džiūvėsiai
Europoje sklando gandas, kad kai kurie mongolų chanai yra krikščionys, tarp jų – karvedys Sartagas. Tačiau kai Guillaume’as 1253 m. liepos pabaigoje nuvyksta į Sartago stovyklą, esančią prie Volgos upės (dabartinės Rusijos teritorijoje), sužino, kad gandas – melagingas.
„Sartagas – ne krikščionis, o mongolas. Mongolai tokie arogantiški, kad nors kai kurie tiki Kristų, nenori būti vadinami krikščionimis. Jie nori būti vadinami mongolais ir mano esantys aukščiau už visus kitus“, – rašo susierzinęs Guillaume’as.
Sartagui jis įteikia Prancūzijos karaliaus laišką, kuriame prašoma draugauti su krikščionimis ir kryžiuočių priešus laikyti savo priešais. Tačiau Sartagas nepareiškia savo nuomonės, nes be tėvo sutikimo nedrįsta nė pirštelio krustelėti.
„Jums teks vykti pas mano tėvą chaną Batijų“, – sako jis ir susidomėjęs varto Guillaume’o psalmyną, čiupinėja kryželį, kurį vienuolis visada nešiojasi.
„Ar čia vaizduojamas Kristus?“ – teiraujasi Sartagas.
Keliaudamas į chano Batijaus stovyklą, esančią Sarajaus mieste Volgos deltoje, Guillaume’as pirmą kartą per visą ekspediciją baiminasi dėl savo gyvybės. Kelias veda per neužmatomas stepes, kurios garsėja plėšikais. Lankais ir ietimis ginkluotos 20–30 vyrų gaujos žudo visus, kurie pasitaiko jų kelyje, ir pasisavina arklius. Išsigandusiam Guillaume’ui pavyksta pabėgti. Tačiau jis vos nemiršta iš bado. Keturias dienas, kai lankėsi pas Sartagą, jam nebuvo pasiūlyta nieko, išskyrus kumysą. Dvi dienas keliaudamas pas Batijų jis minta tik nedideliais saldžiais džiūvėsėliais, kurių pats atsivežė.
Pas chaną Batijų – išjuokiamas
VERSLO TRIBŪNA
RĖMIMAS
Labdaringame golfo turnyre surinkta beveik 50 tūkst. eurų paramai Ukrainai
Sekmadienį, rugsėjo 14 d., Europos Centro Golfo Klube įvyko jau devintasis tradicinis labdaringas golfo turnyras „9th Czeslaw Okinczyc Golf Cup 2025“, subūręs golfo bendruomenę kilniam tikslui. Šių metų renginio metu pavyko surinkti net 49 830 eurų. Visa surinkta suma bus skirta pirmosios Ukrainos ponios Olenos Zelenskos fondo misijai – priedangų, apsaugančių nuo oro antskrydžių, atstatymui ir įrengimui Ukrainos mokyklose bei vaikų darželiuose.
„OnWorkation“ pradeda bendradarbiauti su specializuotu darbostogų kompleksu Italijoje
Darbostogų organizavimo komanda „OnWorkation by AirGuru“ pradeda išskirtinį bendradarbiavimą su „Workation Village“ – specializuotu darbostogų kompleksu Šiaurės Italijoje. Ši partnerystė atveria naujas galimybes Baltijos šalių įmonėms, kurios ieško būdų derinti darbą su komandos stiprinimu ir autentiška patirtimi.
Mokslininkai atrado naują reiškinį: kas ta Utenizacija?
XXI a. mokslininkų atrastas reiškinys. Utenizacija – tai visuomenės narių polinkis gerinti savo emocinę ir psichologinę būseną, persikraustant gyventi ir dirbti į Uteną. Kai kurie mokslininkai utenizacijai priskiria ir pastebimai išaugusį verslų susidomėjimą plėtra bei investicijomis Utenos krašte.
