„Iliustruotoji istorija“: Hitlerio jaunimas

Heinrichas Metelmannas brenda per sniegą. 1943 m. žiemą jį ir jo bendražygius kareivius persekioja Raudonoji armija, po Stalingrado mūšio visuose frontuose ėmusi stumti vokiečius atgal. Termometro stulpelis rodo 55 laipsnius šalčio, tačiau iki kaulų smegenų stingdantis speigas – vieni niekai, palyginti su skausmingomis mintimis, kurios kaip aštrūs varvekliai varsto klampojančio Metelmanno galvą: dabar aišku, kad tėvas buvo teisus. Visa, ko jį mokė hilterjugende, buvo melas. Rusai nėra antrarūšiai žmonės, o karas nėra garbingas. Jis pats nėra nei viešpačių tautos atstovas, nei nacistinės Vokietijos viltis, o tik patrankų mėsa beprasmiame Hitlerio kare dėl valdžios. Vis dėlto, užgniaužęs šį suvokimą savyje, Metelmannas tiesiog plumpina toliau.

„Reikėjo saugotis. Bet buvo labai šlykštu, ir tik vienas kitas vis dar abejojo tuo, kad metų metus mums buvo kemšamas melas“, – po daugelio metų jis rašo autobiografijoje „Through Hell for Hilter“.

Hitlerjugendo sukūrimas

Hitlerjugendu žavėjosi ne tik Metelmannas. Keletą metų iki Antrojo pasaulinio karo pradžios milijonai jaunuolių būrėsi į nacių partijos jaunimo organizaciją. Apakinti Hitlerio ir jaunimo vadovo Balduro von Schiracho pažadų apie šlovingą ateitį, jie išdidžiai vilkdavosi uniformą ir rišdavosi ant rankos raištį. Jie per vėlai suprato, kad šnekos apie pasiaukojimą Vokietijai buvo ne romantiškos banalybės, o tikslas tikrąja šio žodžio reikšme.

Fiurerio mirtininkų fabrikas hilterjugendas pražudė visą jaunimo kartą, šimtus tūkstančių vaikų bei jaunuolių pasiuntė į mirtį, kad būtų įgyvendinta nacių vizija apie „Lebensraum“ – gyvybinę erdvę.

Kai 1922 m. teisės studentas Kurtas Paulis Gruberis savo gimtajame mieste Plauene, Saksonijoje, subūrė 15–16 metų berniukų grupelę, dar niekas negalėjo numatyti, kad viskas pakryps būtent taip. Gruberis buvo aršus nacistas, susižavėjęs Hitlerio pažadais apie galingąją Vokietiją, kuriamą jaunimo ir palaikomą tautos bendrystės. Todėl visą savo energiją Gruberis nukreipė į stiprų jaunimo judėjimą nacių partijoje. Gavęs pinigų iš vietinio drabužių fabrikanto, jis ėmė verbuoti naujokus ir sulaukė didelio pasisekimo. Per kelis mėnesius Gruberis pritraukė net 2 500 narių vien tik savo gimtojoje Saksonijos žemėje.

Netrukus Hitleris priglaudė Gruberį ir jo organizaciją po savo sparnu. 1926 m. liepą vykstant dideliam partijos susirinkimui jis prijungė šią organizaciją – ją pavadino hitlerjugendu, vokiečių darbo jaunimo lyga, – prie nacių partijos, o Gruberį paskyrė pirmuoju jos reichsfiureriu.

Pirmaisiais metais hitlerjugendas buvo palyginti nepastebimas. Retkarčiais jaunuosius nacistus galėjai pamatyti žygiuojančius su SA Hitlerio smogikų būriais arba dalijančius nacių partijos lankstinukus ir agitacinę medžiagą. Kartais jaunuoliai įsiveldavo į masines gatvių muštynes su priešininkais iš kairiojo politinio sparno – tai buvo primityvus jėgos demonstravimas, paplitęs abiejose stovyklose.

Tačiau 1932 m. sausio 24-ąją jaunieji naciai dėl vieno tragiško įvykio atsidūrė visuomenės dėmesio centre.

