Penkios tragedijos viršukalnėse

Mirė už kelių metrų nuo gelbėtojų

4 alpinistai užsimoja pirmieji įveikti statų šiaurinį Eigerio viršukalnės šlaitą. Bandymas nepavyksta, tuomet pradedama dramatiškai leistis.

23-ejų Toni Kurzas užsimoja atlikti tai, ko niekam iki šiol nepavyko. Su draugu Andreasu Hinterstoisseriu ir kitais dviem alpinistais Willy Angereriu ir Edi Raineriu ketina įkopti į Eigerio viršūnę liūdnai pagarsėjusiu šiauriniu šlaitu. Čia keliautojų laukia lygus ledas, stačios sienos ir birios uolienos. Krintanti uola pačioje žygio pradžioje sunkiai sužeidžia Hinterstoisserį. Jis drąsiai kopia toliau, tačiau jo būklė pamažu blogėja ir vyrai priversti grįžti. Deja, jie negali naudotis tuo pačiu maršrutu ir turi leistis stačia uolos siena.

Besileidžiant alpinistus viena po kitos užgriūva tragiškos nelaimės. Didelė griūtis nusineša Hinterstoisserį, vėliau, atsitrenkęs į kalno šlaitą, žūsta Angereris. Raineris, kabantis virvės viršuje, lėtai pasismaugia nuo žuvusių draugų kūnų svorio. Apsuptas draugų palaikų, uolos šlaite lieka kaboti Kurzas.

Kalno papėdėje stebėtojai mato dramatišką vyrų kovą, ir kitą dieną Kurzą pasiekia gelbėtojai. Tačiau Kurzo virvė per trumpa, kad galėtų nusileisti pas gelbėtojus. Jis nupjauna virvę, jungiančią jį su Angereriu, ir užkopia viršun prie Rainerio, kad atlaisvintų savąją virvę ir taip laimėtų kelis metrus. Po penkių valandų gelbėtojai pagaliau gali pririšti savo virvę prie Kurzo virvės. Tačiau nusileidęs kelis metrus Kurzas su siaubu suvokia, kad virvės mazgas kliudo jam nusileisti žemyn.

Kurzas nebeturi jėgų. Jo rankos sušalusios, jis verksmingai išlemena: „Daugiau nebegaliu“ – ir nualpsta. Atsistoję vienas kitam ant pečių gelbėtojai gali ledkirčiu paliesti Kurzo batą, tačiau negali jo nukelti žemyn. Kurzas miršta kabodamas ant virvės, vos už kelių metrų nuo gelbėtojų.

Kopdami į Eigerio viršukalnę žuvo mažiausiai 64 vyrai – tarp jų Toni Kurzas ir jo bendražygiai.

Moterų triumfas virto tragedija

Anapurna I pasiglemžė daugiau gyvybių nei visos kitos pasaulio viršukalnės, kopdami į ją žūsta vidutiniškai 38% alpinistų. Nepaisydama to – o galbūt kaip tik todėl – amerikiečių alpinistė Arlene Blum nusprendžia vesti vien moterų ekspediciją į Anapurnos I viršukalnę.

Pagal planą pirmosios dvi moterys turi pasiekti kalno viršūnę 1978 m. spalio viduryje. Kai ši plano dalis pavyksta, dar 2 alpinistės Vera Watson ir Alison Chadwick-Onyszkiewich nusprendžia taip pat šturmuoti viršukalnę. Jos iškeliauja spalio 17 d. ir pasiekia viršūnę greičiau nei ankstesnė alpinisčių grupė. Tuomet pradeda sunkiai leistis. Prieš pat sutemstant Arlene Blum įvertina, kad Chadwick-Onyszkiewich ir Watson turėtų po 20 minučių pasiekti 7 300 m aukštyje esančią stovyklą. Tačiau tą vakarą radijo ryšiu susisiekti su moterimis nepavyksta.

Kitą rytą iš jų taip pat nesulaukiama žinių. Pakartotiniai bandymai užmegzti radijo ryšį – bevaisiai. Sunerimusi Blum pasiunčia šerpus išsiaiškinti, gal moterims reikia pagalbos. Po keleto valandų Blum radijo imtuve pasigirsta trūkčiojantys garsai.

Šerpai randa Chadwick-Onyszkiewich palaikus. Sekdami prie jos pririšta virve jie ledo plyšyje aptinka Watson palaikus. Moterys užsimušė krisdamos iš 300 m aukščio.

Moterims kopiant į Anapurnos I viršukalnę, žuvo 2 alpinistės.