3
Atidaryta pirmoji specializuota vaikų odontologijos klinika Lietuvoje „Neodenta Kids“
Darbą pradėjo pirmoji specializuota vaikų odontologijos klinika Lietuvoje „Neodenta Kids“. Ji atidaryta Kaune, Brastos g. 22. Pasitelkę naujausias technologijas ir modernią įrangą profesionalūs vaikų odontologai čia teikia įvairias paslaugas: dantų šalinimo ir gydymo, burnos higienos, vaikų dantų atstatymo keramikiniais vainikėliais ir kt. Tai tik pirmas žingsnis į „Neodenta Kids“ vaikų odontologijos klinikų tinklą visoje Lietuvoje. Metų pabaigoje Kaune, Savanorių pr., duris atvers antroji „Neodenta Kids“ klinika, o 2026 m. pavasarį – ir pirmoji Vilniuje, kuri įsikurs naujausiame ir moderniausiame sostinės rajone „Sakai“.
VERSLO TRIBŪNA
Sekmadienį, rugsėjo 14 d., Europos Centro Golfo Klube įvyko jau devintasis tradicinis labdaringas golfo turnyras „9th Czeslaw Okinczyc Golf Cup 2025“, subūręs golfo bendruomenę kilniam tikslui. Šių metų renginio metu pavyko surinkti net 49 830 eurų. Visa surinkta suma bus skirta pirmosios Ukrainos ponios Olenos Zelenskos fondo misijai – priedangų, apsaugančių nuo oro antskrydžių, atstatymui ir įrengimui Ukrainos mokyklose bei vaikų darželiuose.
Darbostogų organizavimo komanda „OnWorkation by AirGuru“ pradeda išskirtinį bendradarbiavimą su „Workation Village“ – specializuotu darbostogų kompleksu Šiaurės Italijoje. Ši partnerystė atveria naujas galimybes Baltijos šalių įmonėms, kurios ieško būdų derinti darbą su komandos stiprinimu ir autentiška patirtimi.
XXI a. mokslininkų atrastas reiškinys. Utenizacija – tai visuomenės narių polinkis gerinti savo emocinę ir psichologinę būseną, persikraustant gyventi ir dirbti į Uteną. Kai kurie mokslininkai utenizacijai priskiria ir pastebimai išaugusį verslų susidomėjimą plėtra bei investicijomis Utenos krašte.
Darbą pradėjo pirmoji specializuota vaikų odontologijos klinika Lietuvoje „Neodenta Kids“. Ji atidaryta Kaune, Brastos g. 22. Pasitelkę naujausias technologijas ir modernią įrangą profesionalūs vaikų odontologai čia teikia įvairias paslaugas: dantų šalinimo ir gydymo, burnos higienos, vaikų dantų atstatymo keramikiniais vainikėliais ir kt. Tai tik pirmas žingsnis į „Neodenta Kids“ vaikų odontologijos klinikų tinklą visoje Lietuvoje. Metų pabaigoje Kaune, Savanorių pr., duris atvers antroji „Neodenta Kids“ klinika, o 2026 m. pavasarį – ir pirmoji Vilniuje, kuri įsikurs naujausiame ir moderniausiame sostinės rajone „Sakai“.
Batijus yra Aukso ordos, galingos mongolų-totorių valstybės, valdovas – didysis chanas, kuris ilgus metus plėšė Rytų Europą ir kėlė siaubą visam žemynui. Keliaujant pas Batijų, tenka plaukti Volga. Kai pagaliau Guillaume’as išsilaipina krante, aplink jį renkasi smalsūs mongolai. Basakojis, vilkintis tamsiai rudą vienuolio abitą, jis primena ne garbingą Katalikų bažnyčios pasiuntinį, o būtybę iš kitos planetos. Stovyklos gyventojai garsiai šaiposi iš apkūnaus flamando.
Chano Batijaus pasiuntinys jį nuveda į valdovo palapinę, bet pabrėžia, kad Guillaume’as gali kalbėti tik tada, kai Batijus lieps. Be to, jis turi klūpėti ir kalbėti trumpai. Apsuptas žmonų Batijus sėdi lovos ilgio ir pločio auksuotame soste. Jis pasiūlo Guillaume’ui kumyso, įpilto į brangakmeniais inkrustuotą sidabro ir aukso taurę, ir liepia vienuoliui kalbėti. Guillaume’as atsiklaupia ir taria: „Turite žinoti, kad negalite mėgautis dangiškomis gėrybėmis, jeigu nesate krikščionys. Dievas sako: tas, kuris tiki ir yra pakrikštytas, bus išgelbėtas. Tas, kuris netiki, bus pasmerktas.“
Kai vertėjas išverčia Guillaume’o kalbą, chanas Batijus kukliai nusišypso, o kiti susirinkę mongolai pradeda tyčiotis ir juoktis iš flamando. Tačiau netrukus Batijus paprašo tylos ir paklausia vienuolio, su kuo gi prancūzai kariauja.
