Slaptieji Hitlerio pakalikai

Pamatęs penkis ar keturis vokiečių sunkvežimius, triukšmingai riedančius per mažą, mieguistą kaimelį, jis nepastebėjo nieko ypatinga. Tačiau neįprastas garsas galop privertė prancūzų policininką Leoną Rousselą žvilgtelėti į juos dar kartą.

Jis išgirdo tyliai dainuojant. Variklių triukšmas užgožė Prancūzijos himną „Marselietė“. Atviruose sunkvežimiuose važiavo keistas būrys – ginkluoti vokiečiai ir antrankiais surakinti prancūzų civiliai.

„Automobiliuose dainavo civiliai“, – pasakojo Rousselas, duodamas parodymus po karo. Po dviejų valandų sunkvežimiai grįžo į miestelį. Dainos buvo nutilusios, sunkvežimių kėbulai ir kabinos uždengti, kad nesimatytų nužudytų civilių.

„Iš sunkvežimių sunkėsi kraujas, kraujo pėdsakas vedė nuo karjero, kuriame jie buvo sušaudyti. Tik tuomet supratau, kad sunkvežimiuose vežami žmonės buvo paimti įkaitais ir vežami sušaudyti.“

1941 m. spalio 20 dieną, prieš dvi dienas iki Rousselo matytų vaizdų Šatobriane, netoli esančio miesto pasipriešinimo kovotojai nušovė vokiečių karininką. Keršydami už išpuolį, vokiečiai nusprendė mirties bausme nubausti 50 prancūzų karo belaisvių. Rousselas matė sušaudyti vežamus tėvynainius.

Mirties bausmę vykdė gestapas – slaptoji nacistinės Vokietijos policija. Šios žudynės – toli gražu ne vienintelis pavyzdys, kai gestapas žudė civilius.

Iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos per slaptosios policijos vykdomus žiaurumus žuvo daugiau nei 29.600 žmonių. Vien Prancūzijoje 75.000 žydų buvo išsiųsti į naikinimo stovyklas.

Slaptoji policija – aukščiau už įstatymą

Gestapininkams buvo leidžiama žudyti ką nori ir kur nori. Jie tik turėjo paklusti SS reichsfiureriui ir Vokietijos policijos vadui Heinrichui Himmleriui bei jo ištikimai dešiniajai rankai Reinhardui Heydrichui. Formaliai jiems vadovavo tik Adolfas Hitleris, neginčijamas Vokietijos diktatorius, o jis buvo labai patenkintas gestapo darbo rezultatais.

1936 m., likus penkeriems metams iki Šatobriano žudynių, Hitleris nusprendė, kad slaptajai policijai negalioja jokie Vokietijos teisės aktai. Jis siekė, kad policija veiktų efektyviau, todėl gestapui buvo leista suimti žmones be teismo nuosprendžio, juos kalinti, kankinti, deportuoti ar net žudyti neprisiimant atsakomybės.

„Normalu, kad žmonės nenori turėti su mumis reikalų. Nėra tokios problemos, kurios mes negalėtume išspręsti. Į mus žiūrima – jei galiu taip pasakyti – ir kaip į namų šeimininkus, ir kaip į karalystės šiukšliadėžę“, – 1941 m. pasakojo Himmleris apie gestapo, Hitlerio pakalikų, vaidmenį.

Gestapo įgaliojimai buvo platūs, jis veikė be teismų. Gestapininkai galėjo sulaikyti įtariamąjį, nors Vokietijos teismai jį pripažino nekaltu arba jis buvo paleistas jau atlikęs kalėjimo bausmę.

Dažniausiai gestapo sulaikyti asmenys buvo nužudomi arba siunčiami į koncentracijos stovyklas be jokio paaiškinimo ar teisės apskųsti sprendimą.