Griūtis nušlavė nacių ekspediciją

1937 m. užsispyrimo ir garbėtroškos vedamas Karlas Wienas ryžtasi šturmuoti snieguotą Nanga Parbato viršukalnę. Trisdešimtmetis alpinistas, nacistinės Vokietijos finansuojamos ekspedicijos dalyvis, gauna užduotį devintoje pagal aukštį pasaulio viršukalnėje iškelti nacių vėliavą.

Ši ekspedicija – jau trečias vokiečių bandymas įkopti į Nanga Parbatą. Vos prieš 3 metus ankstesnė ekspedicija baigėsi tragiškai, žuvo 10 alpinistų. Tačiau Wienas vėl nusprendžia kopti šiauriniu kalno šlaitu tuo pačiu maršrutu.

Dėl smarkios pūgos judėti pirmyn sekasi lėčiau, nei planuota, o 1937 m. birželio 9 d. naktį vokiečių alpinistai priversti paskubomis perkelti savo palapines, nes uola ima skilinėti.

Vėliau 7 vokiečiai ir 9 ekspedicijoje dalyvaujantys šerpai bando įrengti stovyklą pakilę kalno šlaitu aukščiau, tačiau permainingas oras priverčia juos likti 4-ojoje stovykloje 6 150 m aukštyje. Tada ryšys su šiais 16 vyrų nutrūksta.

Kiek vėliau 4-ąją stovyklą pasiekęs vienas bazinėje stovykloje pasilikusių ekspedicijos dalyvių išvysta sukrečiamą vaizdą. Visos palapinės tarsi skradžiai prasmego. Toje vietoje, kur anksčiau buvo palapinės, kalno šlaite dabar plyti 150 m pločio ir 400 m ilgio ledo ir sniego paklotas. Šią vietą akivaizdžiai užgriuvo sniego griūtis, ir nėra ženklų, rodančių, kad ekspedicijos dalyviai spėjo prieš ištinkant katastrofai prasiskinti kelią aukščiau į kalno viršūnę. Panašu, kad milžiniška sniego ir ledo griūtis palaidojo visus alpinistus ir jų vedlius.

Bazinėje stovykloje likę vyrai veltui ieško gyvybės ženklų, galop yra priversti leistis žemyn ir pasikviesti pagalbą. Visą savaitę buvo kasamas sniegas ieškant likusių gyvų ekspedicijos dalyvių, vėliau paieškos buvo nutrauktos. Pirmieji palaikai rasti tik po mėnesio – 4 metrų gylyje.

Britas galbūt pirmas įkopė į Everestą

Oficialiai į Everesto viršukalnę pirmąkart įkopta 1953 m. Gali būti, kad 2 britai užkariavo šią viršukalnę jau 1924 m., tačiau jie žuvo ir nespėjo papasakoti apie savo žygdarbį.

1924 m. birželio 8 d. anglas George’as Mallory mėgina dar kartą pirmasis įkopti į Everestą. Ankstesnieji 2 jo bandymai buvo nesėkmingi. Šįkart jis įsitikinęs, kad pavyks. Drauge su juo kopia 11 alpinistų, Didžiosios Britanijos vyriausybės išrinktų šturmuoti aukščiausią pasaulio viršukalnę.

Pirmasis bandymas baigiasi nesėkmingai, nes šerpus išgąsdina sniego audra, ir Mallory priverstas nutraukti kopimą. Tačiau pagerėjus oro sąlygoms jis nusprendžia vėl bandyti. Drauge su juo kopti pasisiūlo vos 22-ejų nepatyręs Andrew Irvine’as.

Birželio 4 d. vyrai iškeliauja iš 6 500 m aukštyje įkurtos bazinės stovyklos, ir po 4 dienų ekspedicijos geologas Noelis Odellas debesų properšoje pastebi du siluetus. Mallory ir Irvine’as pasiekia 8 564 m aukštyje esančią vadinamąją Pirmąją pakopą ir yra vos už 300 m nuo viršūnės.

Tai paskutinis kartas, kai šiedu vyrai buvo matomi gyvi. Po kelių dienų Odellas 8 170 m aukštyje randa Mallory ir Irvine’o palapinę, tačiau alpinistų – nė pėdsako. Kamuojamas nevilties Odellas daugelį valandų ieško Mallory ir Irvine’o, tačiau veltui.