„Su musulmonais, įžeidinėjančiais Dievo namus Jeruzalėje.“
Chanas Batijus, kaip ir jo sūnus Sartagas, nekomentuoja Prancūzijos karaliaus prašymo susivienyti su krikščionimis. Jis pataria Guillaume’ui vykti pas didįjį chaną Munkę, įsikūrusį prie Mongolijos sostinės Karakorumo. Munkė yra liūdnai pagarsėjusio Čingischano, Mongolijos imperijos įkūrėjo, anūkas. Jis, didysis chanas, valdo visą Mongolijos imperiją nuo 1251 m. įvykdyto perversmo. Galingoje imperijoje jo žodis yra įsakymas.
Nuo chano Batijaus stovyklavietės prie Volgos iki Karakorumo – net penkių mėnesių kelias. Chanas maloniai pasiūlo vienuoliui vedlį. Vedlys iš anksto įspėja, kad kai kuriose vietose šaltis toks stingdantis, jog skilinėja medžiai ir akmenys. Tokiame klimate nepakaks būti basam ir vilkėti vienuolio abitą, tad vedlys parūpina Guillaume’ui iš avių kailio siūtus kailinius ir kelnes, veltinius batus, kailinę kepurę ir arklį, nors iš pastarojo naudos ne tiek jau daug. Patys mongolai atsirenka stipriausius gyvulius, o nusenusius kuinus atiduoda svetimtaučiams, todėl šiems dažniausiai tenka ilgus atstumus keliauti pėsčiomis.
Maisto taip pat nepakanka. Vienuolis mirtinai išsekęs, šąla, bet neturi kuo pasistiprinti. Kas rytą jis gauna nedidelę porciją sorų košės, o rimto maisto – tik vakare. Vakare paprastai valgoma aviena, bet tyruose trūksta kuro laužui, todėl ji būna žalia arba tik kiek apvirta.
Pirmomis kelionės savaitėmis paprastas maistas valgomas tylomis, nes vedlys atvirai niekina Guillaume’ą. Tik praėjus kuriam laikui jis drįsta Guillaume’ui užduoti klausimų: „Ar tiesa, kad popiežiui daugiau nei 500 metų, kaip sklando gandas?“
Maldos išvaiko velnius
Guillaume’as ir vedlys keliauja giliais tarpekliais, aukštomis snieguotomis viršukalnėmis. Kai 1253 m. gruodį jiedu pasiekia Altajaus kalnų perėją (ribą tarp dabartinio Kazachstano ir Mongolijos), vedlys atsisako žengti bent žingsnį į priekį tol, kol Guillaume’as nesukalbės maldų. Anot mongolo, tarp aukštų uolų gyvena demonai, kurie paklaidina žmones arba išplėšia jiems žarnas. Vedlys mano, kad malda gali išvaikyti demonus, tad Guillaume’as valandų valandas garsiai meldžiasi, o klaidžiodamas sako: „Tikiu vieną Dievą, tikiu vieną Dievą.“
Jie pereina tarpeklį nesužeisti, ir vedlys liaujasi nepasitikėjęs vienuoliu. Jis paprašo Guillaume’o ant lapelio užrašyti maldas, kad galėtų jas nešiotis. Vienuolis užrašo „Tikiu Dievą Tėvą“ ir „Tėve mūsų“. Dėkingas mongolų vedlys įsikiša lapelius už apsiausto. Tačiau krikštytis nenori.
Ekspedicija eina keliais, jungiančiais Mongolijos sostinę Karakorumą su visomis imperijos dalimis. Guillaume’as pirmasis iš europiečių aprašė jakus. Keliaudamas jis išgirsta istoriją apie vokiečius, kuriuos pagrobė mongolai ir pavertė savo vergais kasyklose bei kalvėse.