Tą dieną komunistų būrys užpuolė 15 metų hitlerjugendo paauglį Herbertą Norkusą. Berniukas buvo nudurtas. Norkusą palaidojo kaip didvyrį, laidotuvių kalbą sakė Josephas Goebbelsas – Hilterio propagandos vadas. Vaikinas iškart buvo paverstas jaunimo judėjimo kankiniu.

Norkuso mirtis atnešė naudos ir Baldurui von Schirachui. Von Shcirachas, jaunuolis iš pasiturinčios vidurinės klasės, 1925 m. išgirdo kalbant Hilterį ir patikėjo nacizmo pranašumais. 1931 m. spalį, tik trys mėnesiai iki Norkuso mirties, gudrumu išstūmęs Gruberį, jis perėmė hitlerjugendo vadovo postą. Von Schirachas sumaniai išnaudojo Herberto Norkuso mirtį, susiejo ją su vokiečių didvyrių idealais ir tuo vaidmeniu, kurį Hitleris planavo skirti jaunimui, perėmęs valdžią Vokietijoje.

„Tai, kuo hitlerjugendas tapo 1932 m. sausį, susiję su švento pasiaukojimo ir didvyriškos drąsos simboliu, kurio vardas yra Herbertas Norkusas“, – teigė von Schirachas.

Von Schirachas kasmet dideliu įvykiu paversdavo savotišką piligriminę kelionę prie Herberto kapo, jis šlovino šį jaunuolį savo kūrybos dainomis ir eilėraščiais. Jam Norkuso mirtis buvo šventa kankinystė – tema, prie kurios von Schirachas kalbėdamas jaunimui nuolat grįždavo.

„Kuo daugiau žus už šį judėjimą, tuo nemirtingesnis jis taps. Hitlerjugendas galės atsikirsti kritikams istoriniu atsakymu –savo žuvusiaisiais“, – pasakė jis vienoje iš savo kalbų.

Von Schirachas teatrališkumo ir propagandos subtilybes perprato ne ką blogiau negu Hitleris su Goebbelsu ir šiuos savo gebėjimus pasitelkė, kad pritrauktų kuo daugiau narių į dabar jau sparčiai augantį hitlerjugendą.

Pavyzdžiui, priesaika, kai jaunuoliai per Hitlerio gimimo dieną prisiekdavo ištikimybę fiureriui ir Vokietijai, buvo paversta nacionalinės svarbos įvykiu.

„Daug bendrapiliečių šiandien fiureriui gimimo dienos proga siunčia dovanas, – teigė von Schirachas vienoje kalboje. – Tačiau jaunimas atiduoda pačius save.“

Hitlerjugendas buvo pasaka

Patoso buvo mažiau, kai 1933 m. į hitlerjugendą įstojo vienuolikmetis Heinrichas Metelmannas. Maždaug tuo metu, kai Metelmannas pradėjo lankyti mokyklą, jo tikinti motina užrašė jį į protestantiško jaunimo sąjungą – tradicinio skautų judėjimo Jaunimo ratelį (Jungschar). 1933-iaisiais, Hitleriui atėjus į valdžią, visos jaunimo organizacijos buvo uždraustos arba perimtos hitlerjugendo. Taip nutiko ir Metelmanno rateliui: kartą vaikams belaukiant, kada bus įleisti į Jaunimo ratelio susirinkimą vietiniuose bendruomenės namuose, juos prisijungti pakvietė hitlerjugendo būrys. Vėliau, mušant būgnams, visi nužygiavo į miestą.