Puolė valstybės priešus

Gestapas buvo įkurtas 1933 m., kai Hitleris savo pavaduotoją Hermanną Göringą paskyrė Prūsijos vidaus reikalų ministru, o kartu ir vyriausiuoju Prūsijos policijos vadovu. Pirmasis Göringo darbas buvo reformuoti policijos pajėgas ir užpildyti policininkų gretas naciais. Jo tikslas buvo įkurti policiją, kuri veiktų slaptai ir susidorotų su „visomis politinėmis grupuotėmis, kurios gali būti žalingos valstybei“.

Praėjus vos metams, Hermannui Gioringui teko perleisti gestapą Heinrichui Himmleriui. Tuo metu Himmleris buvo Miuncheno policijos vadovas. Jam vadovaujant, gestapas iš Prūsijos policijos dalinio virto visos Vokietijos slaptąja valstybės policija.

Galutinai suformuotu dariniu gestapas tapo 1939 m., kai slaptoji policija tapo imperijos Vyriausiosios saugumo valdybos (Reichssicherheitshauptamt, RSHA), kuriai vadovavo liūdnai pagarsėjusi Heinricho Himmlerio dešinioji ranka Reinhardas Heydrichas, padaliniu. RSHA apėmė ne tik gestapą. Organizacijai priklausė liūdnai pagarsėję mirties būriai „Einsatzgruppen“, su kuriais gestapas glaudžiai bendradarbiavo Rytų Europoje.

Gestapo agentai kartu su Vokietijos kariuomene žengė į okupuotas teritorijas ir padėjo operatyviniams ir vietos būriams: žydus, čigonus, rezistentus, neįgaliuosius ir atsitiktinius žmones šaudė ir laidojo masinėse kapavietėse arba tūkstančius jų deportavo į koncentracijos stovyklas.

Rytų Europoje gestapas veikė atvirai ir žiauriai, o okupuotose Vakarų Europos šalyse – kur kas slapčiau, nors vokiečių teroras ir kankinimai nebuvo švelnesni.

Tokiose šalyse kaip Danija, Olandija, Belgija, Norvegija ir Prancūzija gestapas iš pradžių elgėsi atsargiai, dažniausiai naudodavosi perbėgėliais, kurie išduodavo rezistentus, ir padėdavo jiems infiltruotis, pavyzdžiui, pažadant pinigų, butų ar kitų gėrybių.

„Kartą atsitiktinai Orhuso laikraštyje pamačiau Danijos policijos skelbimą. Buvo siūlomas tūkstančio kronų atlygis tam, kas suteiks informacijos, padėsiančios atskleisti, kas tyčia padegė siuvėjo saloną. Nedaug žinojau. Tačiau mąsčiau tik apie viena: kokių drabužių ir maisto galėčiau nupirkti savo vaikams ir sau, jei turėčiau tūkstantį kronų“, – pasakojo Grethe Bartram po karo.

Skelbimą buvo įdėjęs gestapas. Grethe Bartramė, susijusi su komunistiniu pasipriešinimo judėjimu, tapo viena iš danų informatorių, dėl kurių žuvo daug žmonių. Karo metu ji išdavė gestapui 50 žmonių, aukomis tapo jos pačios brolis ir vyras.

Belaisviai kabinami už rankų

Kai gestapui būdavo atskleidžiama pavardė, paprastai įtariamąjį iš jo namų išsivesdavo du ar trys gestapininkai ir būrys uniformuotų SS vyrų. Įtariamajam buvo duodamos kelios minutės daiktams susidėti, tuomet jis buvo išsivedamas netarus nė žodžio.

Su belaisviais, laikomais Trečiojo reicho priešais, buvo elgiamasi visur vienodai, nesvarbu, ar jie sėdėjo gestapo kamerose „Shell“ pastate Kopenhagoje, „Victoria Terrace“ Osle ar Prinz-Albrecht-Straße gatvėje Berlyne. Gestapo tardymo metodai visur buvo panašūs.

