„Iliustruotoji istorija“: Napoleono imperijos griūtis

Šeštadienio rytą Leipcigo laukus dengė tankus rudens rūkas, pro jį skverbėsi daugybė garsų: būgnininkų ir trimitininkų signalai, žirgų žvengimas, karo vadų šūksniai keliomis kalbomis ir duslus vežimų dardėjimas.

Saksonijos valstiečiams, išėjusiems drėgną rudens rytą į lauką, buvo aišku, kad artinasi kažkas negera.

1813 m. spalio 16-ąją šimtai tūkstančių rusų, austrų ir prūsų žygiavo per šį rūką, o artilerijos padaliniai vežė pabūklus. Kažkur priešais antiprancūziškos koalicijos kariuomenę puolimo laukė Napoleono Bonaparte pajėgos – prancūzai, lenkai, belgai, olandai, saksai ir italai.

Pasaulis nebuvo matęs tiek daug susitelkusių karių kaip šį liūdną rytą. Karinė galia lems Europos, o gal ir pasaulio likimą.

Prancūzų generolas Nicolas Maisonas jojo 16-osios divizijos priekyje ir rėkė sušalusiems bei alkaniems kareiviams: „Šiandien lemtinga diena Prancūzijai! Vakare būsime arba laimėję, arba mirę!“ Netrukus rūke pasigirdo puolimo signalas ir ėmė artėti ritmiški žingsniai. Mūšis prasidėjo.

Viską pakeitė karas su Rusija

Vos prieš metus Napoleonas buvo galingiausias, Europos šalių valdovai lenkėsi nenugalimam generolui. Tačiau Prancūzijos imperatorius nuėjo kiek per toli: jis nužygiavo į Rusiją pamokyti imperatoriaus Aleksandro I ir, nors pasiekė Maskvą, jo kariuomenei teko daug už tai sumokėti.

Didžioji Napoleono armija, laimėjusi vieną pergalę po kitos, tapo ligų, bado ir šalčio auka. Napoleonas neteko beveik pusės milijono vyrų ir daugybės brangiųjų žirgų.

„Jo didenybės sveikata dar niekada nebuvo tokia puiki“, – teigė imperatorius, kai grįžo į Paryžių. Niekas neturėjo pamanyti, kad nelaimė susilpnino jo norą viešpatauti. Jis netrukus ėmė šaukti vyrus į naują kariuomenę, kuri turėjo sustabdyti rusų veržimąsi į Vokietiją ir suvienyti klibančią jo imperiją.

1813 m. pavasarį Napoleonas išvyko į karą ne su patyrusiais veteranais, o su jaunais naujokais. Itin apgailėtinai atrodė kavalerija: vos pajėgę joti vyrai nė nenutuokė, kaip elgtis su neišjodinėtais arkliais.

Kariuomenės susirėmė Vidurio Vokietijoje. Tik dėl Napoleono talento prancūzams pavyko laimėti keletą mūšių prieš rusus ir prūsus, perėjusius į kitą pusę ir pradėjusius kovoti prieš Prancūziją.

Napoleonas, kad laimėtų, turėjo nugalėti visus priešus pavieniui, šiems dar nespėjus susivienyti. Tai atrodė įmanoma, nes pagrindinės jo pajėgos buvo Saksonijoje, tarp trijų koalicijos kariuomenių. Viena absoliuti pergalė, kaip senais gerais laikais, ir jis taps padėties šeimininku.

Tokia proga pasitaikė 1813 m. spalį, kai maždaug 320 tūkstančių koalicijos kareivių iš šiaurės ir iš pietų artėjo prie Saksonijos miesto Leipcigo. Napoleono kariuomenę sudarė apie 200 tūkstančių vyrų. Jo imperijos ateitis priklausė nuo sugebėjimo smogti tinkamu laiku.

Napoleonas mato galimybę

Spalio 16-ąją prie Leipcigo iššovė feldmaršalo Karlo Philippo Schwarzenbergo pabūklai ir pradėjo lemiamą mūšį. Už jų įtvirtinimų, į pietus nuo miesto, laukė mišri austrų, rusų ir prūsų kariuomenė, pasirengusi pulti Napoleono gynybos linijas.

