„Iliustruotoji istorija“: Roma dvokė

Didžiulė žmonių minia juda siauromis sausakimšomis Romos gatvelėmis. Rytas, tad milijonas miesto gyventojų eina atlikti dienos darbų. Per minią stengiasi prasibrauti aukščiausio luomo piliečiai, darbininkai, beturčiai ir vergai. Nuo jų kūnų sklinda prakaito ir neskalbtų drabužių tvaikas, iš burnos – sugedusių dantų, rūgštaus vyno ir žuvies padažo dvokas. Stumdydamiesi kiekvienas stengiasi neįminti į dvokiančias balas ir pūvančias atliekas, tačiau tai nelabai įmanoma.

Gatvės grindiniu teka purvinas nuotekų, šiukšlių ir išmatų mišinys. Kiekvieną kartą pėsčiajam įmynus į srutas, pakyla didžiulis spiečius aptingusių blizgančių mėsmusių. Minioje pasigirsta nepasitenkinimo šūksniai, kai kažkas iš viršutinio gyvenamojo pastato aukšto neatsargiai šliūkšteli naktipuodį ant gatve einančių žmonių. Tačiau niekas nespėja pastebėti kaltininko.

Šlapimo ir išmatų smarvė susimaišo su baisiu išpurtusių lavonų, sumestų į krūvą siauroje gatvelėje, tvaiku. Čia sukrauti per naktį mirę miesto benamiai. Du valkataujantys šunys doroja palaikus urgzdami vienas ant kito ir ant žmonių minios. Dauguma pėsčiųjų skuba nieko nepastebėdami. Šlapimo, puvėsių ir mirties tvaikas yra nuolatinis Romos gyventojų palydovas.

Visur šlapimas ir išmatos

Niekas konkrečiai nežino, koks buvo tikrasis senovės Romos kvapas. Patys romėnai mažai rašė apie kasdienius kvapus, todėl tradiciškai senovės Roma vaizduojama kaip bekvapis miestas su blizgančiais marmuriniais pastatais ir švariomis akmenimis grįstomis gatvėmis. Tačiau Roma turėjo savo kvapą ir tai toli gražu nebuvo gaivus ką tik skalbtų drabužių ar pavasarinių gėlių kvapas.

Anot archeologų, Romos tvaikas buvo toks baisus, kad graužė akis ir vertė ašaroti. Itin stipriai senovės Romoje buvo jaučiamas niekad nesisklaidantis šlapimo ir išmatų dvokas. Imperatoriaus Augusto laikais didmiestis turėjo maždaug milijoną gyventojų. Dauguma jų gyveno apgailėtinomis sąlygomis – nuomojamuose keliaaukščiuose pastatuose. Tik nedaugelyje būstų buvo įrengti tualetai; dauguma jų neturėjo, tad žmonės gamtinius reikalus atlikdavo į naktipuodžius, o jų turinį pildavo pro langą tiesiai į gatvę kartu su kitomis atliekomis.

Anot poeto satyriko Decimo Junijaus Juvenalio (apie 60 – po 127 m.), pro langus buvo mėtomos visokios šiukšlės ir atliekos: „Tad reikia tikėtis ir melstis, kad vietos moteriškės ant galvos nešliūkštelėtų kokio nors bjauresnio dalyko už šlapimą.“

Pro langą pilamos išmatos ir kitos atliekos tapo tokia didele bėda, kad Romos miesto valdžia priėmė įstatymą, pagal kurį nukentėjusiesiems buvo suteikta teisė reikalauti kompensacijos, tačiau tik tuo atveju, jeigu jie buvo apipilti dieną.

Iki mūsų dienų išlikusi nedidelė senovės Romos dalis, tačiau mokslininkai, ištyrę du gerai išlikusius romėnų miestus – Pompėjus ir Herkulanėją, – gali susidaryti vaizdą, kaip gyveno romėnai. Dviejuose miestuose ant sienų rasti užrašai rodo, kad romėnai kovojo ne tik su tais, kurie pylė srutas pro langus, bet ir su tais, kurie gamtinius reikalus atlikdavo prie namų sienų.

„Kiekvienas, kuris ketina čia tuštintis, tegu eina tolyn. Kitaip bus nubaustas“, – rašoma įspėjime. Jame perspėjama, kad vaikai bus nubausti, o vergų pasturgaliai – nuplakti.

