EK pirmininkas Jeanas Claude’as Junckeris apie Briuselį ir „Brexit“

Akį patraukia ketvirtoji nuotrauka, daryta 1966 m. Joje – pirmasis EK pirmininkas, teisės profesorius ir diplomatas iš Vokietijos Walteris Hallsteinas bendrauja su Tuniso prezidentu Habibu Bourguiba. Tai akimirka iš pirmojo jaukaus vos šešių valstybių klubo – Europos ekonominės bendrijos – gyvenimo. Šiandienė plačiai besidriekianti ir besikivirčijanti 28 valstybių narių Europos Sąjunga (ES), kurioje, Jungtinei Karalystei pasitraukus, liks 27-ios šalys, nė iš tolo nebeprimena tų laikų ES.

Praėjusią savaitę buvo minimos 60-osios Romos sutarties metinės, tačiau šventinį šampano taurių skambesį užgožė lėtas augimas ir didžiulis nedarbas Europoje, imigrantų banga iš Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos, ką jau kalbėti apie „Brexit“ ir Donaldą Trumpą. Jei Jeanas Claude’as Junckeris ir jautėsi prislėgtas, jis puikiai tai slėpė.

Paskutinis mohikanas

Dabartinis EK pirmininkas, dar vienas liuksemburgietis aukščiausiame poste, sutiko papietauti Romos sutarties metinių proga. Jis atvyksta laiku, lygiai 12.30 val., vilki nuosaikų tamsios spalvos kostiumą, baltus marškinius, ryši prašmatnų rožinį kaklaraištį ir plačiai šypsosi.

„Kaip čia atsitiko, kad taip ilgai nesimatėme?“ – klausia prancūziškai ir šiltai apkabina. Nuo pastarojo mūsų susitikimo prabėgo 15 metų. Tada, dar XX a. dešimtąjį dešimtmetį, buvau „Financial Times“ biuro Briuselyje vadovas. J. C. Junckeris buvo Liuksemburgo ministras pirmininkas, kurstantis politines intrigėles tarp Prancūzijos ir Vokietijos, be to, ir patikimas šaltinis.

62-ejų J. C. Junckeris dalyvavo kuriant šiuolaikinę Europos Sąjungą ir jau daugiau nei tris dešimtmečius sukasi aplink galios centrą. Dabar jis – paskutinis mohikanas.

„Per visą gyvenimą buvau išrinktas 14 kartų: devynis kartus į Liuksemburgo parlamentą, keturis kartus – į Europos Parlamentą, – sako J. C. Junckeris, bet praleidžia pastarąjį kontroversišką balsavimą, kai pritaikius rotacijos principą jis tapo centro dešiniųjų kandidatu eiti pareigas Komisijoje. – Sunku susitaikyti su tuo, kad tave vadina kvailu biurokratu, neturinčiu nieko bendro su atstovaujamąja demokratija. Mes – ne geležiniai.“

Kas nutiko Europai

Sėdamės prie dviem padengto švarutėlaičio pietų stalo. Pradžioje užduodu keletą kandžių klausimų. Kas nutiko Europai? Ar plėtra buvo klaida? O kaip dėl pirminės misijos – atsikratyti nacionalizmo demonų ir karo?

J. C. Junckerio teigimu, plėtra buvo neišvengiamas Šaltojo karo pabaigos padarinys. Europos žemėlapyje atsirado daugiau negu 20 naujų valstybių. Pasienio konfliktai kėlė didžiulę grėsmę. Tačiau jaunajai kartai karo ir taikos motyvai nieko nesako, pripažįsta jis.

„Europos situaciją aiškinu žvelgdamas į ateities perspektyvą... mes prarandame ir ekonominį, ir demografinį svorį, net jei vis dar manome esantys pasaulio valdovai. Šio amžiaus pabaigoje tebūsime 4% europiečių iš 10 mlrd. pasaulio gyventojų. Dabar ne laikas brėžti naujas sienas. Turime laikytis išvien.“

EK pirmininkas gurkšteli gaivaus baltojo „Languedoc“ vyno.