Į tėvo prieštaravimus, kad šeima neturi lėšų rudiems uniforminiams marškiniams, buvo atsakyta paketu su dvejais gražiai supakuotais puikiais rudais marškiniais – dovana nuo partijos. Pats Metelmannas neprisimena, kad būtų labai džiaugęsis, kai tapo nariu, tačiau netrukus hitlerjugendo gyvenimas jam pradėjo patikti: „Uniforma buvo nepaprastai daili, visas tas rudumas, svastika ir blizganti oda. Anksčiau retai kada pavykdavo pažaisti futbolą normaliomis sąlygomis, o hitlerjugendas dabar mums suteikė puikias sąlygas ir priemones.“

Berniukai priklausė prie vietinių skyrių, kurie rinkdavosi mažiausiai kartą per savaitę, o dažniausiai dar ir sekmadieniais. Susirinkimai vykdavo patalpose, vadinamose Heim – namais. Tai galėjo būti uždaryti fabrikai, senas sandėlis arba rūsys po gyvenamuoju pastatu. Metelmannas entuziastingai kibo į darbą savo būrio „namuose“: kartu su kitais berniukais kalkėmis nubalino sienas, vėliau jas papuošė nacių vėliava ir plakatais, revolveriais, plieniniais šalmais ir citatomis iš Hitlerio knygos „Mano kova“.

Susirinkimuose jie buvo mokomi pagal partijos liniją: pirmiausia jiems buvo kalama ideologija, kaip antai, rasių teorija, nacių partijos istorija ir moters vaidmuo visuomenėje. Paskui jaunuoliai dainuodavo iš hitlerjugendo dainų knygos – apie Vokietiją ir garbę žūti kovoje. Labiausiai Metelmanną žavėjo kasmetinės išvykos į dviejų trijų savaičių trukmės stovyklas, jos jaunuolių tėvams kainuodavo tik simbolinį mokestį. Metelmannas nuo pat vaikystės žinojo, kad kelionės – turtuolių privilegija, todėl visa širdimi mėgavosi atostogomis.

Berniukai mokėsi kovoti

Stovyklos buvo rengiamos skirtingose Vokietijos vietose. Pavyzdžiui, Metelmannas spėjo aplankyti seną pilį Tiuringijoje, Vidurio Vokietijoje, ir Baltijos jūros pakrantę netoli Lenkijos sienos.

Stovyklų vieta būdavo parenkama neatsitiktinai – vaikai turėjo susipažinti su tėvyne, už kurią kada nors bus pasiryžę mirti.

„Iš esmės hitlerjugendas man leido pažinti, kokia įvairi ir graži yra Vokietija. Taip kilo besąlygiška meilė tėvynei ir kone šventas pasiryžimas ją ginti bet kokiomis aplinkybėmis ir priemonėmis – net savo gyvybės kaina“, – rašė H. Metelmannas.

Stovyklose berniukai gyveno laisvai. Žaisdavo kamuoliu, plaukiodavo, miegodavo palapinėse. Tačiau už žaidimo slypėjo rimti dalykai. Kai berniukai išeidavo į žygį, vienas vadų staiga galėdavo sušukti: „Lėktuvo ataka žemai iš kairės!“ arba „Priešo kulkosvaidžio ugnis iš dešinės!“, ir berniukai turėdavo pulti ant žemės ir susirasti priedangą. Tarp karo žaidimų būdavo įterpiama ir pratybų, kaip mesti rankinę granatą, išsikasti apkasus ir įsėlinti į teritoriją nepastebėtam.

Be to, berniukus mokė karo teorijos ir istorijos, vadovai smėlyje piešdavo įžymių mūšių schemas, juos aplankydavo ir vermachto karininkų. Iš jų sklido jėga ir pasitikėjimas savimi, tad jaunuoliai susižavėję klausėsi kareivių pasakojimų apie šiuolaikinius ginklus, kuriais Hitlerio valdžia apginklavo naująją Vokietiją: povandeninius laivus, tankus ir naikintuvus.

Laikui bėgant ir Vokietijai rengiantis karui, hilterjugendas mokyklos sąskaita atimdavo vis daugiau vaikų laiko. Pradėjęs lankyti mokyklą, Heinrichas Metelmannas mokydavosi šešias dienas per savaitę. 1937–1938 m. nacių vadovaujama Švietimo ministerija įvedė Valstybinę jaunimo dieną (Staatsjugendtag) – taigi hitlerjugendui buvo atiduotas ir šeštadienis.