Čia, toli nuo Europos, jis sutinka keletą krikščionių, vadinamųjų nestoriečių, bet jais nesižavi. Jie tiki ankstyvųjų krikščionių erezija, esą Švč. Mergelė Marija, būdama tik žmogus, pagimdė Kristų – tik žmogų, todėl negali būti vadinama Dievo Gimdytoja. 431 m. Efese (dab. Vakarų Turkija) vykęs Bažnyčios susirinkimas pasmerkė šią eretišką doktriną ir išvarė nestoriečius. Šie rado prieglobstį pas mongolus. Savo užrašuose Guillaume’as kritikuoja šiuos tikinčiuosius, save vadinančius krikščionimis.
„Jie – visiški neišmanėliai, visiškai prastos moralės. Jie užsiima didelio masto lupikavimu, yra prasigėrę, kai kurie turi po kelias žmonas, kaip mongolai“, – sarkastiškai ir piktai pabrėžia vienuolis, nes nestoriečiai nevykdo įsipareigojimų ir nesistengia apkrikštyti mongolų. Apskritai Guillaume’as gana skeptiškai vertina kitas religijas išpažįstančius žmones. Keliaudamas pas didįjį chaną jis sužino, kad egzistuoja tikėjimas, apie kurį europiečiai nėra girdėję. Tai – budizmas. Vienuolio nuomone, budistai užsiima „pražūtingomis praktikomis“, pavyzdžiui, degina mirusiuosius. Budistų vienuoliai skutasi galvą ir barzdą – „tuo jie panašūs į prancūzus“ – ir dėvi šafrano geltonumo drabužius. Kai susitinka šventykloje, tyli, vienas kitam nepasako nė žodžio.
„Jie naudoja popierių ir simbolius raganavimui, todėl jų šventyklose pilna prikabinėta popierėlių“, – aiškina Guillaume’as. Jis pasikalbėjo su keliais budistais, bet visai nesuprato jų pasaulėvaizdžio.
Didysis chanas nugirdo vertėją
Po pusmetį trukusios kelionės, per 1253 m. Kalėdas, nukeliavęs maždaug 6 000 km nuo Batijaus stovyklos, Guillaume’as galiausiai pasiekia didijį chaną Munkę, įsikūrusį 100 km atstumu nuo sostinės Karakorumo. Čia jis lieka iki 1254 m. liepos. Vienuolis nusprendžia susitikti su valdovu basas, nes taip buvo pratęs gimtojoje šalyje, tačiau to netrukus pasigaili. Žemė – įšalusi ir kieta kaip akmuo, tad vienuolio kojų pirštai taip sušalo, kad jis vos geba paeiti. Tačiau kai Guillaume’as kartu su vertėju palydimas pas valdovą, pamiršta pamėlusias savo pėdas.
Chano palapinės vidus puoštas auksuotu audeklu. Palapinės viduryje ant lovos sėdi Munkė, vilkintis dėmėtos labai šviesios odos, primenančios ruoneną, drabužiais. Vienuolio nuomone, didysis chanas yra 45 metų, plokščianosis, vidutinio ūgio vyras. Šalia jo sėdi jauna žmona, o už nugaros – suaugusi duktė su kitais vaikais. Anot Guillaume’o, ji „nepaprastai bjauri“, ir jis negali atitraukti nuo jos akių.
Svetingas Munkė klausia, ko galėtų pasiūlyti svečiams išgerti. Guillaume’as atsako: „Pone, mes nesame tauta, kuri patiria malonumą gerdama. Mums tiks tai, ką jūs mėgstate.“
Po akimirkos jis gauna taurę ryžių alaus. Guillaume’as alaus vos gurkšteli, o vertėjas išmaukia visą auksinį gėrimą. Chano tarnai vis pildo vertėjo taurę, ir netrukus šis gerokai įkaušta.
„Mūsų pareiga – mokyti žmones gyventi pagal Dievo įsakymus“, – atskleidžia Guillaume’as savo pavedimą ir paduoda Munkei Bibliją. Valdovas ima ją vartyti. Tuomet vienuolis tęsia su vertėjo pagalba.