„Mano tėvas buvo metalo pramonės darbininkas. Jis man pasakojo apie naujosios eros pradžią Europoje XX a. šeštajame dešimtmetyje. Kartu su trimis broliais jis prievarta buvo paimtas į Vokietijos armiją. Tai buvo siaubingas etapas mano tėvo ir dėdžių gyvenime, palikęs man įspaudą visam laikui“, – sako jis.

J. C. Junckerio tėvas buvo sužeistas Rytų fronte, Odesoje, ir rusų paimtas į nelaisvę. „Brexit“ referendumo kampanijos metu Jungtinės Karalystės geltonoji spauda rašė, kad EK pirmininko gimdytojas buvo nacis. Toks juodinimas stipriai užgavo ir patį pirmininką, ir jo tėvą, kuris netrukus mirė.

„Tai buvo neteisinga ir pasibjaurėtina, – sako J. C. Junckeris. – Net Nigelas Farage’as atsiprašė.“

Dabar, karjeros saulėlydyje, J. C. Junckeris kritikuojamas dėl energijos trūkumo, vadinamas pasibaigusios eros atgyvena, pernelyg daug funkcijų suteikiančia savo personalo vadovui Martinui Selmayriui, išpažįstančiam Machiavelli idėjas, ir pernelyg mažai laiko praleidžiančia „naujosiose“ valstybėse narėse Vidurio ir Rytų Europoje (apie pastarąjį priekaištą jis sako: „Šią kritiką priimu.“).

J. C. Junckeris nusiteikęs per dviejų valandų pokalbį parodyti, kad yra puikiai informuotas, todėl žeria įvairius statistikos duomenis, pradedant minimaliu atlyginimu Bulgarijoje ir baigiant mažėjančiu telefono būdelių skaičiumi Vokietijoje. Visa tai be jokių pastangų jis lieja anglų, prancūzų, kartais ir vokiečių kalba. Maistas tėra varginantis trikdis. Užkandį – skaidulingą „Carpacciode Saint-Jacques“ su sezamais ir sojų aliejumi – pirmininkas palieka beveik nepaliestą.

Slaptas ginklas

Padavėja atneša butelį raudonojo vyno, 2005 m. derliaus „Pomerol“. „Ne, ne, – sako jis, rankos mostu atsisakydamas vyno. – Negaliu maišyti baltojo su raudonuoju. Laukia rimti susitikimai.“

Visi puikiai žino EK pirmininko silpnybę alkoholiui, tačiau šiandien jis elgiasi nepriekaištingai. Teiraujuosi, kaip jam pavyksta išverti visus tuos naktinius tarybos posėdžius. Jo manymu, sunkiausias buvo 1985 m. pabaigoje Briuselyje vykęs biudžeto posėdis prieš pat Ispanijai ir Portugalijai tampant ES narėmis.

„Aš pirmininkavau tam posėdžiui, kuris prasidėjo pirmadienį 11 val. ryto ir baigėsi ketvirtadienį 11 val. vakaro. Nebuvau net į viešbutį ar į dušą užsukęs. Jie vis tiek atsiuntė man sąskaitą.“

„Koks slaptas ginklas padeda jums ištverti naktinius posėdžius?“ – teiraujuosi.

„Kava ir vanduo.“ – „Turbūt juokaujate.“ – „Jokio viskio. Nieko panašaus.“ – „Ir jokio brendžio?“ – „Ne, ne, ne.“

Ketindamas pasukti kalbą apie „Brexit“, prašau pirmininko nurodyti žiauriausias derybas, kuriose tik jam yra tekę dalyvauti.

„Dėl galimybės Graikijai likti euro zonos nare“, – atšauna jis.