Vienas iš artilerijos ugnies liudininkų buvo Johannas Jacobas Röhrigas, vokiečių seržantas iš 150-ojo Prancūzijos kariuomenės pėstininkų pulko. Napoleonas buvo aneksavęs didžiąją Vakarų Vokietijos dalį ir jaunus vyrus paėmė į kariuomenę.

„Mes ėjome austrų eilių link. Imperatorius Napoleonas sėdėjo ant žirgo priešais mus ant kairėje esančios kalvos su žiūronais rankoje. Iš visų pusių buvo girdėti įsakymai „Už ginklų!“ Tą pačią akimirką į mus buvo atidengta pabūklų ugnis – pasipylė sviedinių kruša, zvimbė kulkos. Pirmas sviedinys nutraukė kareiviui koją ir sudaužė lauko katilą, kuris buvo pilnas maisto.“

Šūvių salvės privertė Napoleoną susirasti kitą stebėjimo vietą.

„Imperatorius prašuoliavo pro mus ant pilko savo žirgo, niekada nebuvau matęs taip šuoliuojančio arklio. Pabūklų sviediniai lėkė į kairę ir į dešinę, priešais jį ir už jo, žemė drebėjo jam po kojomis. Jis laikė vadeles viena ranka, o kita tvirtai spaudė skrybėlę. Laukėme, kada jį sužeis sviedinys, bet jis tik jojo ir veržėsi pro juos pirmyn.“

Po pabūklų ugnies Schwarzenbergo kariuomenė pradėjo puolimą, ir prancūzų kareiviai buvo išstumti iš kaimų fronto linijos link. Tačiau prancūzai pradėjo kontrpuolimą ir atsiėmė užimtus pastatus. Keletą valandų viršus buvo tai vienos, tai kitos pusės. Siaurose gatvelėse vyko negailestingos kautynės durtuvais, žuvusiųjų skaičius augo.

Tik priešpiet Schwarzenbergo puolimas liovėsi, o prancūzai sulaukė didelio pastiprinimo. Napoleonas stengėsi suburti visas savo pajėgas lemiamai kontratakai.

Prancūzijos imperatorius matė, kad didžioji pergalė ne už kalnų. Schwarzenbergas kovėsi vienas, o, pasak žvalgų raportų, kitos dvi koalicijos kariuomenės, kurioms vadovavo prūsų feldmaršalas Gebhardas von Blücheris ir Švedijos sosto įpėdinis Karolis Jonas, atvyks tik kitą dieną.

Taigi dabar Napoleonas turėjo puikią galimybę sutriuškinti vieną iš priešų, kaip buvo suplanavęs.

Schwarzenbergą reikėjo sunaikinti

Seržanto Röhrigo pulkas visą rytą stovėjo atsargoje, tačiau vis tiek patyrė nuostolių, mat pabūklų sviediniai smarkiai praretino kareivių gretas.

„Šaulys Heinenas iš Bonos turėjo obuolį. Jis perpjovė jį į dvi dalis ir pusę davė man sakydamas: „Štai, seržante, suvalgykime jį drauge – kas žino, ar šįvakar dar būsime gyvi.“ Dar nebuvome spėję suvalgyti obuolio, kai pabūklo sviedinys nuplėšė penkiems šauliams – įskaitant mano gerojo Heineno – galvas.“

Pasyviai laukti, kai priešas laisvai darbuojasi ginklais, buvo nepakeliama.

„Pagaliau pasigirdo įsakymas: „Šauliai į frontą!“ Laimingi pajudėjome į priekį – per kalvą į atvirus laukus.“

Per keletą susidūrimų austrai, rusai ir prūsai buvo išstumti į pozicijas, kuriose buvo mūšio pradžioje. 14 val. feldmaršalo Schwarzenbergo kariuomenė buvo smarkiai nusilpusi dėl aukų skaičiaus ir patirtų nesėkmių, o Napoleonas įsakė pulti priešakinę priešo rikiuotę, kad galėtų sutriuškinti Schwarzenbergo kariuomenės centrą ir laimėti mūšį.