„Jūsų didenybe, prašome leisti pasilikti jūsų šalyje ir laikyti mišias jums, jūsų žmonoms ir vaikams. Mes neturime nei aukso, nei sidabro, nei brangakmenių, kurių galėtume jums pasiūlyti. Galime pasiūlyti tik save, tarnausime Dievui ir melsimės už jus.“
Chanas kantriai klausosi svetimtaučio kalbos, o paskui atsako: „Mano ir Batijaus karalystė driekiasi ten, kur siekia saulės spinduliai. Todėl mums nereikia jūsų aukso ir sidabro.“ Panašu, kad girtas ne tik vertėjas, chanas taip pat gerokai įkaušęs, todėl nusiminęs Guillaume’as nebesitiki prasmingai pasikalbėti. Pirmasis susitikimas su mongolų vadu nedavė jokių rezultatų.
Apsilankymas Karakorume
1254 m. balandį Munkė įsako išsiųsti Guillaume’ą ir jo bendrakeleivius į Karakorumą. Guillaume’as neturi ko gero pasakyti apie mongolų sostinę, kurią prieš 34 metus įkūrė Čingischanas. Ji tokia didelė, kad kiekvieną dieną jaučių traukiami vežimai veža maistą gyventojams. Chano rūmai apsupti tvirtovės sienų. Juose gyvena maždaug keturi tūkstančiai pasiuntinių iš viso pasaulio – ir iš šalių, apie kurias Guillaume’as nebuvo nieko girdėjęs, kaip antai iš Korėjos. Rūmuose gyvena kinų, arabų ir prancūzų. Pavyzdžiui, Guillaume’as sutinka pagrobtą juvelyrą Guillaume’ą Bouchier, kuriantį unikalų dirbinį Munkės rūmams – didžiulį sidabrinį medį, kurio apačioje pavaizduoti keturi sidabriniai liūtai, o viršų puošia auksuotos gyvatės, jų kūnai apsiviję medžio kamieną. Iš liūtų nasrų liejasi baltas kumelės pienas, o iš gyvačių – keturi skirtingi alkoholiniai gėrimai: vynas, išvalytas kumelės pienas, medaus gėrimas ir ryžių alus.
Apsilankęs Karakorume, Guillaume’as tapo unikaliu tyrėju, nes niekas daugiau nepateikė žinių apie legendinį mongolų miestą, kuris netrukus prarado svarbą ir išnyko.
Kunigai – pranašautojai
Lankydamasis pas didįjį chaną, Guillaume’as pamato, kad jis ne vienintelis bando patraukti mongolus į savo pusę. Nestoriečiai, budistai ir musulmonai spiečiasi aplink Mangu Khaną, Guillaume’o žodžiais, kaip „bitės prie medaus“. Valdovas tolerantiškas visiems.
Jis priima dovanas, žarsto liaupses, bet nė už ką nepasirenka krikščionybės ar kokio kito tikėjimo. Kad ir kaip Guillaume’as stengiasi ištaikyti progą pamokslauti, iš jo juokiasi ir stebisi. Tačiau ypatingais atvejais chanas naudojasi vienuolio paslaugomis, pavyzdžiui, Guillaume’o prašo pasimelsti, kad Dievas sušvelnintų šaltį ir vėją. Tačiau kai kalba pasisuka apie svarbiausius dalykus, Munkė klauso tik savo pranašautojų.
„Kai didysis chanas ketina ko nors imtis, pasikviečia savo pranašautojus, arba kunigus, kaip juos vadina. Jis nedvejodamas daro viską, ką jie pataria. Jie pasako, kurios dienos yra palankios ar nepalankios imtis veiksmų, todėl mongolai nerikiuoja kariuomenės ir nepradeda karo nepasitarę su pranašautojais.“
Guillaume’as aiškina, kad didysis chanas prieš imdamasis ką nors daryti arba įsileisdamas ką nors į namus degina avių kaulus. Jeigu ant laužo sudegę kaulai skyla išilgai perpus, jis gali daryti, ką sumanęs. Jeigu kaulai skyla skersai, nesiima veiksmų.