Dažniausiai įtariamasis iš pradžių buvo paliekamas tamsioje ankštoje kalėjimo kameroje. Maždaug po savaitės būdavo pradedama tardyti ir kankinti, pavyzdžiui, mušti lazda, virve su mazgu ar kumščiais. Rafinuotesni kankinimo metodai taip pat buvo populiarūs. Pavyzdžiui, gestapo tardytojai mėgo kabinti žmones už rankų, kurios prieš tai buvo surakinamos geležiniais antrankiais už nugaros. Kankinimo rūsiuose belaisviai taip kabodavo tol, kol nualpdavo arba kol išnirdavo rankų sąnariai.

Buvo paplitę ir dar sadistiškesni metodai. Pavyzdžiui, gestapininkai skustuvo peiliuku belaisviui supjaustydavo pėdas ir versdavo eiti per druską arba žibale sumirkytus vatos gumuliukus įkišdavo tarp rankų bei kojų pirštų ir juos uždegdavo.

Gestapo tardytojai taikė ir ypatingą kankinimą vandeniu: panardindavo ir po vandeniu laikydavo žmogaus galvą. Elektros šokas taip pat buvo dažnai naudojamas. Paprastai vienas elektros laidas būdavo tvirtinamas prie kulkšnies, kitas – prie genitalijų.

Vietiniai buvo žiauriausi

Kankindavo paprastai vietos tardytojai – jie mokėjo kalbą ir pažinojo kultūrą. Vietos budeliai dažniausiai būdavo žiauresni už vokiečius. Jiems daug lengviau pavykdavo palaužti belaisvio psichiką. Be to, jie naudojo žiaurius kankinimo būdus norėdami padaryti įspūdį darbdaviams vokiečiams. Pavyzdžiui, norvegas Henry Rinnanas ir danas Ibas Birkedalis liūdnai garsėjo žiaurumu ir gebėjimu palaužti tardomuosius.

Vienas belaisvių, kuriuos kankino Birkedalis, buvo rezistentų lyderis Mogensas Fogas. Jis buvo tardomas 1944 m. pabaigoje gestapo būstinėje Kopenhagoje, bet atsisakė išduoti kitų rezistentų pavardes. Vokiečiams nepatiko užsispyręs Fogas, jie pareiškė esantys priversti imtis „kitų metodų“. 3 valandą ryto Fogas buvo nuvestas pas Birkedalį.

„Rankoje jis laikė lazdą, apsitrynusią ir papuvusią. Kartkartėmis priglausdavo ją prie nosies ir pauostydavo. Matyt, įsišaknijęs įprotis“, – rašė Fogas.

Birkedalis bambėjo ir keikėsi kartais vokiškai, kartais daniškai ir grasino, kad „netrukus atsineš nykščių spaustukus“.

Jeigu Fogas tuojau pat neprabilsiąs, jis būsiąs aptalžytas lazda, be to, vokiečiai susprogdinsią atsitiktinius Kopenhagos pastatus, pilnus civilių, o už tai būsiąs apkaltintas Fogas. Mogensas Fogas atsisakė kalbėti, tuomet jis buvo parverstas ant fotelio, o Birkedalis lazda talžė jam nugarą.

„Po kiekvieno smūgio vis labiau skaudėjo. Galop smūgiai baigėsi. Tuomet, prieš pradėdamas smūgiuoti iš naujo, lengvai pliaukštelėdavo ir paklausdavo: „Na? Na?“ Stipriai skaudėjo net nuo menkiausio prisilietimo.“

Po gestapo kankinimų Mogensui Fogui pasisekė išvengti didelių fizinių sužalojimų, kitiems rezistentams pasisekė mažiau. Pavyzdžiui, prancūzų karininkas ir mokyklos mokytojas Louis Labussičre’as Niurnbergo karo nusikaltimų tribunole išsamiai atpasakojo gestapo kankinimo metodus.

Jis pasakojo, kaip karo belaisvių stovykloje susitiko bičiulį Lalbue, kurį taip pat kankino gestapas.

„Po tardymų jis negalėjo pajudinti dešinės rankos pirštų. Buvo mušamas ir kankinamas elektra. Po rankų ir kojų nagais buvo kišami audiniu apvynioti degtukai, paskui – uždegami. Kai kojas ir rankas apėmė liepsna, vienas vokietis peiliu badė kojas, o kitas – mušė. Sudegė keli pirštų sąnariai“, – pasakojo Labussičre’as.