Metelmanną ir jo draugus su maisto daviniais ir gertuvėmis nuveždavo į laukus, o juose visą dieną vykdavo kovinis mokymas. Berniukai būdavo suskirstomi į mėlynųjų ir raudonųjų komandas – kiekvienas gaudavo ant žasto užsirišti po spalvotą raištį. Viena grupė turėdavo ginti tam tikras pozicijas – pavyzdžiui, kalvą lauke, o kita stengdavosi tą vietą užimti. Praktiškai tai reiškė, kad reikia nuplėšti raištį nuo priešininko, tuomet jis tapdavo „negyvas“ ir turėdavo palikti mūšio lauką.

„Iš pradžių nekenčiau tų kautynių, tačiau ilgainiui prie jų pripratau. Žmogus gali – jeigu tik gauna pakankamai laiko – priprasti beveik prie visko, o pripratęs jis tai priima kai natūralų dalyką“, – rašė Metelmannas.

Mokyklos spaudė berniukus

Berniukai, kurie nebuvo hitlerjugendo nariai, šeštadieniais kelias valandas turėdavo kalti nacistų partijos ideologiją ir istoriją – ši alternatyva išties gąsdino daugelį vaikų.

Iki 1939 m. teoriškai dalyvavimas hitlerjugende buvo savanoriškas, tačiau buvo daromas didelis spaudimas stoti į organizaciją. 1935 m. pradžioje hitlerjugendas turėjo beveik 4 mln. narių. Ambicingajam Schirachui to buvo negana, savo gretose jis troško matyti dar daugiau berniukų. 1936 m. Naujųjų metų kalboje jis paskelbė ateinančius metus Berniukų metais, tad tam tikrais metais gimę berniukai dabar automatiškai būdavo įrašomi į hitlerjugendą. Maža to, Schirachas pradėjo didelę propagandos kampaniją su devizu „Visas jaunimas fiureriui“. Per radiją ir laikraščius, mokyklose ir sporto renginiuose jaunuoliai buvo raginami vienytis su svastikos ženklu. Schirachui buvo pateiktos gyventojų adresų kartotekos, jis išsiuntė laiškus visiems vokiečių tėvams, auginantiems 1926 m. gimusius vaikus. Tuo pačiu metu mokykloms buvo pabrėžta, kad abejojančius mokinius privalu įkalbėti ateiti į organizaciją.

Su atsisakiusiaisiais būdavo elgiamasi griežtai. Heinrichas Metelmannas prisimena, kaip vieną jo klasės berniuką, kuris nebuvo hitlerjugendo narys, visų mokinių akivaizdoje kryžminėje apklausoje kvotė biologijos mokytojas Karlas Siegas – nacių informatorius mokykloje. Bent kartą per metus Siegas ateidavo į klasę ir liepdavo pakelti ranką tiems, kas nėra hilterjugendo narys. Kiekvieną kartą protingas, visų mėgstamas Walteris Römeris pakeldavo ranką. Walteris tylėjo kaip kapas, kol Siegas, vis labiau niršdamas, kvotė jį, kodėl šis taip pasirinkęs. Kai Siegas pradėjo klausinėti apie Walterio tėvus, įsikišo ir klasės auklėtojas. Nors apie tai garsiai nebuvo kalbama, visi žinojo, kad net užuomina apie antinacistines nuostatas Walterio tėvams galėjo reikšti mirtį.

Kai 1939 m. rugsėjo 1-ąją atėjo žinia apie karo pradžią, daugelis iš hitlerjugendo nudžiugo. Jaunuoliai nekantravo, kada pagaliau galės susiremti su „pusžmogiais“ Rytuose ir tapti „viešpačių tauta“. Berniukams iš pradžių teko rezervinių pajėgų vaidmuo, jiems buvo skiriamos tokios užduotys kaip gesinti gaisrus ar išnešioti paštą. Tačiau karui įsibėgėjus jie buvo siunčiami ir į frontą.