„Čingischanas yra Dievo sūnus“
Bėgant dienoms Munkės rūmuose, blėsta Guillaume’o viltis perduoti krikščionišką žinią, degančią jo lūpose. Kai sulaukia audiencijos pas didįjį chaną, pagal taisykles gali kalbėti tik tada, kai jo prašoma, – didžiąją laiko dalį kalba chanas. 1254 m. gegužės 31 dieną Guillaume’as vėl sulaukia progos. Tą dieną jį dar kartą pasikviečia Munkė ir sako: „Mes, mongolai, tikime, kad yra tik vienas Dievas. Juo tikėdami gyvename ir mirštame. Mūsų širdys jam atviros. Tačiau kaip Dievas sukūrė ranką su penkiais pirštais, taip veda žmones skirtingais keliais. Jums Dievas davė Šventąjį Raštą, bet jūs juo nesivadovaujate. Mums jis davė pranašus, mes darome, ką jie liepia, ir gyvename taikoje“, – paaiškina Munkė ir išgeria keturias taures kumyso. Guillaume’as tikisi, kad įvyks stebuklas ir didysis chanas išpažins krikščionybę, bet valdovas kaskart nukreipia kalbą.
„Tavęs laukia ilga kelionė. Pasistiprink maistu, kad į savo šalį grįžtum stiprus“, – pataria jis ir įteikia Guillaume’ui laišką perduoti Prancūzijos karaliui.
„Čingischanas (Mongolijos imperijos įkūrėjas – red. past.) yra Dievo sūnus ir vienintelis Žemės valdovas“, – tvirtina didysis chanas Munkė savo laiške. Taigi nusiminusiam Guillaume’ui de Rubrouckui tenka pripažinti, kad bandydamas atversti pagonišką stepių tautą į krikščionybę patyrė visišką nesėkmę.
1254 m. liepą vienuolis iškeliauja namo teapkrikštijęs šešis mongolus iš 100 milijonų šalies gyventojų. Katalikų bažnyčios viltis skelbti krikščionybę Rytuose galutinai žlunga.
Po dvejų metų Guillaume’as pagaliau grįžta į krikščioniškąjį pasaulį ir baigia rašyti ataskaitą Prancūzijos karaliui. Baigia ją dalykiška išvada: „Manau, nenaudinga siųsti vienuolius į mongolų žemes taip keliauti, kaip leidausi aš.“
Religijų varžybos
Klestėjimo laikais Mongolijos imperijoje gyveno daugiau kaip 100 mln. žmonių. Daug kas norėjo sudaryti sąjungas su galingais chanais.
Kol Guillaume’as de Rubrouckas lankėsi pas Munkę, valdovas surengė krikščionio, musulmono ir šamano varžytuves. Didysis chanas norėjo išsiaiškinti, kuri religija yra tikroji, tad 1254 m. gegužę surengė formalius debatus trijų tikėjimų atstovams. Šis įvykis pritraukė daug žiūrovų.
Musulmonas ir šamanas ruošėsi keletą dienų, tačiau Guillaume’ui pavyko atremti jų argumentus.
Jis nepaliaujamai kalbėjo apie Dievo visagalybę, tad galop išsekę oponentai nebepajėgė jam prieštarauti. Tačiau nė vienas neatsivertė į krikščionybę.
Aukščiausiajam Mongolijos valdovui didžiajam chanui Munkei islamas nedarė įspūdžio, tačiau 1252 m. Sarajaus mieste jo brolis Berkė tapo musulmonu ir 1257 m. paveldėjęs Aukso ordą, įvedė islamą.
Šamanizmas buvo dominuojanti religija Mongolijoje iki XVI a. pabaigos. Šamanas buvo dievų ir gerųjų bei piktųjų dvasių tarpininkas. Svarbų vaidmenį atliko Čingishano kultas.
Kalbant apie krikščionybę, – nei Guillaume’ui, nei jokiam kitam misionieriui nepavyko apkrikštyti mongolų. Galop čia prieglobstį rado nestoriečiai, kuriuos Bažnyčia laikė eretikais. Religijoms tolerantiškoje Mongolijoje iki šiol gyvena krikščionių grupės.
REKOMENDUOJAME