Gestapo taikomi metodai rezistentams buvo puikiai žinomi. Kai pasipriešinimo kovotojas buvo sulaikomas, jo draugai žinojo, kad tik laiko klausimas, kada kankinimai palauš vargšui bičiuliui valią. Rezistentai tikėjosi, kad kankinamasis išsilaikys pakankamai ilgai, kad būtų galima perkelti ginklų atsargas, o kitiems rezistentams – pasislėpti.

Paskutiniais karo metais rezistentai taip bijojo gestapo, kad daugelis nuspręsdavo verčiau nusižudyti, nei patekti į gestapo kankinimo kameras. Dauguma rezistentų nešiojosi mirtinų nuodų tablečių ir spėdavo jas nuryti, jeigu būdavo staiga sulaikomi gestapininkų.

Žudė iki pat galo

1944 m., kai sovietai veržėsi Rytų fronte, o sąjungininkai išsilaipino Normandijoje, Prancūzijoje, gestapo žudynės ir žiaurumai pasiekė viršūnę.

Prekiniai traukiniai, pilni žydų, rezistentų ir civilių įkaitų iš okupuotų šalių, nuolat kursavo į Rytuose esančias koncentracijos stovyklas. Net kai sąjungininkai pajudėjo į Paryžių, gestapininkai ir toliau tuštino kalėjimų kameras ir vežė daugybę belaisvių į Rytus, kad šie nepatektų sąjungininkams į rankas.

Dar 1944 m. rugpjūčio 18 d., gestapui traukiantis iš Paryžiaus, konvojus su 1.600 belaisvių važiavo į Vokietiją, nors Raudonasis Kryžius griežtai protestavo. Beveik visi belaisviai mirė Vokietijos koncentracijos stovyklose.

Gestapas iki pat karo pabaigos kėlė siaubą okupuotose šalyse – kankinimus baigė tik tada, kai sąjungininkų pajėgos įsitvirtino Vokietijos teritorijoje.

Ištikimiausi gestapo budeliai, tokie kaip Henry Rinnanas ir Ibas Birkedalis, dar ir tada ėjo baisias savo pareigas. Kankino ir žudė rezistentus iki pat paskutinių karo dienų 1945 m.

Budelį pasamdė JAV

Kai kurie gestapininkai nusprendė nusižudyti, kad nepatektų sovietams ar amerikiečiams į rankas. Dauguma sudegino asmens tapatybės dokumentus, vilkėdavo civilių drabužius ir stengėsi pasislėpti tarp daugybės pabėgėlių.

Kai kuriems pavyko išvengti atsakomybės. Pavyzdžiai rodo, kad gestapininkus samdė sąjungininkai, nes po karo jiems labiau rūpėjo šnipinėti, o ne gaudyti karo nusikaltėlius. Vienas iš tokių liūdnai pagarsėjusių gestapininkų buvo Klausas Barbie, vadinamas Liono skerdiku. Kai kurių istorikų teigimu, jis atsakingas maždaug už 14.000 Prancūzijoje likviduotų žmonių.

Nepaisydama Barbie praeities JAV karinė žvalgyba (CIC) jį pasamdė, tikėdamasi, kad Barbie žvalgybos agento gebėjimai pravers kovojant su komunizmu. Jis buvo slepiamas nuo Prancūzijos teisėsaugos iki 1951 m., kai CIC padėjo jam patekti į Boliviją. Tik 1983 m. jis buvo perduotas Prancūzijai ir nubaustas kalėti iki gyvos galvos už nusikaltimus žmoniškumui.

Teismo posėdyje buvusios Barbie aukos išsamiai papasakojo apie jo kankinimus, tačiau buvęs gestapininkas nerodė atgailos: „Nuožmiai kovojau su pasipriešinimo judėjimu, kurį gerbiu. Tačiau tai buvo karo dalis.“