Vėlesnės ekspedicijos ieškojo jų kūnų arba ženklų, galinčių padėti nustatyti, ar šiedu britai pirmieji pasiekė Everestą. 1933 m. viena ekspedicija Pirmojoje pakopoje rado deguonies balioną ir Irvine’o ledkirtį. 1999 m. – praėjus 75 metams, kai dingo Mallory ir Irvine’as, – kita ekspedicija 8 159 m aukštyje rado George’o Mallory palaikus. Nei Irvine’o palaikų, nei bendražygių filmavimo kameros – kuri galbūt atskleistų, ar jie pasiekė viršukalnę, – iki šiol rasti nepavyko.

George’as Mallory buvo įgudęs alpinistas, turėjo daugiau kaip 15 metų kopimo į kalnus patirtį.

11 moksleivių – vienas ledkirtis

1955 m. birželį 11 amerikiečių jaunuolių pradeda kopti į 3 544 m aukščio Mount Temple viršukalnę Kanadoje. Su jais nėra nė vieno iš dviejų grupę lydėjusių mokytojų – vienas tuo metu nuėjo apsipirkti, kitas prižiūri likusius 6 moksleivius.

Į kalną kopiantys 12–16 metų vaikinai vilki vasariškais drabužiais, nes oro temperatūra yra 24 laipsniai, nors kalną dengia sniegas. Be to, jaunuoliai eina lengvu turistiniu maršrutu, todėl pasiėmė tik vieną ledkirtį.

2 750 m aukštyje grupė sustoja. Nugarma kelios sniego griūtys ir maršrutas atrodo nebesaugus, tad vaikinai nusprendžia grįžti. Deja, nusprendžia per vėlai, nes jau po kelių minučių juos atsiveja didžiulė sniego griūtis. Ledkirtį turintis jaunuolis bando jį įkirsti, kad galėtų išsilaikyti, tačiau sniegas per minkštas. Lavina nubloškia alpinistus 200 m žemyn kalno šlaitu ir trenkia į uolos sieną. 7 berniukai žūsta iš karto.

Vėliau mokytojai atsakomybę dėl nelaimės suverčia nacionalinio parko prižiūrėtojams, nes šie neperspėjo vaikinų apie griūčių pavojų.

Moksleiviai kopė į kalną vilkėdami vasariniais drabužiais.

Žuvo ant uolos sienos

1986 m. rugpjūčio 4 d. naktį britas Alanas Rouse’as ima leistis nuo K2, antros pagal dydį pasaulio viršūnės. Iš 7 ekspedicijos dalyvių 5-iems pavyksta pasiekti pavojingą viršūnę, tačiau pergalė išsekina jėgas.

Leisdamiesi vyrai pastebi tolumoje besiartinančią pūgą. Du labiausiai išsekę alpinistai atsilieka nuo grupės ir priversti nakvoti po atviru dangumi siaučiant pūgai. Nors patyrus sunkumų, visai alpinistų grupei pavyksta nusileisti į 4-ąją stovyklą, esančią arčiausiai viršūnės. Šėlsta pūga: oro temperatūra žemiau nulio, smarkiai sninga, vėjo gūsiai siekia iki 160 km/h. Tačiau dar blogiau yra tai, kad alpinistų maisto atsargos ir primusas sniegui tirpdyti ir pasidaryti geriamajam vandeniui liko žemiau esančioje 3-iojoje stovykloje.

Tokiame aukštyje alpinistai gali žūti nuo kraujo sutirštėjimo, jei per dieną neišgers maždaug 6 litrų skysčių. Viena iš ekspedicijos dalyvių moterų miršta po 2 dienų neištvėrusi be vandens ir maisto.

Trečią dieną oro sąlygos kiek pagerėja, nors pūga dar siaučia. Likusieji gyvi alpinistai nusprendžia neturintys kito pasirinkimo, kaip bandyti leistis, nors yra visai išsekę ir netekę skysčių. Rouse’as kenčia tokius stiprius skausmus, kad kartkartėmis praranda sąmonę, todėl bendražygiai, kad išsigelbėtų patys, priversti palikti jį palapinėje. 2 ekspedicijos dalyviai leisdamiesi suserga akių uždegimu ir po kelių minučių sukniumba. Abu miršta iš karto. Antroji ekspedicijos dalyvė moteris taip pat nepajėgia nusileisti. Po metų japonų ekspedicija randa jos palaikus – vis dar tebekabančius ant stačios uolos sienos.

Tik 2 dalyviams Williui Baueriui ir Kurtui Diembergeriui pavyksta sėkmingai nusileisti. Abiem tenka amputuoti ne vieną nušalusį rankų ir kojų pirštą.