„Iliustruotoji istorija“: Versalio rūmai panašėjo į kiaulidę
Sakoma, kad Karaliaus Saulės laikais Versalio rūmai turėjo tik jiems vieniems būdingą kvapą. XVII a. pabaigoje rūmų lankytojų nosis riečia šlapimo, kvepalų ir prakaito tvaikas, sumišęs su fekalijų dvoku. Šioje 17 kilometrų į pietus nuo Paryžiaus įsikūrusioje karališkojoje rezidencijoje apsilankiusiems svečiams tereikia giliai įkvėpti, kad sužinotų, kur pateko.
Versalyje tvaikas ne šiaip stiprus, jis pranoksta visų kitų Europos rūmų smarvę. Mat Prancūzijos karaliaus dvare viskas didingiau, be to, jame gyvena daugiau žmonių. Tūkstančiai didikų ir jų tarnų susigrūdę Versalyje, čia daroma karjera ir dalijami svarbūs valstybės postai.
Tad visi pakenčia smarvę – daugelis jos beveik nejaučia. Aukštuomenė laiminga, kad jai pavyko taip iškilti, kad gali šildytis Karaliaus Saulės spinduliuose.
Išrinktieji, kuriems leidžiama priartėti prie Liudviko XIV, pajunta, kad bendrą rūmų tvaiką pranoksta Jo Didenybės kūno kvapas, pasak vieno svečios šalies pasiuntinio, valdovas atsiduoda laukiniu gyvuliu. Versalis visais atžvilgiais pirmauja.
Versalis kuriasi
Iš išorės Versalis buvo neprilygstamas šedevras, didžiausias XVII a. architektūros stebuklas. Jokie kiti valdovų rūmai nei dydžiu, nei prabanga neprilygo karaliaus Liudviko rezidencijai.
Tačiau pirmasis Versalis buvo viso labo kukli medžioklės pilis.
„Mažytė carton chateu (kartoninė pilis), kurią Liudvikas XIII pasistatė, kad nereikėtų miegoti ant šiaudų“, – savo memuaruose pažymėjo pašaipusis Louis de Rouvroy, Sen Simono hercogas. Jis keletą dešimtmečių gyveno Karaliaus Saulės dvare ir vėliau savo aštria plunksna aprašė patirtus įspūdžius.
Karaliaus sosto įpėdinis Liudvikas XIV šioje medžioklės pilyje praleido laimingiausias savo vaikystės akimirkas. Berniukui, kuris mieliau sėdėdavo ant žirgo nei minkštame krėsle, ši maža pilis, apsupta miškais apaugusių kalvų, kuriose lakstė stirnos ir šernai, buvo tikras rojus.
Kai Liudvikas 1661 m. atėjo į valdžią ir įvedė absoliutinę monarchiją, Versalis tebeliko brangus jo širdžiai. 22-ejų karalius kviesdavosi draugus ir meilužes į pasilinksminimus šalia nedidelės medžioklės pilies, o jos parke ilgais vasaros vakarais buvo rengiama spektaklių ir koncertų. Karalius valdė šalį iš Luvro rūmų Paryžiuje, tačiau Versalis ir toliau buvo jo žaidimų ir pramogų vieta.
Tačiau 1661 m. rugpjūtį, pabuvojus finansų ministro Nicolas Fouquet surengtoje puotoje, karaliui gimė idėja. Tai nulėmė tolesnius Karaliaus Saulės planus.
Prašmatnioji puota vyko ministro neseniai pastatytuose Vo le Vikonto (Vaux-le-Vicomte) rūmuose, netoli Paryžiaus. Rūmus supo gražus parkas su fontanais, tvenkiniais, kanalais, statulomis ir apelsinmedžiais, o rūmų interjeras buvo dar ekstravagantiškesnis: gražiai dekoruotos lubos, paauksuoti salonai, visur kabojo gobelenai, komodose puikavosi auksiniai ir sidabriniai indai bei įrankiai, rūmai buvo apstatyti gražiausiais ir brangiausiais baldais, kokių tik buvo galima gauti Europoje.