Tikriausiai atsakydamas į grasinimą nusidėjėlis štai ką parašė ant namo sienos: „Apolinaris, imperatoriaus Tito gydytojas, čia gerai išsituštino.“

Akivaizdu, kad Romoje ši problema buvo itin didelė. Istorikų skaičiavimais, per parą Romoje atsirasdavo apie 50 tūkstančių kilogramų išmatų. Tiesa, mieste buvo viešųjų tualetų, bet jų visiems nepakako. Dėl didelio išmatų kiekio gatvėse ir gatvelėse romėnai sugalvojo anekdotą apie kvailį, kuris persikėlė į naują namą. Apsivalęs aplink pagrindines savo namo duris, jis parašė įspėjimą: „Tas, kuris paliks čia savo išmatas, jų nebeatgaus!“

Mirties ir deginamų palaikų dvokas

Romoje nebuvo viešo miesto šiukšlyno, naktipuodžio turinys, maisto atliekos ir visos kitos šiukšlės atsidurdavo gatvėse, tad kai kurios jų atrodydavo tarsi kanalizacijos griovys.

Poetas Markas Valerijus Marcialis (apie 40–104 m.) pasakoja, kaip žingsniuoja Romoje per „niekada neišdžiūstantį purviną ir glitų akmeninį grindinį“. „Mano vargšė toga visa purvina“, – apmaudžiai dejuoja poetas.

Tačiau ne šiukšlės skleidė patį baisiausią tvaiką. Romos gatvėse gyveno šimtai elgetų ir benamių. Gatvėse jie ir mirdavo. Tik nedaugelis turėjo šeimas, išgalinčias pasirūpinti, kad palaikai būtų deramai palaidoti. Dažniausiai lavonai buvo sumetami į Tibro upę arba į atvirą bendrą kapą, tačiau kai kurie taip ir likdavo gulėti gatvėse.

Marcialis aprašo neturtingą poetą, kuriam iš paskutinių jėgų teko gąsdinti alkanus benamius gyvūnus, kad nebūtų suėstas gyvas: „Jis girdi, kaip urgzdami benamiai šunys artinasi prie jo, ir vaiko maitėdas purtydamas savo skarmalus.“

O istorikas Gajus Svetonijus Trankvilas (apie 70 – po 122 m.) visai nesistebėdamas pasakoja, kaip vieną dieną benamis šuo įsmuko į kambarį, kuriame valgė imperatorius Vespasianas (valdė 69–79 m. po Kr.). Nasruose šuo laikė nukąstą žmogaus ranką.

Tikėtina, kad pūvančių palaikų dvokas buvo gana retas, bet štai kasdien už Romos miesto vartų deginamų palaikų šleikščios smarvės tik nedaugeliui pavyko išvengti. Skaičiuojama, kad kasmet Romoje mirdavo daugiau nei 40 tūkstančių gyventojų, t. y. kiek daugiau nei šimtas per dieną. Imperatoriaus Augusto laikais dauguma mirusiųjų buvo deginami. Vieno žmogaus palaikai buvo deginami ne vieną valandą, tad tomis dienomis, kai vėjas nešdavo dūmus miesto kryptimi, visame mieste tvyrodavo degančių kūnų tvaikas.

Musės puotavo kraujyje

Romos amfiteatruose, pavyzdžiui, Koliziejuje, romėnai mėgo stebėti gladiatorių tarpusavio kovas ir jų grumtynes su laukiniais žvėrimis. Tačiau tai toli gražu nebuvo bekvapė pramoga. Koliziejaus rūsiuose laukdami savo lemties narvuose neramiai vaikštinėjo laukiniai žvėrys.

Pasinaudojus pažangiomis narvų atidarymo sistemomis, vienu metu į areną patekdavo beveik 80 panterų, liūtų, leopardų ir tigrų, pasiruošusių susigrumti su mirti nuteistais nusikaltėliais ar profesionaliais kovotojais. Anot romėnų šaltinių, kai Koliziejus buvo atidarytas, per pirmus tris mėnesius arenoje buvo nužudyta devyni tūkstančiai laukinių žvėrių. Geležies, kraujo ir gaišenos dvokas tikriausiai gaubė žiūrovų vietas it drėgna antklodė ir traukė milijonus musių.

Net garsiosios viešosios romėnų pirtys dvokė. Lankytis pirtyse romėnams pirmiausia buvo socialinis įvykis – čia susitikdavo su draugais ir pažįstamais. Vadinamajame kaldarijume – šilto vandens maudykloje – lankytojai sėdėjo vienas šalia kito ir aptarinėjo dienos įvykius. Pasak poeto Marcialio, žmonėms panirus į vandenį, kuris buvo keičiamas kartą ar du per parą, prie kūnų prilipdavo riebalų ir purvo.

