Revoliucijos mirties angelai

Maždaug 100 perkarusių vyrų kolona lėtai juda per Prancūzijos miestą Nantą Luaros upės kryptimi. Visiems rankos surištos už nugaros, iš paskos eina sargybiniai ir ragina nelaimėlius šūksniais, spyriais bei smūgiais.

Pasiekusi krantinę kolona suvaroma į prieplaukoje stovinčią baržą. Belaisviai vargais negalais sugrūdami į ją, nes vietos mažai, o išplaukti privalo visi.

Kai barža atsistumia nuo kranto ir ima plaukti šaltais upės vandenimis, dauguma sargybinių lieka sausumoje. Jie sustoja už nugaros vyrui, vilkinčiam švarku, aukšta skrybėle ir ryšinčiam Prancūzijos revoliucijos spalvų juostą. Prieš baržai išnykstant lapkričio sutemose, vyras sušunka.

„Nuskandinkite visus! Nė vieno nepalikite gyvo!“ – nuaidi žiaurus įsakymas.

Sunkiai pakrautame laive pasigirsta tylus murmesys – belaisviai ima melstis. 1793 m. lapkritį Prancūzijos revoliucionieriai panaikino Dievo kultą ir vietoj jo įvedė proto kultą. Surištieji yra kunigai ir vienuoliai, todėl jie atsidūrė baržoje. Visi šie vyrai atsisakė išsižadėti tikėjimo.

Upės viduryje sargybiniai ištraukia kamščius, kuriais buvo užkimštos mediniame laivo korpuse išgręžtos skylės. Tada sargybiniai paskubomis palieka laivą ir sulipa į valtis.

Dvasininkai žino, kad jiems galas. Laivui lėtai grimztant į šaltą upę, jie atleidžia vienas kitam nuodėmes. Kai vanduo pasiekia falšbortą, pasigirsta panikos apimtų belaisvių klyksmai. Juos girdi ir krantinėje tebestovintis juostą ryšintis vyras.

Jeanas Baptiste’as Carrier, Paryžiaus revoliucinės valdžios atstovas, yra patenkintas. Jis nusprendžia, kad masinis šio vakaro skandinimas nebus paskutinis, nes kalėjimai pilni kontrrevoliucionierių ir visuos juos reikia nubausti. Žiauriai nubausti, kad niekas daugiau nedrįstų priešintis režimui.

1793 m. rudenį tokie valymai vyksta ne tik Nante, bet ir visoje Prancūzijoje. Nors nedaugelis dirba taip negailestingai kaip Carrieras, iš Paryžiaus atvykę agentai visoje šalyje ieško asmenų, keliančių grėsmę revoliucijai. Jie visur mato priešus, kurie turi būti sunaikinti revoliucijos labui. Jokia auka nėra per didelė, kai kilusi grėsmė Prancūzijos liaudies laisvei, lygybei ir brolybei.

Visur knibžda priešų

Prieš ketverius metus prasidėjo Prancūzijos revoliucija ir įžiebė geresnės ateities viltį. 1789 m. dauguma siekė šalies socialinės ir politinės pertvarkos, kad vienvaldystė būtų pakeista šiuolaikiškesne monarchijos forma, kurioje valdžią turėtų liaudies išrinktieji. Tačiau ši svajonė virto kruvinu košmaru.

Paryžiuje valdžią užgrobė radikaliosios partinės grupuotės – žirondistai ir montanjarai. Karalius Liudvikas XVI buvo nušalintas nuo sosto, o 1793 m. sausio 21 dieną giljotinoje jam nulėkė galva. Nuo to laiko „tautos skustuvui“ darbo netrūko. Kasdien budelio vežimais į Paryžiaus ešafotą buvo vežama naujų pasmerktųjų, nes valdžios vyrai siekė krauju ištrinti visus senosios karalių valdomos Prancūzijos pėdsakus.

Jiems vadovavo jakobinas Maximilienas de Robespierre’as, buvęs advokatas. Prieš Prancūzijos revoliuciją jis bylose atstovaudavo vargšams ir kovojo už žmogaus teises. 1793 m. vasarą jis tapo Visuomenės gelbėjimo komiteto, faktiškai valdančio šalį, vadovu. Robespierre’o misija buvo išlaisvinti prancūzus iš karalių bei bajorų priespaudos ir Katalikų bažnyčios dvasinio dominavimo.

Ne visi pritarė šiai vizijai. Šalies provincijose kai kurie pasigedo monarchijos laikotarpiu buvusios tvarkos, vietos bajorų vadovavimo ir ganytojiškos kunigų tarnystės. Kiti karštai palaikė revoliuciją, tačiau nenorėjo paklusti Visuomenės gelbėjimo komiteto diktatui.