Liudvikas XIV sužavėtas pavydžiai apžiūrinėjo prabangiuosius ministro rūmus ir grįžęs iš puotos nusprendė pastatyti įspūdingą barokinę pilį, kuri pranoktų Vo le Vikontą ir savo nežemišku grožiu pakerėtų visą pasaulį. Šis architektūros šedevras bus pastatytas jo pamėgtame Versalyje, perstačius medžioklės pilį.
Architektai kraipė galvas, klausydami Liudviko XIV pageidavimų apie prašmatnias sales ir įspūdingus parkus. Jie vieningai priešinosi šiam projektui: atstumas nuo Paryžiaus per didelis, vaizdas prastas, vietovė pelkėta ir nėra švaraus vandens. Vargu ar visoje karalystėje būtų atsiradusi prastesnė vieta rūmų statybai. Tačiau karalius buvo neperkalbamas.
„Jį žavėjo mintis nugalėti gamtą ir savo turtais bei išradingumu palenkti ją savo valiai“, – rašė Sen Simono hercogas. Jo Didenybės noras buvo patenkintas.
Aukštuomenė sugrūdama į rūmus
Versalyje užvirė statybų darbai: aplink medžioklės pilį pridygo pastolių, visur zujo tūkstančiai darbininkų. 1682-aisiais, praėjus 21 metams nuo lemtingo apsilankymo Vo le Vikonte , – po kelių grandiozinės rekonstrukcijos etapų karalius su šeima, ministrais ir dvariškiais galop persikraustė į savo naujuosius namus. Parkas tuomet dar nebuvo užbaigtas. Maždaug 36 tūkstančiai darbininkų tebeplušėjo kasdami kanalus bei tvenkinius ir sodindami medžius.
Rūmų viduje dar nebuvo įrengta Veidrodžių salė, prašmatniausia rūmų menė, tačiau kiti 350 rūmų kambarių buvo tinkami gyventi. Prašmatniausiuose ir erdviausiuose apartamentuose, pačiame rūmų centre, įsikūrė karalius Liudvikas XIV su šeima. Čia prabangai nebuvo ribų.
Aukštos karališkųjų apartamentų lubos buvo išdabintos paauksuotu gipsu arba freskomis. Sienas puošė didžiuliai veidrodžiai su marmuriniais arba paauksuotais rėmais, aukštus langus pridengė damasto užuolaidos. Baldų kojos buvo pasidabruotos, lovas gaubė paauksuoti brokato baldakimai, o prašmatniuose salonuose didžiuliai nuo lubų kabantys sietynai skleidė magišką šviesą.
Iš išorės visas rūmų ansamblis spindėjo neregėta prabanga, tačiau rūmų viduje šis spindesys blėso tolstant nuo karaliaus apartamentų. Mat dvariškiai buvo apgyvendinti griežtai pagal rangą: galingiausi didikai buvo arčiau karaliaus, o menkesnio rango aukštuomenė buvo nugrūsta į nuošalius kambarius.
Versalyje gyvenusios neįtakingų dvariškių šeimos turėjo tenkintis mažyčiais kambarėliais, daugelis jų buvo be langų ir tokiomis žemomis lubomis, kad juose negalėjai atsistoti. Šios rūmų dalies gyventojai mažai kam rūpėjo.
Kai Karaliaus Saulės žmonai XVII a. pabaigoje prireikė naujos rūmų damos, ji panoro kilmingos moters, kuri būtų išsiskyrusi arba našlė. Iš pradžių buvo manoma, kad tokio asmens Versalyje neatsirasią, tačiau vienas rūmų tarnautojų prisiminė pagyvenusią hercogienę, kuri, regis, gyveno viename iš nuošaliųjų kambarėlių. Paaiškėjo, kad vieniša moteris buvo leisgyvė iš bado ir todėl dėkinga priėmė pasiūlymą tapti rūmų dama.
Karalius dvariškius laikė išvietėje
Perstatyta medžioklės pilis tapo miestu maždaug su 5 tūkstančiais gyventojų. Koridoriuose ir laiptinėse zujo žmonės, o kartais pasirodydavo net karvių – šios būdavo atvedamos prie kambarių, kuriuose gyvena mažų vaikų, ir ten pamelžiamos, kad mažyliai gautų šviežio pieno.