Napoleonas buvo numatęs, kad šiam puolimui vadovaus 16-oji generolo Maisono divizija. Generolas vedė 3,5 tūkstančio vyrų

Güldengossos gyvenvietės link.

Kareiviai prasiveržė į kaimą ir kruviname artimame mūšyje išstūmė prūsų gynėjus. Tačiau šiems į pagalbą atvyko rusų ir prūsų apsauginės pajėgos. Maisonas stengėsi tęsti puolimą, bet buvo sužeistas dviem durtuvo dūriais. Jį išgelbėjo eiklusis jo arklys – šeimininką nunešė į saugią vietą. Generolo divizija buvo išstumta iš

Güldengossos.

Norint laimėti prieš Schwarzenbergą, Napoleonui reikėjo daugiau vyrų. Jis pasikvietė 20 tūkstančių vyrų, kurie buvo prie Leipcigo, tačiau šie neatvyko, nes netikėtai susidūrė su Blücheriu. Prūsijos feldmaršalas puolė šiaurėje, už Napoleono nugaros.

Didysis planas nepavyksta

Senas prūsų feldmaršalas vedė savo kariuomenę į greitą žygį ir jau artėjo prie Leipcigo iš šiaurės – Napoleonui už nugaros. Negausios prancūzų pajėgos, su kuriomis imperatorius tikėjosi laimėti mūšį su Schwarzenbergu, buvo paskubomis išrikiuotos prie Leipcigo priemiesčio Mekerno.

Kaimas tapo aršių gatvės mūšių tarp prancūzų ir Blücherio prūsų centru, abi pusės patyrė didelių nuostolių. Į Mekerną buvo nuolat siunčiama naujų pajėgų, kiekvienas namas buvo tapęs mūšio lauku.

Tuo metu Blücherio pabūklai retino prancūzų pulkus, išrikiuotus prie Mekerno. Vienas prancūzų kapitonas jautė, kad pralaimėjimas nenumaldomai artėja. „Mūsų operacijos buvo vis mažiau organizuotos, kareiviai paleisdavo vos kelis šūvius, karininkams teko imtis fizinės prievartos, kad kareiviai liktų savo pozicijose. Visa tai negalėjo trukti ilgai – išlikimo instinktas buvo per stiprus. Vyrai apleido gretas ir bėgo.“

Kai vakaro tamsa nutraukė mūšį, Blücheris buvo pasiekęs aiškią pergalę šiaurės pusėje. Į pietus nuo Leipcigo didžiąją dienos dalį pirmavo Napoleonas ir pridarė daug nuostolių Schwarzenbergui. Spalio 16-ąją koalicija iš viso neteko apie 38 tūkstančius žuvusių ir sužeistų karių, o Napoleonas – apie 23 tūkstančius.

Tačiau skaičiai negalėjo paslėpti fakto, kad Prancūzijos imperatoriui laimėti bus gana sudėtinga. Atvykus Blücheriui, Napoleonas panaudojo rezervą, kurį ketino pasitelkti mūšiui su Schwarzenbergu, taigi visa jo strategija žlugo. Imperatorius nebegalėjo kautis su atskiromis koalicijos kariuomenėmis.

Kareiviai naktį drebėjo

Kol abiejų pusių kariuomenės vadai ruošėsi kitam žingsniui, kareivių laukė sunki naktis mūšio lauke.

„Tai buvo baisiausia naktis per visą karinę operaciją, – prisiminė Napoleono karys iš Heseno. – Buvo drėgna, pūtė vėjas, neturėjome nei maisto, nei vandens, nei malkų. Buvome priversti deginti sulūžusius vežimų ratus, šautuvų buožes ir balnus. Maistui ruošti sėmėme vandenį iš balų kartu su kareivių ir arklių krauju.“

Napoleonas žinojo, kad laimė nuo jo nusisuko, – jam buvo likę tik apie 160 tūkstančių kautis pasirengusių kareivių. O priešo kareivių skaičius išaugo iki maždaug 295 tūkstančių. Apie 100 tūkstančių vyrų, įskaitant Karolio Jono vadovaujamą švedų, prūsų ir rusų kariuomenę, buvo nauji.

