„Iliustruotoji istorija“: mano vardas – Carlosas

Publikuota: 2016-12-11
1997 m. Carlosas buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos. „Wikimedia Commons“ nuotr.
1997 m. Carlosas buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos. „Wikimedia Commons“ nuotr.
 

Du dešimtmečius Carlosas, arba Šakalas, buvo grėsmingiausias pasaulio teroristas. Jis žudė, grobė žmones ir sprogdino bombas, nejausdamas nė menkiausio gailesčio aukoms. Carlosas pradėjo karjerą kaip idealistas, tačiau susigundė pinigais ir netrukus tapo profesionaliu žudiku.

Tai neįtikėtina ir vis dėlto tiesa. Į OPEC, tarptautinės organizacijos, vienijančios naftą eksportuojančias šalis, centrinę būstinę Vienoje suvažiuoja viso pasaulio naftos ministrai, tačiau būstinę saugo tik du austrų policininkai, o prie įėjimo nėra jokio saugumo patikrinimo. Niekas nesitiki, kad šią taikią 1975 m. gruodžio 21 dieną, sekmadienį, kas nors nutiks. Kol staiga į vestibiulį įsiveržia iki ausų apsiginklavusių teroristų grupė.

Vienas austrų policininkų drąsiai puola arčiausiai esantį teroristą ir bando išplėšti jam iš rankų automatą. Po akimirkos policininkas sukniumba pašautas į kaklą. Teroristai bėga prie konferencijų salės, kur posėdžiauja naftos ministrai.

Pakeliui jie sutinka libių pareigūną ir šis jaunam apkūniam užpuolikui bando iš rankų išplėšti automatą. Teroristas išsitraukia pistoletą ir dukart peršauna libiui petį. Šis jau nekelia pavojaus, tačiau teroristas neatsispiria aistrai žudyti ir dar trimis šūviais pribaigia auką.

Netrukus teroristai šaudydami į lubas įsiveržia į konferencijų salę. Susitikimo dalyviai krinta ant grindų. Jie mano, kad jiems galas. Tačiau automatų salvės staiga nutyla ir teroristų vadas, apkūnusis jaunuolis, žengia į priekį savimi patenkintu veidu. Akivaizdu, kad jis mėgaujasi šia situacija. „Mano vardas – Carlosas, – sako jis, – turbūt esate apie mane girdėję.“

Užaugo regėdamas gatvių muštynes

Tikras Carloso, praminto Šakalu, vardas yra Ilichas Ramirezas Sanchezas. Jis gimė 1949 m. spalio 12 dieną Venesueloje. Tėvas buvo kairiųjų pažiūrų advokatas José Ramirezas Navas – pasiturintis žmogus. Carloso motina buvo nuoširdžiai tikinti katalikė Elba Maria. Abu tėvai lepino savo vaikus, šie jiems reiškė viską.

José buvo prisiekęs marksistas-leninistas, didžiausias autoritetas jam buvo Rusijos bolševikas ir revoliucionierius Vladimiras Iljičius Leninas, todėl tris sūnus jis pavadino Vladimiru, Ilichu ir Leninu.

Kai gimė Ilichas, Venesueloje prieš metus buvo įvykdytas karinis perversmas, nuversta šalies vyriausybė. Jis užaugo šalyje, kurioje viešpatavo smurtas, korupcija ir didžiuliai klasiniai skirtumai, tad greitai perėmė revoliucines tėvo idėjas. Ypač kai 1962 m. pradėjo lankyti mokyklą „Liceo Fermin Toro“, kurioje dominavo kairiųjų pažiūrų moksleiviai, Ilichas nuolat dalyvavo demonstracijose, kuriose netrūko smurto. Kariuomenė ir policija prieš demonstrantus naudojo ašarines dujas ir gumines lazdas, o jaunuoliai į juos mėtė akmenis ir Molotovo kokteilius.

Motina nerimavo dėl sūnų saugumo, todėl 1966 m. su vaikais persikėlė į Londoną, ir berniukai čia lankė geras privačias mokyklas. Išlaikę abitūros egzaminus Ilichas ir Leninas stojo į Tarptautinį tautų draugystės universitetą Maskvoje. Šiame universitete studijavo tūkstančiai jaunuolių iš viso pasaulio.