Šie stambūs galvijai užgrūsdavo koridorius, tačiau dar daugiau vietos užimdavo neštuvai. Mat rūmuose dirbo kelios „taksi“ bendrovės, jos gabeno dvariškius, atrodė, begaliniais koridoriais, – nuosavais neštuvais naudotis galėjo tik karaliaus šeima.
VERSLO TRIBŪNA
Sekmadienį, rugsėjo 14 d., Europos Centro Golfo Klube įvyko jau devintasis tradicinis labdaringas golfo turnyras „9th Czeslaw Okinczyc Golf Cup 2025“, subūręs golfo bendruomenę kilniam tikslui. Šių metų renginio metu pavyko surinkti net 49 830 eurų. Visa surinkta suma bus skirta pirmosios Ukrainos ponios Olenos Zelenskos fondo misijai – priedangų, apsaugančių nuo oro antskrydžių, atstatymui ir įrengimui Ukrainos mokyklose bei vaikų darželiuose.
Darbostogų organizavimo komanda „OnWorkation by AirGuru“ pradeda išskirtinį bendradarbiavimą su „Workation Village“ – specializuotu darbostogų kompleksu Šiaurės Italijoje. Ši partnerystė atveria naujas galimybes Baltijos šalių įmonėms, kurios ieško būdų derinti darbą su komandos stiprinimu ir autentiška patirtimi.
XXI a. mokslininkų atrastas reiškinys. Utenizacija – tai visuomenės narių polinkis gerinti savo emocinę ir psichologinę būseną, persikraustant gyventi ir dirbti į Uteną. Kai kurie mokslininkai utenizacijai priskiria ir pastebimai išaugusį verslų susidomėjimą plėtra bei investicijomis Utenos krašte.
Darbą pradėjo pirmoji specializuota vaikų odontologijos klinika Lietuvoje „Neodenta Kids“. Ji atidaryta Kaune, Brastos g. 22. Pasitelkę naujausias technologijas ir modernią įrangą profesionalūs vaikų odontologai čia teikia įvairias paslaugas: dantų šalinimo ir gydymo, burnos higienos, vaikų dantų atstatymo keramikiniais vainikėliais ir kt. Tai tik pirmas žingsnis į „Neodenta Kids“ vaikų odontologijos klinikų tinklą visoje Lietuvoje. Metų pabaigoje Kaune, Savanorių pr., duris atvers antroji „Neodenta Kids“ klinika, o 2026 m. pavasarį – ir pirmoji Vilniuje, kuri įsikurs naujausiame ir moderniausiame sostinės rajone „Sakai“.
„Taksi“ paslaugos tapo tokios populiarios, kad grūstys koridoriuose veikiai tapo įprastu dalyku. Sutemus nešikai nuolat susidurdavo fakelų blausiai apšviestuose koridoriuose. Vėliau, „eismui“ nurimus, koridorių labirintuose galima buvo išgirsti pasiklydusiųjų nevilties šauksmą arba tylią kampe besišlapinančio naktinėtojo čiurkšlę.
Koridoriuose buvo išdėstyti maži išviečių kambarėliai su medine dėže ir skyle viršuje. Išviečių dėžės buvo nesandarios, jų turinys prasisunkdavo pro medines grindis ir varvėdavo į apatinio aukšto kambarius. Tualetų trūko, todėl kai kurie dvariškiai, negalėdavę kentėti eilėse arba pakęsti išviečių tvaiko, šlapindavosi tiesiog koridoriuose.
Rūmų miegamuosiuose laikydavo naktipuodžių, o jų dvokiantis turinys – nors tai buvo griežtai draudžiama – paprastai būdavo išpilamas pro langą, kai kada tiesiai niekuo dėtiems praeiviams ant galvų.
Karalius Saulė turėjo geresnes sąlygas nei jo pavaldiniai, savo reikalus jis atlikdavo sėdėdamas ant aksominės kėdės su skyle. Taip įsitaisęs karalius dažnai rytais posėdžiaudavo su dvariškiais, ir niekas iš garbingos publikos nekreipdavo dėmesio į keistus garsus, kurie sklisdavo karaliui kalbant apie valstybės reikalus.