Poetas itin šaiposi iš žmonių, kurie baseinuose prausė savo lyties organus: „Tu maudaisi, lyg pyktum ant visų, Charidemai, – prausi savo tarpkojį ir terši visą baseiną.“

Dauguma pirčių lankytojų tikriausiai nebuvo sveiki: vieni ateidavo turėdami pūliuojančių žaizdų, kiti – užsikrėtę utėlėmis ir infekcinėmis ligomis. Visa tai patekdavo į pirtis. Maudyklų vandenyje knibždėte knibždėjo bakterijų, o po ilgos dienos, per kurią pirtyje apsilankydavo šimtai žmonių, vanduo tikriausiai baisiai dvokė.

Namai – ne užuovėja

Nėra duomenų, kad romėnų namuose kvapas būtų buvęs geresnis negu gatvėse. Didžioji Romos gyventojų dalis gyveno mažuose nuomojamuose daugiabučių namų buteliuose. Sąlygos pasirūpinti asmenine higiena buvo prastos, tad nepraustų kūnų, įsisenėjusio prakaito ir dėl prastos mitybos besikaupiančių dujų tvaikas buvo nepakeliamas. Be to, nereikia pamiršti ir sugedusio maisto dvoko: maistas buvo nešaldomas, tad greitai pašvinkdavo.

Buvo atkasti ir ištirti kelių nuomojamų pastatų griuvėsiai. Tyrimai rodo, kad tamsūs maži butai buvo persismelkę drėgmės, tad drabužiai, baldai ir sienos dvokė puvėsiais ir pelėsiais. Žiemą tvaikas buvo dar baisesnis, nes vienintelis neturtingų romėnų šilumos šaltinis buvo medžio anglimis kūrenamos krosnelės, kurių dūmai, neturint kaminų ir tinkamai nevėdinant, rinkdavosi namuose ir grauždavo gyventojams akis.

Pompėjuose rastas užrašas ant sienos rodo, kad daugelyje pigių romėnų svečių namų kvapas buvo ne ką geresnis. Svečiai parašė savininkui: „Turime prisipažinti, šeimininke, kad prišlapinome į lovą. Paklausi, kodėl? Nes nebuvo naktipuodžio.“

Aplinką smardino pramonė

Gyvenamuosiuose Romos kvartaluose buvo dar kitas baisesnis nepakeliamas tvaiko šaltinis. Priešingai nei šiais laikais, kai smarvę keliančios įmonės iškeliamos į negyvenamas teritorijas, romėnų amatininkų dirbtuvės buvo miesto centre, dažniausiai pirmame namo savininko aukšte. Pompėjuose, kuriuose senovėje gyveno apie 20 tūkstančių gyventojų, archeologai nustatė 30 kepyklų, 11 skalbyklų ir odų raugyklą. Visos trys pramonės šakos kėlė baisų dvoką. Jos taip pat buvo įkurtos tankiai gyvenamų Romos rajonų centre.

Iš kepyklų, kurios pačios maldavo grūdus, kylantys tiršti dūmai užtvindydavo visą rajoną ir, anot romėnų šaltinių, tapdavo nemalonia vieta net vergams gyventi. „Jiems skaudėjo nuplaktas nugaras. Akis graužė tiršti dūmai ir degino karšti garai, kad jie beveik nieko nematė“, – rašo rašytojas Lucijus Apulėjus (apie 125 – apie 180 m.) viename iš savo veikalų.

Dar baisesnį tvaiką kėlė miesto skalbyklos. Skalbyklose drabužiams skalbti buvo naudojamas didelis šlapimo kiekis. Jis buvo surenkamas iš molinių ąsočių, kurie buvo sudėti kryžkelėse, prie parduotuvių ir viešuosiuose tualetuose. Patyrę skalbėjai neimdavo šlapimo iš smuklių, nes jų lankytojų šlapime buvo per mažai amoniako, kuris buvo būtinas norint švariai išskalbti drabužius.

Skalbyklose šlapimas buvo maišomas su vandeniu didelėse voniose, į kurias buvo dedami purvini drabužiai. Į vonias lipdavo basi vergai ir trypdavo drabužius, kol purvas atsiskirdavo nuo audinio. Tuomet drabužiai buvo skalaujami vandeniu. Šlapimo rinkimas buvo toks didelis verslas, kad imperatorius Vespasianas apie 70 m. po Kr. apmokestino skalbyklų renkamą šlapimą. Kai imperatoriaus sūnus papriekaištavo dėl šio mokesčio, Vespasianas pakišo monetą jam po nosimi ir pasiteiravo, ar ji turi kvapą. Sūnus atsakė, kad ne, ir Vespasianas gudriai atkirto: „Tačiau ji gauta už šlapimą.“

Vargu ar gyventojai, kurie gyveno virš skalbyklų, džiūgavo kaip imperatorius. Aitrus amoniako tvaikas smelkėsi visur. Viename eilėraštyje II a. pr. Kr. gyvenęs poetas Ticinijus aprašo šį kvapą kaip „bjaurią smarvę, riečiančią nosį“.

Stiprų tvaiką skleidė ir odos raugyklos, kuriose buvo apdirbama galvijų oda. Matyt, odų raugėjai buvo įpratę karvių vidurius ir skerdenas mesti į gatvę, o jos dvokė taip baisiai, kad miesto valdžia uždraudė tokį elgesį įstatymu.

Mieste tvyrojo neprausto kūno kvapas

Romėnų rašytojai beveik nemini bendro Romos tvaiko tikriausiai todėl, kad jis buvo neatsiejama miesto dalis, tačiau entuziastingai ir išsamiai aprašo kūnų skleidžiamus kvapus. Dvokas dažnai buvo siejamas su žmogaus kilme. Romėnai teigia, kad itin bjauriai dvokė vergai. Smirdėjo ir valstiečiai, jie buvo siejami su ožio kvapu. Daugelis Romos šeimų buvo kilusios iš kaimo, todėl teko pripažinti, kad visų jų protėviai dvokė.

„Mūsų tėvų ir senelių požiūris į daugelį dalykų buvo puikus, nors jų žodžiai dvokė česnakais ir svogūnais“, – I a. pr. Kr. rašo mokslininkas Markas Terencijus Varonas.

Anot garsaus politiko Marko Tulijaus Cicerono (106–43 m. pr. Kr.), Romos turtuoliui kaimo kvapas buvo toks bjaurus, kad keliaudamas jis naudodavo nosies spaustuką.

Romėnų rašytojai baisų dvoką siejo su žmonėmis, kurie valgo ir geria be saiko. Jie darė prielaidą, kad savikontrolės trūkumas lemia ir skleidžiamą kvapą.

Vienoje iš Marcialio satyrų nuo alkoholio priklausoma moteris stengiasi paslėpti vakarykščio vyno kvapą kvapiaisiais milteliais. Poetas tvirtina, kad ji tik pablogino kvapą: „Gana tų triukų ir apgaulių, visos jos gerai žinomos. Elkis kaip paprasta girtuoklė!“

Imperatorius slėpė savo kvapą kvėpindamasis

Dauguma Romos imperatorių turėjo daugybę blogų įpročių. Galbūt todėl romėnų rašytojai kreipė dėmesį į tai, kiek kvepalų imperatoriai sunaudodavo kasdien slėpdami savo ydas. Pavyzdžiui, istorikas Svetonijus pasakoja, kad apsirijėlis imperatorius Kaligula (valdė 37–41 m. po Kr.) maudydavosi karštose arba šaltose pirtyse naudodamas kvapiuosius aliejus.

Linksmintis mėgęs imperatorius Neronas (54–68 m. po Kr.) įsakė visą savo triumfo kelią, vedantį iš Graikijos į Romą, apšlakstyti kvepalais, o rašytojas Plinijus Vyresnysis pasakoja, kad imperatorius iš artimo draugo buvo išmokęs kvėpinti batų padus. Be to, teigiama, kad savo garsiuosiuose Romos rūmuose imperatorius turėjo tokį aparatą, kuris per šventes nuo lubų barstydavo kvapius gėlių žiedlapius, o iš mažų purkštukų ant svečių buvo purškiami kvepalai.

Jo įpėdinis, praktiškasis imperatorius Vespasianas, buvęs kariuomenės vadas, priešingai negu Kaligula, nenaudoti kvepalų laikė dorybe. Jeigu norėdavo pakelti kareivį tarnyboje, bet užuosdavo, kad jis pasikvėpinęs, ketinimo atsisakydavo ir tardavo: „Man labiau patiktų, jeigu dvoktum česnaku.“

Nesvarbu, ar romėnai kvėpinosi, jie neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik kęsti savo ir miesto dvoką.