Ramirezų šeima nebuvo komunistai. José žavėjosi Marksu ir Leninu, tačiau esminiais klausimais nesutiko su Venesuelos komunistų partija ir niekada nebuvo jos narys. Tačiau jis puoselėjo ilgametę asmeninę draugystę su dviem partijos įkūrėjais ir dėl šių ryšių Ilichas bei Leninas, nors nebuvo komunistai, buvo priimti į Venesuelos komunistų partijos delegaciją, vykstančią į Maskvą.

Merginų vilionės Maskvoje

1968 m. rudenį atvykęs į Maskvą devyniolikmetis Ilichas pradėjo studijuoti matematiką ir chemiją. Tačiau didžiausią įspūdį jam padarė ne mokslai ar pažintis su sovietine visuomene, o merginos. Tarptautinis universitetas, Ilicho akimis, buvo tarsi didelis „savitarnos stalas“ su gražiomis merginomis iš viso pasaulio. Ilichas buvo tarsi į saldainių parduotuvę įsilaužęs vaikas. Jis pradėjo sistemingai vilioti visas merginas iš eilės.

Kai kurios merginos jį atstumdavo, tačiau daugelis sutikdavo draugauti, ir Carlosas galėjo vienu metu bendrauti su dviem trimis merginomis. Kuo jas patraukdavo šis apkūnus venesuelietis, lieka mįslė. Tačiau Ilichas neabejotinai gebėjo apsukti galvą merginoms. Daugelis jį laikė nepaprastai žavingu.

Kol Ilichas mėgavosi studentišku gyvenimu Maskvoje, partizanų lyderis Douglasas Bravo ir jo žmonės kovėsi Venesuelos kalnuose. Venesuelos komunistų partija, propaguojanti politinę kovą taikiomis priemonėmis, juos smerkė. Tačiau Ilichas žavėjosi Bravo ir nusprendė sukurti slaptą grupuotę, kuri atėjus metui prie jo prisijungtų. Studijos Ilichui jau buvo įgrisusios. Jis norėjo būti profesionalus partizanas ir vylėsi, kad jam ir draugams pavyks įgyti karinį parengimą Artimuosiuose Rytuose.

Universitete Ilichas sutiko palestiniečių studentą, kuris buvo Palestinos išlaisvinimo liaudies fronto (PILF) narys. Jis turėjo reikiamų ryšių. Reikalai pajudėjo, kai slaptoji Ilicho grupelė universitete buvo atskleista ir jis su 20 kitų venesueliečių buvo išsiųstas iš Sovietų Sąjungos.

Carlosą užverbavo PILF

1970 m. liepą Ilichas nusileido Beirute ir jau po dviejų savaičių atsidūrė vienoje iš PILF karinių stovyklų Jordanijoje. Čia jis pradėjo ilgą kelionę į tamsų teroristų pasaulį.

PILF Jordanijoje turėjo šešis tūkstančius ginkluotų vyrų, kurie tuo metu buvo tarsi valstybė valstybėje. Netrukus turėjo prasidėti atviras PILF karas su Jordanijos kariuomene, tačiau vos po kelių savaičių Ilichas sužinojo, kad karinė stovykla naikinama ir jis privalo išvažiuoti. Palestiniečiai nebegalėjo garantuoti savo svečių saugumo.

Ilichas karštai protestavo prieš PILF vadovybės sprendimą. Jis atvažiavęs į Artimuosius Rytus ne tik išmokti naudotis kalašnikovu. Jis norintis baigti visą mokymo kursą. Galop jam leido toliau treniruotis kitoje stovykloje. Tačiau su viena sąlyga – jis turintis tapti PILF nariu su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Ilichas nedvejodamas sutiko. Taip jis žengė antrąjį lemtingą žingsnį. Dabar jaunasis venesuelietis buvo visateisis teroristinės organizacijos, vos po kelių savaičių sudrebinsiančios pasaulį išpuoliais, narys.