Rūmų gyvenimas buvo spektaklis
Liudvikas XIV buvo visko pertekęs, tačiau vienintelė prabanga, kurios jis negalėjo sau leisti, buvo asmeninis gyvenimas. Nuo ankstyvo ryto, kai vos pramerkdavo akis, iki vėlyvo vakaro, kai guldavosi miegoti, jį supo kruopščiai atrinktas pavaldinių būrys, laikantis garbe lydėti karalių visur.
Nuo pat pirmos dienos perstatytos Versalio pilies dienotvarkėje atsirado daugybė ilgų ritualų. Taip karalius pasistengė užimti Prancūzijos aukštuomenę, kad šioji neturėtų laiko maištauti ir rengti sąmokslų prieš valdovą.
Jei hercogai ir markizai norėjo įgyti daugiau valdžios ir turtų, jie privalėjo kiekvieną dieną suktis aplink Karalių Saulę tarsi planetos. Gyvenimas Versalio rūmuose prilygo rūpestingai surežisuotam spektakliui, o jame kiekvienas dvariškis turėjo savo vaidmenį.
Išrinktiesiems pirmoji dienos pareiga buvo dalyvauti rytiniame rituale, vadinamajame lever – išvertus iš prancūzų kalbos „keltis“. Kasryt apie aštuntą valandą Liudviką XIV pažadindavo atsargus rytinės svitos šnabždesys, kad laikas pradėti naują dieną. Prieš karaliui išlipant iš lovos, jį apžiūrėdavo asmeniniai gydytojai.
Maždaug 100 dvariškių stebėdavo, kaip karalius atlieka savo rytinį tualetą. Tarnai nuvilkdavo jo naktinius marškinius, tada zujo aplink nuogą monarcho kūną skusdami ir šukuodami, kol galop aprengdavo. Prausimasis į rytinį tualetą neįeidavo, o Liudviko XIV turkiška pirtis daugiausia buvo naudojama pasimatymams su meilužėmis.
Tuomet karalius būdavo rengiamas, kiekvienas drabužis būdavo velkamas pagal griežtai nustatytą tvarką. Aprengtas karalius turėdavo išsirinkti vieną iš savo 400 perukų. Visa karaliaus palyda buvo sušukuota, iškvepinta ir išpudruota pagal tuometinę madą, tačiau apėjusi utelėmis.
Rytinis tualetas buvo tik pirmasis iš daugelio privalomų ritualų. Iki pat vėlyvo vakaro aukštuomenė turėdavo dalyvauti procesijose, mišiose, medžioklėje ir vakaro pasilinksminimuose, pavyzdžiui, lošti kortomis ar klausytis koncertų – paprastai tik kaip pasyvūs karaliaus pramogų žiūrovai.
Tik maždaug 22.30 val. galop sulaukdavo dienos paskutinės ceremonijos – Liudvikas XIV eidavo ilsėtis. Per vakarinį tualetą vienas iš žiūrovų turėdavo jam pašviesti.
„Karalius apsidairydavo ir ištardavo vieno iš esančiųjų vardą, tada vyriausiasis tarnas įteikdavo išrinktajam žvakę. Tai buvo laikoma didele garbe, nes karalius sugebėdavo nereikšmingiausius dalykus padaryti reikšmingus“, – rašė Sen Simono hercogas. Jam pačiam retsykiais tekdavo žvakidės vaidmuo.
O tuo metu visas šimto žmonių būrys žiūrėjo, kaip tarnai Liudviką nurengia, sušukuoja ir išvalo jam akis.
Tik kai Karalius Saulė atsiguldavo į lovą, galingiausi Prancūzijos vyrai galėdavo būti laisvi ir pailsėti po ilgos ir varginamai nuobodžios dienos.
Būstas ir pareigos paveldimi
Nė vienas Versalio dvariškis nedrįsdavo praleisti karaliaus ritualų.
„Jis iškart pastebėdavo, jei kurio dvariškio nebūdavo, pro jo akis nepraslysdavo net tie, kurie retai lankydavosi dvare“, – rašė Sen Simono hercogas. Jei kuris didikas ištrūkdavo ir praleisdavo dieną Paryžiuje, jis rizikuodavo prarasti savo vietą dvare.