Metelmannas patiria karo siaubą

Metelmannas su džiaugsmu sutiko naujieną apie karo pradžią ir sulaukęs 18 metų 1941 m. įstojo į kariuomenę. Jis tapo tankistu ir buvo išsiųstas į Rytų frontą.

„Aš taip jaudinausi, – prisimena Metelmannas. – Dabar galėjau parodyti fiureriui, ko esu vertas.“

Tačiau Rytų fronte Metelmannas suprato, kad karas – ne tik pergalė ir didvyriška drąsa. Kai Metelmanno divizija artėjo prie Stalingrado, kariuomenės rekvizuotuose namuose jaunuoliui teko bendrauti su gyventojais, o vieną rusų merginą jis net įsimylėjo. Kai jis susirgo, kažkokia rusų moteris jį slaugė. Tokia patirtis Metelmanną privertė suabejoti tuo, ką iš hitlerjugendo buvo išmokęs apie rasinį rusų menkavertiškumą.

1943 m. pradžioje, po pralaimėto mūšio prie Stalingrado, jis pamatė tokį žiaurumą, kad negelbėjo net užsigrūdinimas hitlerjugende. Raudonarmiečiai ant kelio paliko sužeistą draugą, tačiau, užuot jam padėjęs, vokiečių karininkas davė įsakymą sužeistąjį pervažiuoti. Vėliau jie šaudė į paaugles merginas, beviltiškai ieškančias, kur pasislėpti.

Smegenų plovimas veikė

Kai Metelmannas, nusivylęs ir sutrikęs, sunkiai skynėsi kelią atgal iš Stalingrado, jam norėjosi pasikalbėti su tėvu, ne kartą jį įspėjusiu apie Hitlerį ir jo idėjas. Tačiau tėvas mirė dar prieš Metelmannui išeinant į frontą, tad nebuvo su kuo pasidalinti savo suvokimu, jog padarė baisią klaidą.

Metelmannas anaiptol nebuvo vienintelis „Hitlerio jaunuolis“, skaudžiai nusivylęs vaikiška iliuzija, kad karas – tai smagiai šurmuliuojančių vasaros stovyklų tęsinys. Jaunuoliai kovojo visuose karo frontuose, iš jų net buvo suformuota SS divizija. 12-oji SS tankų divizija „Hilterjugend“ D dieną (1944 m. birželio 6 d.) buvo mesta į kovą prieš besiartinančias sąjungininkų pajėgas ir beveik sunaikinta.

Išgyvenusiems karą akistata su tiesa apie Hitlerio režimą sukėlė šoką. Metelmanną, kuris karą užbaigė gindamas nedidelį miestelį prie Reino upės, 1945 m. į nelaisvę paėmė amerikiečiai. Pakeliui į karo belaisvių stovyklą jis pamatė amerikiečių žurnalą su nuotraukomis iš neseniai išlaisvintų koncentracijos stovyklų. Ir nors suvokė, kad hitlerjugendas juos apgaudinėjo, demagoginis auklėjimas buvo palikęs savo pėdsaką.

„Vien dėl to, kad pralaimėjome karą, dabar mus kaltina nebūtais dalykais“, – pasipiktinęs tarė savo draugams.

Vis dėlto, kelerius metus kalėdamas JAV ir Anglijoje, pamažu Metelmannas suprato visą tiesą. 1948 m. grįžęs į Vokietiją, jis pasijuto joje svetimas. Metelmannui atrodė, kad jo tėvynainiai iki galo nesuvokia, kokią apgaulę jiems teko patirti. Vos po keturių mėnesių jis susikrovė lagaminą ir išvyko į Angliją, ten iš pradžių dirbo žemės ūkyje, o vėliau tapo sodininku. Tuo metu jis stengėsi perkainoti savo praeitį, rašė prisiminimų knygas apie hitlerjugende praleistą laiką.

„Kaltės jausmas dėl to, ką padariau kitiems, ypač rusams, sunkiai slegia mano pečius. Gailiuosi dėl tų kančių, kurias sukėliau kitiems, ir nesiskundžiu dėl to, ką kiti padarė man“, – rašė jis prieš mirtį 2011 metais.