Tarp 2004 ir 2013 m. J. C. Junckeris buvo įsisukęs kitoje Briuselio karuselėje ir pirmininkavo Euro grupei, kurią 2011 m. sudarė 17 narių: „Turėjau palaikyti Graikiją, nes niekas kitas to neketino daryti. Turėjau rasti kompromisą... ir trečiajai grupei, slovakams ir slovėnams, pasakyti, kad daugiau jų neklausysiu, nes jie prastai nusiteikę. Tai buvo išties sunkios akimirkos.“

2015 m. vėl pasikartojo panaši situacija. Šį kartą jau su naująja Graikijos vyriausybe, kuriai vadovavo radikalus kairysis Alexis Tsipras. Tuo metu J. C. Junckeris jau buvo EK pirmininkas ir troško susitarti dėl Graikijos skolos restruktūrizavimo. „Prireikė laiko jam įtikinti, kad iš dalies esu jo pusėje. Visa tai ėjosi labai sunkiai, nes realiai Komisija nebuvo už tai atsakinga. Tai buvo Euro grupės darbas. Ėmėmės visų įmanomų iniciatyvų. Vokiečiai ir kiti tada sakė: „Ką tu čia darai? Tai ne tavo darbas.“

J. C. Junckeris suerzino valstybes nares primygtinai teigdamas, kad jis vadovauja EK kaip „politiniam“, o ne biurokratiniam dariniui. Jie baiminasi valdžios uzurpavimo, tačiau pirmininkas teisus: Briuselyje dirbantis vadovas turi teisę inicijuoti teisės aktus, prižiūri, kad būtų laikomasi taisyklių ir procesai vyktų sklandžiai.

Dublino pilyje

Pirmą kartą man teko matyti J. C. Junckerį dirbantį Dublino pilyje 1996 m., kai jis padėjo susitarti dėl Vokietijos inicijuoto Stabilumo pakto, skirto biudžeto disciplinai būsimojoje euro zonoje užtikrinti.

„Jacques’as Chiracas pradėjo susitikimą pareikšdamas, kad paktas yra vokiečių biurokratų išradimas, ir bedė pirštu į tuometį finansų ministrą Theo Waigelį, kuris atsisakė kalbėtis su J. Chiracu. Tai buvo pirmas kartas, kai man teko vaidmuo valstybių vadovų lygmens susitikime ir kai galėjau sau pasakyti: jeigu ne aš, viskas būtų žlugę.“

Helmutas Kohli buvo dar įtakingesnis. Šį Vokietijos kanclerį J. C. Junckeris apibūdina kaip „kuklų milžiną, miniatiūrinį šventąjį gigantiškoje bažnyčioje“, išmaniusį „psichologinę paslaptį“, kaip padaryti, kad mažosios šalys jaustųsi išgirstos. Kai reikalai pašlydavo, jis sakydavo: „Klausykit, draugai, Vokietijoje mane už tai nežmoniškai puls, bet tai nesvarbu. Aš tai darau Europos labui. Nesiekiu apginti nacionalinių interesų. Siekiu apginti Europos interesus. Ir jūsų prašau elgtis taip pat – ir šiandien, ir kitą kartą.“ Taip atsitiko tris ar keturis kartus. Ir, tiesą sakant, kiti susigėdo.“

Padavėja atneša dar „Pomerol“ vyno minkštai, kiek pervirtai, veršienos filė užgerti. J. C. Junckeris nusimeta diplomato kaukę. Prancūzijos negebėjimas laikytis biudžeto disciplinos buvo ir „vis dar yra“ didžiulė problema. Manantys, kad rinkimai Nyderlanduose rodo ypač sustiprėjusį populizmą, klysta. „Fruchtbar ist der Schoss (vok. įsčios vis dar vaisingos)“, – jis cituoja XX a. šeštąjį dešimtmetį skambėjusį Bertoldo Brechto įspėjimą apie fašizmo grįžimą į Europą.

Ar gali Marine Le Pen laimėti Prancūzijos prezidento rinkimus?