Visi didikai troško būti arti karaliaus, nes nuo jo malonės priklausė pajamingi postai ir garbingi titulai. O patekusieji į Versalį stengdavosi išlaikyti savo vietas. Visos pareigybės rūmuose buvo paveldimos, pradedant ministrų postais ir baigiant fontanų inžinieriaus, karaliaus naktipuodžio nešiotojo, kurmių gaudytojo ir livrėja vilkinčio liokajaus pareigomis.
Jei kurią šeimą prispausdavo finansiniai sunkumai, šeimos galva galėjo parduoti savo postą už didžiulę pinigų sumą.
Versalio gyventojai laikėsi įsikibę savo būstų, ir net nušiuręs kambarys rūmuose buvo prestižiškesnis už bet kokį kitą būstą Prancūzijoje. Todėl dvariškiai pakęsdavo peles ir žiurkes, kurios grauždavo baldus, drabužius ir sienas. Jie taip pat taikstėsi su tuo, kad kambario temperatūra kartkartėmis nukrisdavo žemiau nulio ir reikėdavo susisupti į meškų kailius, kad nesušaltų.
Jei kilminga šeima užsitraukdavo karaliaus nemalonę ir būdavo išmesta iš rūmų, tarp likusių rūmų gyventojų užvirdavo arši kova dėl atsilaisvinusių kambarių. Nė vienai giminei nepavyko intrigomis išsikovoti tiek daug vietų rūmuose kaip Noailles. Markizė Marie-Franēoise Noailles savo vyrui pagimdė 21 vaiką, ir visi jie gavo būstus Versalyje – apgyvendino visą koridorių, jis net buvo pramintas Rue de Noailles, Noailles gatve.
Pasveikinti maistą
Rūmų gyventojai buvo ne tik priversti dalyvauti įvairiausiose ceremonijose, bet ir privalėjo laikytis griežto etiketo. Niekam nebuvo leidžiama nusispjauti karaliaus akivaizdoje, o Liudvikui einant pro šalį visi privalėjo jam nusilenkti ir atsitraukti prie sienos.
Net Jo Didenybės maistas turėjo būti laikomas pagarbiai. Patiekalai karaliui buvo ruošiami už rūmų sienų, tarnų pastato virtuvėje, o iš jos 10 vyrų patiekdavo maistą į karaliaus stalą. Maistas buvo gabenamas per pietinį rūmų korpusą, tada laiptais aukštyn ir vingiuotais koridoriais pasiekdavo valgomąjį. Sutikęs maisto nešėjų procesiją, didikas turėdavo nukelti skrybėlę, nusilenkti ir pasveikinti gabenamus indus žodžiais „karaliaus mėsa“.
Pietums karalius pasitenkindavo keturiais patiekalais, tačiau vakarienė būdavo tikra maisto orgija, karalius puotaudavo išrinktų dvariškių akivaizdoje.
Dauguma žiūrovų stovėdavo, tik ypač pamalonintiesiems būdavo leidžiama sėdėti. Apie tokių statusą galėjai spręsti iš to, ar jie sėdėdavo krėsle, ar ant paprastos kėdės, ar turėdavo tenkintis suoliuku.
Paprastai karalius pradėdavo vakarienę nuo poros lėkščių daržovių sriubos, toliau būdavo patiekiama fazano, kurapkos, avienos, rūkyto kumpio, deserto, o pabaigoje – vaisių ir saldainių. Į auksinius ir sidabrinius indus sudėtą maistą atnešdavo nuolankiai besilankstantys tarnai, viskas būdavo labai prašmatnu. Tačiau kol maistas iš virtuvės atkeliaudavo iki karaliaus stalo, jis būdavo jau seniai ataušęs. Vėliau tarnai galėdavo pasipelnyti parduodami karališkojo maisto likučius už rūmų sienų.
Tik nedaugelyje Versalio būstų buvo virtuvės. Vis dėlto niekas nenueidavo miegoti alkanas, nes Karalius Saulė buvo įsakęs kai kuriems dvariškiams kviestis kaimynus pietų į savo apartamentus. Maistas būdavo tiekiamas iš karaliaus virtuvių, o išrinktieji šeimininkai turėdavo taikstytis su tuo, kad jų namus kasdien užgriūva 20–30 svečių.