Daugelyje provincijų gyventojai sukilo prieš naująją valdžią. Ypač vakarinėje Prancūzijos pakrantėje ir šalies pietuose katalikai ir rojalistai dėjo visas pastangas, kad išvarytų revoliucionierius iš savo miestų.

Robespierre’as sukilėlius išvadino išdavikais, liaudies priešais. Jis paskelbė teroro politiką, kurios tikslas – žiauriai atkeršyti kontrrevoliucionieriams ir išgelbėti revoliuciją.

„Turime nubausti ne tik išdavikus, bet ir abejinguosius bei drungnuosius. Tarp liaudies ir jos priešų gali stoti tik kardas“, – 1793 m. rugsėjo 5 dieną pareiškė Robespierre’as. Jį palaikė bendražygis Jeanas Paulas Maratas, jis leido populiarų šalyje laikraštį „L’Ami du peuple“ („Liaudies draugas“).

„Tegul liejasi išdavikų kraujas. Tai vienintelis būdas išgelbėti šalį“, – rašė Maratas.

Kariuomenei buvo pavesta sutriuškinti sukilėlius ir priversti Prancūziją paklusti Visuomenės gelbėjimo komiteto valdžiai. Tačiau kariuomenei reikėjo vadų, kurie įkvėptų revoliucijos dvasią ir neleistų pasiduoti minkštadvasiškumui. Generolai turi būti griežtai kontroliuojami, nes daugelis karininkų karjerą pradėjo monarchijos laikais ir gali simpatizuoti rojalistams.

Komitetas paskyrė atstovų grupę ypatingajai užduočiai atlikti. Tai tikri revoliucionieriai, kovai už laisvę pasiruošę imtis bet kokių priemonių. Revoliucijos mirties angelai išvyko iš Paryžiaus ir pasklido po Prancūzijos provincijas.

Visa Prancūzija privalo paklusti

Visuomenės gelbėjimo komiteto atstovai buvo įgalioti priimti galutinį sprendimą visais klausimais, susijusiais su tautos saugumu. Tai reiškia, kad jie turėjo diktatorišką valdžią, nes 1793 m. bet kokia mintis, pasisakymas ar veiksmas galėjo būti palaikyti keliančiu grėsmę revoliucijai. Vietiniai respublikos pareigūnai ir kariuomenės dalinių karininkai privalėjo besąlygiškai paklusti atstovų įsakymui, tačiau net to ne visada pakakdavo.

Strasbūre vienas teisėjas vardu Schneideris, aršus revoliucionierius, pasiuntė giljotinuoti 30 įtariamųjų, tačiau netrukus pats sulaukė tokio paties likimo. Jo klaida buvo ta, kad dažnai važinėdavo po miestą net šešetu arklių kinkytu vežimu, lydimas kareivių su apnuogintais kardais. Toks pasipūtimas yra aristokratiškų polinkių įrodymas, nusprendė iš Paryžiaus atvykęs artimas Robespierre’o bendražygis Louis’as Antoine’as de Saint Justas.

Saint Justas pagarsėjo kaip vienas žmoniškesnių į misiją pasiųstų atstovų. Šis vos 26-erių kavalerijos karininko sūnus vieną po kito siuntė myriop įtariamuosius, tačiau nevykdė masinių žudynių. Kiti kolegos buvo ne tokie skrupulingi, o kraugeriškumu visus pranoko Jeanas Baptiste’as Carrieras, kai 1793 m. rugpjūtį atvyko į neramumų apimtą Vakarų Prancūziją.

Netoli pakrantės esančioje Vandėjos provincijoje atviras sukilimas vyko jau nuo kovo mėnesio. Dauguma provincijos gyventojų buvo tradicinių pažiūrų valstiečiai, jie piktinosi Katalikų bažnyčios persekiojimu ir atsisakė tarnauti kariuomenėje. Vietos bajorų vadovaujami jie sutelkė katalikišką karališkąją kariuomenę, kuri siekė sumušti revoliucionierius ir grąžinti senuosius laikus.

Sukilėlių kariuomenėje buvo maždaug 65.000 vyrų. Pirmąja jos auka tapo 20 revoliucionierių – jie žuvo per žudynes Maškulio miestelyje kovo pradžioje. Paryžiuje įsikūręs Visuomenės gelbėjimo komitetas iš karto reagavo ir į Vandėją atsiuntė daugiau kaip 45.000 kareivių sukilimui numalšinti. Nors katalikišką karališkąją kariuomenę sudarė vien aštriais pjautuvais ginkluoti valstiečiai, tačiau ją įveikti pasirodė ne taip lengva.