Kaip ir tikėtasi, tarp PILF ir gerai ginkluotos Jordanijos kariuomenės prasidėjo atviras karas. Ilichas su bendražygiais įnirtingai kovėsi, tačiau palestiniečiai neturėjo jokių galimybių laimėti. Galop iš šešių tūkstančių PILF kareivių liko 200. Ilichas buvo iš Jordanijos išsiųstas į Londoną ir ten turėjo prisijungti prie PILF padalinio Europoje „Commando Boudia“.

Teroristo debiutas

Grįžęs į Londoną Ilichas pasimatė su šeima, nieko nežinančia apie jo nuotykius Artimuosiuose Rytuose. Jie manė, kad jis keliavo po Europą. Norėdamas pradžiuginti tėvus, Ilichas vėl pradėjo studijuoti, tačiau daugiausia laiko praleisdavo prabangiausiuose Londono naktiniuose klubuose. Pinigų gaudavo iš tėvo.

Praėjo nemažai laiko, kol PILF prireikė Ilicho. Jis nedalyvavo PILF teroristų surengtose masinėse žudynėse per 1972 m. vasaros olimpines žaidynes Miunchene. Tik 1973 m. pabaigoje gavo pirmąją užduotį: turėjo likviduoti garsų sionistą ir bendrovės „Marks & Spencer“ vadovą Josephą Edwardą Sieffą.

Gruodžio 30 dieną Ilichas paskambino į Sieffo paradines duris Londone. Kai durys atsivėrė, jis įsiveržė vidun, rado Sieffą vonioje ir šovė jam į galvą iš arti. Sieffas krito be sąmonės, tačiau šaunant Ilichui sudrebėjo ranka. Kulka turėjo pataikyti Sieffui į kaktą, tačiau pataikė po nosimi. Auka tebebuvo gyva. Ilichas bandė šauti dar kartą, tačiau pistoletas du kartus užsikirto, tad teko pasišalinti. Sieffas po akistatos su mirtimi liko gyvas, taigi Ilichas ne visai sklandžiai debiutavo kaip teroristas.

Carlosas ima vadovauti

1974 m. Ilichas pakilo teroristo karjeros laiptais, kai liepą Paryžiuje buvo sulaikytas japonas Yoshiaki Yamada. Yamada priklausė komunistų karinei grupuotei Japonijos raudonajai armijai (JRA), ji glaudžiai bendradarbiavo su PILF. Todėl PILF buvo svarbu išlaisvinti Yamadą, kol prancūzai neišgavo iš jo pernelyg daug informacijos. Ši užduotis buvo patikėta Ilichui, tuo metu gyvenančiam Paryžiuje. Jis dar nebuvo vadovavęs didelėms operacijoms, todėl pasitaikė proga parodyti savo sugebėjimus.

Teroristai nusprendė užpulti Prancūzijos ambasadą Hagoje ir paimti įkaitais jos darbuotojus, kad turėtų dėl ko derėtis. Į ambasadą turėjo įsiveržti trys japonai, o Ilichas turėjo būti pasiruošęs jiems pagelbėti, jei prireiktų.

1974 m. rugsėjo 13 dieną trys JRA nariai įsigavo į ambasadą, paėmė vienuolika įkaitų ir pagrasino juos nužudyti, jei Yamada nebus paleistas. Padėtis tapo kebli, kai prancūzai pasirinko nelauktą ėjimą: pareiškė nepaisysiantys tarptautinių teisės aktų ir nušausiantys Yamadą, jei įkaitams kas nors atsitiks.

Teroristo bomba pramuša ledus

Nervų karas tęsėsi, nebuvo matyti jokio sprendimo. Ilichas nusprendė veikti. Po dviejų dienų, sekmadienio popietę, jis, nešinas kišenėje pistoletu ir dviem rankinėmis granatomis, užėjo į Boulevard St. Germain Paryžiuje esantį kavinių kompleksą „Le Drugstore“, kuriame buvo pilna žmonių.

Eidamas per kavinę Ilichas matė prie stalų daug šeimų su mažais vaikais, tačiau tai jo nesustabdė. Šaltakraujiškai ir ryžtingai jis užlipo laiptais į antrą aukštą, ištraukė granatos sprogdiklį ir sviedė į žmonių minią apačioje.