Logiškas Prancūzijos imperatoriaus žingsnis būtų buvęs trauktis ir viltis progos vėl susiremti tada, kai pranašumas bus jo pusėje. Tačiau jeigu būtų ėmęsis šio plano, būtų netekęs dar apie 130 tūkstančių kareivių, kurie gynė Vidurio ir Rytų Vokietijos įtvirtinimus. Artėjanti koalicijos kariuomenė būtų neleidusi jiems žygiuoti į priekį.

Be to, Napoleonas žinojo, kad jo sąjungininkai vokiečiai nebebuvo tokie ištikimi. Bavarija buvo beatsiskirianti, kitos sritys būtų pasekusios jos pavyzdžiu, jeigu jų kunigaikščiai nebetikėtų, kad Prancūzijos imperatorius yra nenugalimas.

Išaušus spalio 17-osios rytui, Napoleonas griebėsi trečio plano: jis pasiūlė koalicijai paliaubas. Siūlė abiem pusėms išvesti savo kariuomenes ir pradėti taikos derybas.

Nėra žinoma, ar Napoleonas nuoširdžiai siūlė taiką, ar tik vilkino laiką. Dauguma istorikų mano, kad jis tikėjosi neigiamo atsakymo, nes koalicijos kariuomenių padėtis buvo palankesnė.

Kol imperatorius laukė atsakymo, leido savo kariuomenei trauktis prie Leipcigo ir sudaryti trumpesnę gynybinę liniją. Tuo pat metu pradėjo ruoštis kariuomenės atsitraukimui vakaruose.

Visuose miesto namuose buvo pilna sužeistųjų, daug karių mirtinai nukraujavo gatvėse. Devyni arklių tempiami vežimai be perstojo važinėjo į kapines nuo 5 val. ryto iki saulėlydžio, bet nespėjo išvežti visų lavonų.

Po tokios gana ramios dienos naktį aplink miestą įsiliepsnojo laužai, tad Leipcigo gyventojai matė, kur buvo koalicijos kariuomenės.

Saksai keičia pusę

Sumušta Napoleono kariuomenė tebesupo Saksonijos miestą, kai išaušus pirmadieniui, spalio 18-ajai, koalicija pradėjo pulti iš šiaurės, rytų ir pietų.

Švedijos sosto įpėdinio Karolio Jono vadovaujama kariuomenė dalyvavo priekiniame puolime, nors savo paties maždaug 17 tūkstančių švedų jis laikė rezerve, baimindamasis, kad dėl didelio aukų skaičiaus gali tapti Stokholme nepopuliarus.

Mūšis truko ilgiau nei 9 valandas. Kaip ir spalio 16-ąją, persvara buvo tai vienų, tai kitų pusėje, bet abi pusės patyrė daug nuostolių.

Prancūzų buvo gerokai mažiau, bet jie kovėsi atkakliai, juolab kad pats Napoleonas buvo šalia.

„Nors visi buvo netekę vilties, jo buvimas šalia buvo it elektros šokas, – prisiminė 150-ojo prancūzų pėstininkų pulko seržantas Röhrigas. – Visi šaukė: „Tegyvuoja imperatorius!“– ir aklai metėsi į ataką.“

Kiti Napoleono pusėje besikaunantys vokiečiai nebuvo tokie ištikimi. Dieną keli saksų būriai perėjo į kitą pusę. Kai šią naujieną sužinojo Saksonijos divizijos vadas, nusprendė sekti paskui su visomis savo pajėgomis.

Manevrui įvykdyti reikėjo pasitelkti gudrybių, todėl saksai veržėsi pirmyn lyg norėdami pulti. Vos pasiekę priešų liniją, kareiviai sustodavo, sušukdavo „Valio!“ ir nuleisdavo ginklus. Daugiau nei 3 tūkstančiai vyrų perėjo į priešo pusę.