Vakaruose respublika svyruoja

Vandėjos valstiečiai puikiai pažinojo vietoves ir gerai orientavosi pievose bei tankiuose miškuose tarp pelkių ir gamtinių kliūčių. Respublikos kariuomenė krašto nepažinojo. Daugelis jų buvo menkai apmokyti naujokai šauktiniai, vadovaujami nepatyrusių karininkų. Revoliucionierių kariuomenė buvo taip prastai pasirengusi, kad atvirame mūšyje pralaimėdavo menkai ginkluotiems sukilėliams.

Pataisyti apgailėtiną padėtį į Vandėją iš Paryžiaus atvyko Jeanas Baptiste’as Carrier. Jis, kaip ir Robespierre’as, buvęs advokatas, dalyvavo priimant sprendimą nukirsdinti karalių Liudviką XVI. Carrieras atsivežė žiaurų Visuomenės gelbėjimo komiteto dekretą.

„Miškai turi būti iškirsti, piktadarių slėptuvės sunaikintos, derlius nuimtas ir išvežtas, galvijai konfiskuoti“, – reikalavo režimas.

Carrieras užduotį palengvino mūšiai, kuriuose katalikiška karališkoji kariuomenė pagaliau patyrė pralaimėjimą. 1793 m. gruodžio 23 dienos mūšyje prie Savnė miestelio žuvo nuo trijų tūkstančių iki septynių tūkstančių sukilėlių, o revoliucionierių kariuomenės nuostoliai tebuvo 30 žuvusiųjų ir 200 sužeistųjų. Pasibaigus mūšiui, kareiviai šaudė visus, nespėjusius laiku pabėgti, taip pat moteris ir vaikus.

Vandėja plūsta krauju

Revoliucionieriams iškovojus pergalę, pilietinis karas Vakarų Prancūzijoje nesibaigė. Prasidėjo naujas, dar žiauresnis karo etapas. Sukilėliai nepasidavė, jie toliau vykdė partizaninį karą, gerai pažinodami vietoves vengė susidurti su stipriais kariuomenės daliniais, bet puldinėjo sargybą bei aprūpinimo kolonas.

Revoliucionieriai toliau žudė. Carriero įsakymu beveik visa Vandėjos teritorija buvo paskelbta sukilimo zona ir joje kareiviams buvo liepta išnaikinti visa, kas gyva. Iš kareivių suformuotos „pragaro kolonos“ žygiavo per provinciją ir žudė žmones, skerdė gyvulius, degino pasėlius.

Kareiviai ne tik turėjo teisę, bet ir privalėjo plėšti, siaubti, prievartauti ir žudyti visur, kur tik žengia. Nuo barbariško jų elgesio ypač nukentėjo Vandėjos moterys, nes jas revoliucionierių vadai laikė ypač pavojingomis.

„Jei ne moterys, respublika jau būtų įsitvirtinusi, o mes būtume galėję grįžti namo ilsėtis“, – laiške draugui skundėsi vienas generolas.

„Jei tose vietovėse, kur būta sukilėlių, sutiksite moterų, nušaukite jas“, – įsakė generolas.

Viename kaime revoliucionierių kareiviai išžudė visus vyrus ir sukūrė laužą moterims bei vaikams. Kraujo ištroškę kareiviai nepaisė, kad kai kurie iš nužudytųjų buvo ištikimi revoliucijos šalininkai.

Visuomenės gelbėjimo komiteto atstovas Carrier asmeniškai Vandėjos žudynėse nedalyvavo. Jis turėjo per akis darbo netoliese esančiame Nanto mieste, į kurį buvo vežami šimtai suimtų įtariamųjų. Nors kiekviena byla buvo išsprendžiama per kelias minutes ir beveik visada baigiama mirties nuosprendžiu, viskas vyko pernelyg lėtai. Perpildytuose kalėjimuose plito užkrečiamosios ligos, ir jokių skrupulų neturintis Carrier rado sprendimą.

Įtariamieji turi būti be teismo sunaikinti masinėse egzekucijose. Greičiausias ir pigiausias būdas yra juos nuskandinti, tad juosta pasipuošęs Carrier vieną lapkričio vakarą stebėjo, kaip Luaros upėje paskandinama 100 dvasininkų. Patenkintas eksperimentu Carrier įsakė skandinti visus kalinius: katalikus, rojalistus, bajorus ir jų tarnus, spekuliantus, šeimininkes, kurios slepia maisto atsargas savo vaikams, užuot viską atidavusios kariuomenei.

Carrier sugalvojo itin žiaurų dvasininkų nužudymo būdą, vadinamą Respublikos vestuvėmis. Vienuolė ir kunigas nuogi surišami ir įmetami į vandenį, kad nuskęstų.

Per keturis mėnesius Luaros upė virto masiniu daugiau kaip keturių tūkstančių žmonių kapu. Tik 1794 m. vasarį Carrier buvo grąžintas į Paryžių. O revoliucionierių kariuomenė toliau siautėjo Vandėjoje. Iki 1796 m. partizaniniame kare žuvo maždaug 170.000 žmonių.