Po kelių sekundžių nugriaudėjo kurtinamas sprogimas ir „Le Drugstore“ prasidėjo pragariškas sąmyšis. Ore skraidė granatos skeveldros ir porceliano šukės. Du žmonės žuvo iš karto, daugiau kaip 30 buvo sužeisti. Buvo girdėti panikos šūksniai. Ant vieno staliuko karojo perplėštas žmogaus kūnas, klykdamas lakstė vaikas nutraukta ranka.

O Ilichas ramiai nuėjo Boulevard St. Germain gatve ir pasuko už kampo. Artėjant gelbėtojų automobilių sirenoms, jis išnyko didmiesčio labirinte. Netrukus užėjo į telefono būdelę trumpai pranešti. Yamada turi būti nedelsiant paleistas, kitaip kitas taikinys bus sausakimšas kino teatras.

Prancūzai pasidavė. Yamadai ir teroristams ambasadoje buvo parūpintas lėktuvas, ir jie išskrido į Siriją. Ilichas šį kartą laimėjo, tačiau pergalė jam brangiai atsiėjo: jis žengė dar vieną septynmylį žingsnį ir atsidūrė ten, kur sunku rasti supratimą ar atleidimą. Gerumo jame nebeliko, net jei kadaise jo būta. Ilichas Ramirezas Sanchezas nustojo egzistuoti. Nuo šiol liko tik Carlosas – nusikaltėlis, pasirengęs žudyti nekaltus žmones.

Sadamui prireikė Carloso

Dėl šio išpuolio Carlosas tapo grėsmingiausiu pasaulyje teroristu. Pasaulio žiniasklaida rašė apie profesionalų šaltakraujį žudiką. Tačiau buvo prirašyta ir daug nesąmonių. Pavyzdžiui, viena žiniasklaidos priemonė tvirtino, kad jis turi nedidelę branduolinę bombą. Kiti teigė, kad jis yra pabėgęs KGB agentas.

Tikrasis Carlosas labai skyrėsi nuo žaibiškai sukurto mito. Jis niekada nedirbo KGB ir, žinoma, neturėjo branduolinės bombos. Jo reputacija, kaip „aukšto lygio profesionalo“, taip pat buvo nepagrįsta. Carlosas daugelį kartų pasirodė kaip visiškas mėgėjas, galintis sužlugdyti net paprastų paprasčiausias operacijas. Jis buvo aplaidus, dažnai kvailai rizikuodavo ir kartais bendrus įstumdavo į nereikalingą pavojų.

Carloso viršininkas buvo palestinietis Vadie Hadadas, ekstremistiškiausio PILF sparno vadovas. Jis žinojo Carloso trūkumus, tačiau šio žmogaus mitas jo teroro kampanijai buvo naudingas. Ir jis darė viską, kad tai palaikytų. Nesvarbu, kaip yra iš tikrųjų, svarbu, kad Vakarai bijotų.

Hadadas dirbo irakiečiams, ir PILF užpuolė OPEC būstinėje Vienoje susirinkusius naftos ministrus būsimo Irako diktatoriaus Sadamo Huseino pavedimu. Ginklų šiam išpuoliui buvo atsiųsta į Irako ambasadą diplomatiniu paštu, o teroristų grupės vadą paskyrė pats Sadamas. Jis primygtinai reikalavo, kad tai būtų Carlosas.

Naftos kainos tuo metu buvo įšaldytos, tačiau Sadamui reikėjo kylančių kainų, kad galėtų finansuoti suplanuotą karą su Iranu. Saudo Arabijos naftos ministras šeichas Ahmedas Zaki Yamanis, anot Sadamo, buvo „varganas JAV liokajus“ ir kainų kilimui priešinosi. Todėl Sadamas siekė nužudyti jį ir Irano naftos ministrą. Toks buvo slaptasis Vienos išpuolio planas.