Karaliaus šeima buvo išvaryta
Ir Karaliaus Saulės, ir vėlesnių valdovų valdymo laikais Versalis nuolat keitėsi. Karaliai perstatinėjo ir plėtė rūmų ansamblį, tad pamažu keitėsi ir gyvenimo sąlygos.
Prieš mirtį (1715 m.) Liudvikas XIV nusprendė išspręsti amžino tvaiko problemą ir įsakė kartą per savaitę išnešti išmatas iš Versalio koridorių. Abu dalykai – Karaliaus Saulės mirtis ir higienos pagerinimas – reiškė, kad Sen Simono hercogas galėjo tikėtis geresnių laikų. Mat, negavęs paaukštinimo, jis atsisakė tarnybos kariuomenėje ir užsitraukė karaliaus nemalonę. Tokių dalykų Liudvikas XIV neatleisdavo.
Valdant sosto įpėdiniui Liudvikui XV, Sen Simono hercogas bandė susigrąžinti savo vietą hierarchijoje. Deja, nedaug tepešęs išsikraustė iš Versalio ir nebegrįžo į jį iki savo mirties 1755 metais. Nesulaukė to laiko, kai rūmuose buvo įrengti angliški klozetai, įvesta kanalizacija, ir įprastas Versalio rūmų tvaikas išnyko.
Užtat atsirado naujų erzinančių kvapų, nes XVIII a. pabaigoje daugelyje būstų buvo įrengtos krosnys ir nedidelės virtuvėlės. Į koridorius skverbdavosi maisto kvapai ir dūmai, kūpsojo nešvarių indų ir virtuvės atliekų kalnai.
Tuometiniam karaliui Liudvikui XVI ir karalienei Marijai Antuanetei tai nerūpėjo. Jų apartamentuose centrinėje rūmų dalyje nieko netrūko, jie mėgavosi prabanga, nors šalį buvo užgulę sunkumai ir daugelis prancūzų kentė skurdą.
Karališkajai šeimai buvo nė motais liaudies vargai, ji toliau gyveno Versalyje įprastą gyvenimą. Išlaidavo drabužiams ir prašmatnioms puotoms, ir, kitaip nei anksčiau, buvo neturtingų žmonių nemėgstami. Toks karališkosios šeimos elgesys sunkmečiu kėlė pasipiktinimą visoje karalystėje, ypač Paryžiuje, kur žmonės stokojo duonos ir grūdų.
1789 m. pribrendo tautos sukilimas prieš karaliaus valdžią ir Versalį, tapusį nelygybės tarp aukštuomenės ir paprastų žmonių simboliu. Spalio 5 dieną, skanduodami „Duonos liaudžiai!“, tūkstančiai įniršusių vyrų ir moterų atžygiavo visą kelią nuo Paryžiaus iki Versalio. Ginkluoti šakėmis, vėzdais, peiliais ir šautuvais, revoliucionieriai šturmavo rūmus ir pareikalavo, kad karalius imtųsi spręsti skurdo problemą. Sukilėliai taip pat privertė karališkąją šeimą palikti Versalį ir apsigyventi Tiuilri rūmuose Paryžiaus centre.
Taip baigėsi 107 metus trukusi epocha, kai Versalis buvo pompastiškas Prancūzijos valdžios centras. Tačiau išvarymas iš rūmų karaliui ir karalienei tebuvo pažeminimų pradžia. 1792 m. rugsėjo 21 dieną šalyje buvo panaikinta monarchija, Prancūzija paskelbta respublika, o po kelių mėnesių Liudvikui XVI ir Marijai Antuanetei giljotinoje nulėkė galvos.
Po karaliaus ir karalienės mirties visame Paryžiuje buvo iškabinti plakatai su viliojančiu pasiūlymu: visas Versalio rūmų inventorius išparduodamas aukcione. Didžiausią paklausą turėjo „šilkinės paklodės, arklio karčių čiužiniai, sofos, foteliai, žvakidės, fajansas, veidrodžiai ir kiti daiktai“.
Nors Versalio spindesys išblėso, rūmai nebuvo sugriauti, o kai kurie baldai vėliau buvo sugrąžinti. Šiandien Versalis yra viena populiariausių Prancūzijos vietų, jame kasmet apsilanko 5 milijonai turistų.