„Nemanau...Negaliu įsivaizduoti, kad visa Prancūzija persimestų į dešiniųjų ekstremistų pusę. Tačiau jie turi rimtą palaikymą.“

Tarsteliu, kad tikrasis pavojus yra tradicinių centro kairiųjų ir centro dešiniųjų partijų žlugimas. J. C. Junckeris sutinka: „Tai ir yra Prancūzijos problema...Prancūzai nepratę prie koalicijų. Jie nekenčia vieni kitų.“

Po karo Vokietijoje susiformavo visiškai kitokia politinė tradicija. „Vokietijos sistemos niekada nevaldė ekstremistai, o Prancūzijos sistema yra buvusi komunistuojančių ekstremistų rankose, dabar štai linkstama prie dešiniųjų ekstremistų... Prancūzijai būtų naudingiausia sumažinti šiuos nenormaliai didelius skirtumus. Ar tai kada nors atsitiks? Nežinau.“

Tai skamba kaip prielankumas Emmanueliui Macronui, nepartiniam centristinių pažiūrų naujokui, tačiau J. C. Junckeris teigia neketinąs kištis.

Atneša kavos ir šokoladinių saldainių. Laikas pakalbėti apie „Brexit“. EK pirmininkas sako, jog tai – „tragedija, ir žmonės nežino, kad ji veda prie tam tikros baigties“.

Kas sugriovė JK

Prieš pernykštį referendumą tuometis Jungtinės Karalystės premjeras Davidas Cameronas ir jo artimas sąjungininkas tuometis iždo kancleris George’as Osborne’as desperatiškai mėgino sušvelninti kietą torių poziciją.

„D. Cameronas visada sakydavo: „Turiu vieną didelę problemą. Jeigu Theresa May (tuometė vidaus reikalų ministrė, pakeitusi Cameroną ministro pirmininko poste po to, kai pernai birželį JK balsavo už pasitraukimą iš ES) viešai pasisakys palaikanti „Brexit“ – mes žlugę.“

J. C. Junckeris T. May apibūdina kaip „Brexit“ šalininkę ir spėja, kad istorija D. Cameronui nebus maloninga. „Gyvenime esu sutikęs du griovėjus: Michailą Gorbačiovą, kuris sugriovė Sovietų Sąjungą, ir D. Cameroną, kuris tam tikra prasme sugriovė Jungtinę Karalystę, nors Škotija ir nepuola stačia galva atsiskirti ir tapti nepriklausoma.“

Pasitraukimas iš ES Jungtinei Karalystei kainuos bent 60 mlrd. Eur. Be to, J. C. Junckerio teigimu, JK pasitraukus, Europoje pasikeis galių pusiausvyra: JK visada gynė naująsias valstybes nares iš Vidurio ir Rytų Europos. Vokietija negali jos pakeisti ar atlikti jos vaidmens plėtojant transatlantinius ryšius.

J. C. Junckeris akivaizdžiai sunerimęs dėl JAV prezidento D. Trumpo žavėjimosi „Brexit“. Todėl kai JAV viceprezidentas Mike’as Pence’as lankėsi Briuselyje, jis žodžių į vatą nevyniojo: „Pasakiau jam: „Neraginkite kitų trauktis, nes jeigu ES sugrius, Vakarų Balkanuose kils dar vienas karas.“ Ši iškankinta Europos dalis turi tik vieną galimybę – europinę perspektyvą. Jeigu visas jas – Bosniją ir Hercegoviną, Serbiją, Makedoniją, Albaniją – paliksime likimo valiai, laukia dar vienas karas.“

Ar D. Trumpas pastūmės Europą būti vieningesnę? J. C. Junckeris šiuo klausimu atsargus. D. Trumpas privertė europiečius gerai pagalvoti apie tai, kokie yra Amerikos ketinimai, ypač turint omenyje „labai rimtą, nors ir pervertintą“ Rusijos keliamą grėsmę. „Kalbant apie saugumą, D. Trumpas vis labiau spaudžia sukti Europos integracijos keliu.“

Skirtingi greičiai

J. C. Junckerio dar laukia dveji su puse iš penkerių EK pirmininko kadencijos metų ir jis žino, kad bet kokia nauja politinė iniciatyva turi palaukti, iki paaiškės rugsėjį Vokietijoje vyksiančių rinkimų rezultatai. Vis dėlto pirmininkas užsimena, kad 2018 m. gali būti imtasi veiksmų formaliai įtvirtinti „skirtingų greičių“ Europą, ir, tarkime, branduolį sudarančių valstybių narių grupė pradėtų judėti glaudesnės integracijos link. Jis atmeta „naujokus“ atskiriančios naujoviškos „geležinės uždangos“ sampratą, nes terminas „naujokai“, kurį pirmininkas pats nuolat vartoja Vidurio ir Rytų europiečiams apibūdinti, skamba prieštaringai.

J. C. Junckeris smerkia ir jungtinės federacinės Europos idėją kaip priešpriešą tautinėms valstybėms: „Pamiršti nacionalinio konteksto, kultūros, elgesio, reakcijos ir refleksų svarbą yra labai, labai didelė klaida. Esu prieš nacionalistus, tačiau labai vertinu patriotus.“

Valdžia ir erotika

Mums siurbčiojant kavą, primenu J. C. Junckeriui jo seną frazę, kad valdžia turi erotinį poveikį. Pasiteirauju, ar ir po 35 metų Europos koridoriuose valdžia jį vis dar veikia erotiškai?

„Valdžia mane vis labiau jaudina, tačiau jos erotinis poveikis vis silpnėja.“

Kaip tai?

„Iššūkiai ir tai, kad esi atsako į juos ieškančios sistemos dalis, nuteikia entuziastingai, tačiau po kelerių metų nustoji elgtis neracionaliai. Erotiškumas yra neracionalus, paaiškinamas, bet neracionalus. Kodėl mes mylime kitą žmogų? Kai randi atsakymą į šį klausimą, nustoji mylėjęs.“

Tačiau ar meilėje, ar politikoje visada yra vietos intuicijai.

„Taip, sako pirmininkas, tai ir yra tos sumautos akimirkos.“

Taip ir lieka neaišku, ką jis turėjo omenyje – Europos valstybių ir vyriausybių vadovų susitikimus ar ką nors kitą.

Išsiruošiame į erdvų pirmininko kabinetą kitame vestibiulio gale. Jis be galo niršus skaitytojas (tai ypač pasakytina apie laikraščius, o tai labai erzina jo darbuotojus). J. C. Junckeris prasitaria planuojantis išėjęs į pensiją parašyti euro istoriją, pagrįstą 50 metrų originalių dokumentų, kuriuos rinko nuo 1986 m.

Ir pasakoja dar vieną istoriją.

Paskutinis portretas?

XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje, kai Europos ekonominė ir pinigų sąjunga dar tebuvo tolimos ateities perspektyva, Liuksemburgo vyriausybė slapta nurodė išspausdinti naują nacionalinę valiutą – 50 mlrd. naujų banknotų, taip siekdama savotiškai apsidrausti. Tuo metu Didžioji Hercogystė buvo sudariusi pinigų sąjungą su Belgija, tačiau akivaizdžiai ne iki galo tikėjo, kad belgai išsilaikys kelyje į bendrą Europos valiutą. Kai 1999 m. sausio 1 d. buvo įvestas euras, J. C. Junckeris davė nurodymą sunaikinti naujosios nacionalinės valiutos banknotus, tačiau pasiliko po vieną banknotą sau ir Didžiajam Hercogui atminčiai.

Pirmininkas sukikeno, žvilgtelėjo į laikrodį ir pakilo nuo kėdės. Pakeliui iš jo kabineto praeiname visų buvusių EK pirmininkų nuotraukas. Eilės gale kabo portugalo José Manuelio Barroso portretas. Greta didžiulių išėjimo durų palikta viena vienintelė vieta – J. C. Junckeriui.

Apr?s lui, le déluge? Tikėkimės, kad ne.