Išdavė savo idealus

Išpuolis prieš OPEC Carlosui buvo labai svarbus ir vyko dramatiškai. Likęs gyvas austrų policininkas, kurio teroristai nepastebėjo, greitai rado telefoną ir iškvietė pagalbą. Per penkias minutes atvyko austrų antiteroristinis dalinys ir šturmavo pastatą. Kariai iškart susidūrė su vienu iš šešių teroristų vokiečiu Hansu Joachimu Kleinu, kuris per susišaudymą buvo sunkiai sužeistas. Tačiau tada vienas iš teroristų metė rankinę granatą ir saugumo pajėgos buvo priverstos skubiai pasitraukti iš pastato.

Teroristai reikalavo, kad per Austrijos radiją būtų perskaitytas komunikatas. Taip pat kitą dieną, gruodžio 22-ąją, 7 valandą ryto jiems turėjo būti duotas autobusas nuvežti juos ir 35 įkaitus į oro uostą, kur jų turėjo laukti lėktuvas su pilnu baku degalų. Galutinis teroristų tikslas buvo Adenas Pietų Jemene, tačiau iš pradžių jie ketino skristi į Tripolį, kad žmonės pamanytų, jog išpuolį užsakė Libijos diktatorius Muamaras Gadafis.

Spaudžiami beveik visų naftą eksportuojančių šalių, austrai patenkino teroristų reikalavimus. Tačiau kai lėktuvas kitą rytą pakilo, atsirado problema. Libiai nenorėjo duoti jam leidimo nusileisti. Leidimas buvo gautas tik tada, kai Carlosas privertė tarp įkaitų buvusį Libijos naftos ministrą maldauti tautiečius per radiją. Nusileidus kilo dar vienas sunkumas. Buvo ketinama skristi toliau į Bagdadą, tačiau lakūnas paaiškino, kad lėktuvo skrydžio aprėptis per maža. Carlosas buvo suplanavęs 2 200 kilometrų, tačiau atstumas tarp Tripolio ir Bagdado yra 3 300 kilometrų.

Iš pradžių buvo nuspręsta skristi į Alžyrą. Čia Alžyro prezidentui Houari Boumedienui pavyko susiderėti su Carlosu. Pagyrūniškasis teroristas prasitarė, kad Saudo Arabijos ir Irano ministrai turi mirti. Tačiau alžyriečiams derybininkams pavyko įtikinti Carlosą, kad po tokių žmogžudysčių Vadie Hadadas nebegalės jo apsaugoti. Alžyras pasiūlė Carlosui politinį prieglobstį, jei jis, užuot nužudęs ministrus, pareikalautų išpirkos.

Carlosas sutiko ir pareikalavo 10 milijonų dolerių. Pinigai turėjo būti sumokėti ne PILF, bet jam asmeniškai. Ir Saudo Arabija, ir Iranas pareiškė sumokėsiantys, o Alžyro nacionalinis bankas paskolino reikiamą sumą. Taip situacija buvo išspręsta be tolesnių aukų, tačiau Carlosas, siekdamas asmeninės naudos, pažeidė tiesioginį įsakymą ir išdavė idealus, už kuriuos skelbėsi kovojantis. Šitaip jis žengė paskutinį žingsnį kelyje nuo idealisto Ilicho iki nusikaltėlio Carloso ir artimiausius du dešimtmečius terorizavo Vakarus sėdamas mirtį.

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Vilniaus aukcionas gundys sensacijomis

Vilniaus aukciono (VA) rengėjai kovo 22 d. vyksiančiame aukcione pasiūlys kelis sensacingus artefaktus,...

Laisvalaikis
2019.03.21
Lietuviai laimingesni už latvius ir estus 7

Šiųmetėje Jungtinių Tautų Laimės ataskaitoje laimingiausia tauta antrus metus iš eilės įvardinti suomiai.

Laisvalaikis
2019.03.20
Nuotekų tyrimai rodo, kokie narkotikai vartojami Lietuvoje 12

2018 m. europiečiai vartojo daugiau narkotinių stimuliacinių medžiagų, tokių kaip amfetaminas, kokainas ir...

Laisvalaikis
2019.03.19
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejui vadovaus Nideta Jarockienė

Kultūros ministerijos konkursą eiti Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus direktoriaus pareigas laimėjo...

Laisvalaikis
2019.03.19
Mirė partizanas V. Balsys-Uosis  3

Pirmadienį mirė Lietuvos partizaninio judėjimo dalyvis Vytautas Balsys-Uosis, pranešė LRT radijas.