Robespierre’ą sukrečia žudynės

Kol Carrier vykdė masinius skandinimus Luaroje, kiti du į užduotį išsiųsti Visuomenės gelbėjimo komiteto atstovai atvyko nubausti Liono, miesto Prancūzijos pietryčiuose. 1793 m. lapkritį Josephas Fouché ir Jeanas Marie Collot’as d’Herbois gavo įsakymą priversti antrą pagal dydį Prancūzijos miestą paklusti režimui.

Vietos revoliucionieriams per vasarą įgriso politikai Paryžiuje. Jie ėmė giljotinuoti ištikimiausius revoliucijos šalininkus ir neįsileisti pasiuntinių iš sostinės. Komitetas nedelsdamas išsiuntė kariuomenę, kad atkeršytų maištininkams, o pasiųstieji du komiteto atstovai turėjo prižiūrėti, kad viskas būtų rūpestingai atlikta. Išvykdamas iš Paryžiaus Collot’as d’Herbois’as pažadėjo, kad netrukus mieste išaugs išdavikų lavonų krūvos.

„Jei gailėsimės nekaltųjų, pernelyg daug kaltųjų išvengs bausmės“, – tvirtino jis. Ir turėjo progą tesėti žodį, nes atvykusi kariuomenė privertė Liono miestą pasiduoti. Revoliucijos priešai sulaukė pelnytos bausmės. Kaip ir Nante, egzekucijos vyko be teismo, tačiau, užuot skandinę, Fouche ir Collot’as, Herboisas nusprendė belaisvius šaudyti patrankomis. Jiedu buvo patenkinti, kai išžudė du tūkstančius Liono gyventojų.

„Praliejome daug netyro kraujo, tačiau privalome taip elgtis žmonijos gerovės labui, – aiškino Fouché, – nusikaltėlių kraujas tręšia laisvės dirvą ir sukuria tvirtus valdžios pamatus.“

Paryžiuje esantis Robespierre’as reikalavo griebtis smurto ir teroro, tačiau kai išgirdo apie komiteto atstovų įvykdytą kraujo praliejimą Prancūzijos provincijose, buvo sukrėstas. 1794 m. Robespierre’as įsakė Carrierui, Fouche, Collot’ui d’Herbois‘ui ir kitiems pasiuntiniams grįžti į Paryžių. Vyrai drebėjo dėl savo kailio, nes žinojo, kad Robespierre’as nelinkęs rodyti malonės, tačiau, jų laimei, laikas atsisuko prieš nekarūnuotąjį revoliucijos karalių.

Atstovai suduoda smūgį

1794 m. Paryžiuje mažėjo nuolatinio kraujo liejimo šalininkų ir daugelis revoliucionierių pradėjo nerimauti dėl savo sukurto režimo. Giljotinoje netekti galvos galėjo bet kas.

Bijodami Robespierre’o, Fouche, Herbois’as ir kiti politikai surengė prieš jį sąmokslą. 1974 m. liepos 27 d. Visuomenės gelbėjimo komiteto vadovas buvo suimtas, o kitos dienos vakare atėjo nuverstojo tirono eilė žengti į ešafotą. Kai budelis už plaukų pakėlė nukirstą Robespierre’o galvą, buvę jo sąjungininkai Carrieras, Fouche ir Herbois’as lengviau atsikvėpė.

Tada žiauriojo režimo bendrininkai pabandė nusimesti atsakomybę. Dėl visko kaltas Robespierre’as, tikino jie. Tačiau dauguma neišvengė bausmės. 1794 m. rugsėjį revoliucionieriai, išlikę gyvi Nanto belaisviai davė šiurpius parodymus ir Carrier'as buvo suimtas.

„Aš nieko nežinau apie šiuos kaltinimus, tiesiog keliavau po šalį“, – bandė gintis Carrier'as, tačiau veltui. Jis buvo pripažintas kaltu dėl daugybės nusikaltimų ir 1796 m. gruodžio 16 d. nukirsdintas.

Herbois’as 1795 m. buvo ištremtas į Ganą ir netrukus mirė nuo geltonojo drugio. Tačiau jo bendras Josephas Fouche buvo išteisintas. Niekas taip nesugebėjo išsisukti iš padėties kaip šis Liono skerdikas, ir dar dvidešimt metų jis buvo tai vienos, tai kitos valdžios struktūros nepamainomas įrankis. Net 1814 m. į Prancūziją grįžusi karališkoji šeima pasinaudojo Fouche paslaugomis – nors senasis budelis 1793 m. dalyvavo nukirsdinant Liudviką XVI.

Žiauriuoju Prancūzijos revoliucijos laikotarpiu 1793–1794 m. gyvybės neteko maždaug 500.000 žmonių.