Įnirtingas mūšis vyko visą dieną. Napoleono kariuomenė buvo nustumta į Leipcigo pakraštį. Atėjus nakčiai, kariai buvo tokie išsekę, kad nebegalėjo tęsti kautynių.

Mūšis baigėsi tragedija

Galop Napoleonui teko pripažinti pralaimėjimą ir jis įsakė trauktis į vakarus. Spalio 18–19 dienomis naktį išsekusių kareivių vilkstinės žygiavo per Leipcigą ir pro vakarinius vartus pasiekė Elsterio upę. Ją kirto tik vienas tiltas.

Kai saulė pakilo virš Saksonijos mūšio lauko, mieste dar buvo daug Napoleono kareivių. Prie tilto per Elsterį buvo susidariusi tūkstančių vyrų, arklių ir vežimų spūstis, visi judėjo į priekį vėžlio greičiu, kai už silpnų Leipcigo sienų pasigirdo puolimo signalai.

11 val. prasiveržė pirmosios koalicijos pajėgos, gatvėse, kiemuose ir namuose užvirė nuožmios grumtynės. Visur įsivyravo sąmyšis, ypač daug bėdos jis pridarė prie gyvybiškai svarbaus tilto per Elsterį.

Prancūzų inžinerinis dalinys gavo įsakymą susprogdinti tiltą ir užkirsti kelią priešui, kai per jį peržygiuos visa Napoleono armija.

Pulkininkas, atsakingas už parako padegimą, išjojo sužinoti padėties sąmyšio apimtame Leipcige. Jam nesant, prie tilto priartėjo rusų šauliai, tad kapralas perėmė vadovavimą. Jis įsakė nedelsiant sprogdinti tiltą, nors ant tilto buvo kareivių, arklių ir pabūklų.

Per sprogimą žuvo šimtai vyrų, o Napoleono ariergardas buvo įkalintas Leipcige. Kai kurie kariai bandė perplaukti Elsterį, bet plaukdami žuvo.

„Mus apėmė siaubas ir stiprus liūdesys, – prisiminimuose vėliau rašė prancūzų pulkininkas Marbot. Napoleono kariuomenei jis paaukojo 15 gyvenimo metų. – Nebuvo nė vieno, kuris nebūtų raudojęs dėl pažįstamo, šeimos nario ar artimo draugo.“

Netekę vilties ištrūkti, apie 23 tūkstančiai Napoleono kareivių buvo priversti pasiduoti. Ši netektis skaudų Prancūzijos imperatoriaus pralaimėjimą pavertė visiška katastrofa.

Napoleono imperija žlunga

Prancūzijos kariuomenės likučiams teko trauktis iki pat Reino ir Prancūzijos sienų, nes visos Vokietijos žemės perėjo į kitą pusę.

Pats imperatorius skubėjo į Paryžių burti naujos kariuomenės, bet šį kartą jau buvo vėlu. Nepatyrę naujokai nesugebėjo atsilaikyti prieš kariuomenes, kurios veržėsi į Prancūziją iš visų pusių. 1814 m. balandį Napoleonui teko pasiduoti. Jis atsisakė sosto ir buvo ištremtas į Elbos salą prie Italijos krantų.

Po metų jis bandė susigrąžinti valdžią, bet patyrė paskutinį pralaimėjimą prie Vaterlo. Vienas jo priešininkų ir vėl buvo prūsų feldmaršalas Gebhardas von Blücheris.

Drąsusis generolas Nicolas Maisonas nedalyvavo paskutiniame mūšyje, nes atsisakė sekti sugrįžusį imperatorių į naują karą dėl Europos. Tačiau pasirinkęs tinkamą pusę, iki pat savo mirties 1840 m. jis buvo maršalas ir karo reikalų ministras.

Seržantas Johannas Jacobas Röhrigas taip pat nedalyvavo Vaterlo mūšyje, nes Prancūzijai praradus jo gimtąjį kraštą jis neteko pareigų kariuomenėje. Tapo mokytoju ir aprašė savo prisiminimus apie tarnybą tarptautinėje armijoje, kurią buvo subūręs Napoleonas, siekdamas valdyti visą žemyną.