Verslo aplinka
2019.03.19
Demokratija versle, arba Bučkis „Caffeine’ui“ Premium

12.27. „Kaip manai, kiek versle demokratijos?“ – klausiu draugės verslininkės feisbuko „Messenger“. „Jei...

Verslo klasė
2019.03.17
Istorija: murzinas ir brangus XIX–XX a. sandūros Vilnius Premium

XIX a. pabaiga – XX a. pradžia siejama su ypač svarbiais mūsų šaliai įvykiais – pradedant lietuvių tautiniu...

Laisvalaikis
2019.03.17
Muzika: netikėtas žvilgsnis į jidiš pasaulį Premium

Laikau tenoro Rafailo Karpio ir pianisto Dariaus Mažinto niekur nepaminėtą kompaktinį diską „Yiddish Songs“ –...

Verslo klasė
2019.03.17
Viešbučio naujovė – savaime išsivalantys kambariai 5

Technologinė pažanga nesustodama skverbiasi ir į viešbučių industriją. Šviežiausia technologinė inovacija –...

Paslaugos
2019.03.17
Vilniuje pridygs dar daugiau meno instaliacijų

Sostinės savivaldybė tęsia meno projektų ir instaliacijų iniciatyvą „Kuriu Vilnių“ – ką tik paskelbti dar 13...

Laisvalaikis
2019.03.16
Lutherio tviteris brukamas per Tapino–Overtono langą Premium

Kaip ir kodėl visuomenėje vyksta permainos? Ar pažiūros ir papročiai keičiasi todėl, kad kokie nors...

Verslo klasė
2019.03.16
Prastą socialinio kredito reitingą turintys kinai nebegali keliauti 10

2018 m. kelionių planus turėjo atšaukti milijonai kinų – valdžia jiems tiesiog neleido įsigyti bilietų...

Laisvalaikis
2019.03.16
„Lietuvos geležinkelių“ vadovas M. Bartuška: išlieku ramus, kai kitiems reikia valerijonų Premium 27

Mantas Bartuška, AB „Lietuvos geležinkeliai“ generalinis direktorius, sako, kad jau porą metų keliaudamas po...

Laisvalaikis
2019.03.15
Lietuvos miestai – žvaigždės, pernai sulaukę daugiausiai turistų 2

VšĮ „Keliauk Lietuvoje“, remdamasi statistikos duomenimis, sudarė daugiausiai vietinių ir užsienio turistų...

Paslaugos
2019.03.14
Paskelbė „Auksinių scenos kryžių“ nominantus

Kultūros ministerija paskelbė, kas šiemet pretenduoja į svarbiausius profesionalaus teatro ir meno kūrėjų...

Laisvalaikis
2019.03.12
Meno projektas siūlo pinigų ir nieko neveikti

Švedų meno projektas atrinktam žmogui kas mėnesį mokės po 2.033 Eur už tai, kad jis veiktų, ką nori.

Laisvalaikis
2019.03.11
 Pirma sumokėk, tuomet reikalauk rezultato 4

Antrą kartą atvykęs į Dantų karalystę – juostinių plieno pjūklų lentpjūvėms gamyklą Rumunijoje –...

Verslo klasė
2019.03.11
Specifinės gamybinės problemos Dantų karalystėje Premium

– Buna ziua, – pasigirdo ragelyje. – Buna ziua, – automatiškai atsakiau į rumunišką pasisveikinimą.

Verslo klasė
2019.03.11
Albertas Sinevičius: pirmoji atkurtos nepriklausomos Lietuvos Vyriausybė dirbo nepolitikuodama Premium 1

„Dabar pasigirsta kalbų, kad ne už tokią Lietuvą kovojome. Man regis, reikia skirti dvi sąvokas:...

Laisvalaikis
2019.03.11
D. Katkus: pianistės G. Ručytės įdvasintas girdėjimas Premium

Kas yra didžiųjų muzikinių kultūrų stiprybė? Atmintis. Ne muziejų saugyklos, bet kasdienis savo meno...

Verslo klasė
2019.03.10

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau