Austrijos soste sėdėjo kvailys

Nuotaka Marija Ona buvo išbalusi, jos balsas drebėjo, o kai dvidešimt septynerių metų Sardinijos princesė pažvelgė į jaunikį – trisdešimt septynerių Ferdinandą, – negalėjo sulaikyti ašarų.

Ferdinandas buvo vyriausias karališkosios Habsburgų šeimos sūnus ir turtingos Austrijos imperijos įpėdinis. Tai būtų buvusi gera partija, jeigu nebūtų sirgęs lėtinėmis genetinėmis ligomis – hidrocefalija (galvos smegenų vandenė), rachitu (pakitusi kaulų forma), epilepsija ir protiniu atsilikimu. Jo kakta buvo plokščia, galva – per didelė, o veidas – neproporcingai mažas. Be to, iš Habsburgų jis paveldėjo atvipusią lūpą ir didžiulę nosį. Rankos ir kojos buvo trumpos, net puodelį jis sunkiai nulaikydavo.

Net jaunikio tėvas, Austrijos imperatorius Pranciškus, per vestuves sušnibždėjo: „Dieve pasigailėk.“

Sūnus liūdino tėvą

Ferdinandas gimė 1793 m. balandžio 19 d. ir buvo pirmasis imperatoriaus Pranciškaus I sūnus ir didelės imperijos, nusidriekusios per Šiaurės Italiją, Bohemiją, Kroatiją ir Vengriją, paveldėtojas. Netrukus paaiškėjo, kad Ferdinandas – kaip ir daugelis karališkosios Habsburgų šeimos atstovų – dėl kraujomaišos serga genetine liga. Norėdamas pataisyti berniuko trūkumus ir suteikti išsilavinimą, reikalingą būsimam valdovui, imperatorius samdė vieną mokytoją po kito. Tačiau visos pastangos veltui: žinios berniukui nelindo į galvą. Imperatorius Pranciškus dažnai susigraudindavo matydamas, kaip pagalbininkai velka berniuką pilies koridoriais, o šis tesugeba lementi vis tuos pačius žodžius.

Dažni epilepsijos priepuoliai

Niekas nesitikėjo, kad neįgalus Ferdinandas susilauks įpėdinių, tačiau tinkamos nuotakos vis tiek buvo ieškoma. Pasirinkta Sicilijos princesė Marija Ona.

1831 m. vasario 27 d. Vienoje iškeltos vestuvės. Prieš jas Ferdinando dėdės instruktavo, kas turi įvykti pirmąją vestuvių naktį, tačiau vos pora liko viena Ferdinandą ištiko penki epilepsijos priepuoliai, ir formaliai santuoka nebuvo konsumuota. Marija Ona nuolat sergančiam vyrui buvo veikiau ne žmona, o slaugė. Vieną 1832 m. gruodžio naktį Ferdinandą ištiko net 20 epilepsijos priepuolių, tokių stiprių, kad gydytojai buvo praradę viltį. Tačiau jis stebuklingai atsigavo, nors vėliau sunkiai kalbėjo ir neprigirdėjo.

Ferdinandas tampa imperatoriumi

1835 m. imperatorius Pranciškus rimtai susirgo. Pasikvietęs Ferdinandą prie mirties patalo, imperatorius tarė sūnui: „Valdyk ir nieko nekeisk.“

Mirus tėvui Ferdinandas formaliai perėmė sostą, bet iš tiesų imperiją valdė kanclerio ir užsienio reikalų ministro Klemenso von Matternicho vadovaujamas Valstybės susirinkimas (patarėjų taryba). Regis, imperatorius Ferdinandas neprieštaravo, kad kiti valdytų jo imperiją. Jis sakė: „Lengva valdyti, bet sunku pasirašyti.“

Daugiausia laiko Ferdinandas skyrė pomėgiams. Išmoko groti pianinu ir trimitu, bet labiausiai mėgo rengti muzikos dėžučių, kurių turėjo nemažą kolekciją, koncertus. Ferdinandas ypač domėjosi heraldika, per keletą metų surinko maždaug 5 000 skydų. Kai medžioklėje buvo nušautas erelis, Ferdinandas pareiškė, kad šis paukštis negali būti erelis, nes turi tik vieną galvą. Habsburgų šeimos skyde vaizduojamas erelis buvo dvigalvis.

Ferdinandas dažnai stovėdavo prie lango ir valandų valandas stebėdavo praeivius, tačiau mėgstamiausias jo užsiėmimas buvo sėdėti šiukšlių dėžėje ir joje ridinėtis. Jis nebuvo labai protingas, tačiau buvo draugiškas ir netrukus buvo pramintas „geraširdžiu“. Karališkojo dvaro rūmuose jis garsėjo trumpais, bet netikėtais pareiškimais. Kai kartą virėjas pasakė, kad negali pagaminti virtinių su abrikosais, nes dabar ne abrikosų sezonas, Ferdinandas pareiškė: „Aš esu imperatorius ir pageidauju virtinių!“

Atsisakė kraujo praliejimo

Už rūmų sienų kilo liaudies nepasitenkinimas. Valstybės susirinkimui nesutariant, kokių reformų reikia šaliai, o Ferdinandui nesugebant pareikšti savo valios, visos reformos buvo įšaldytos. Taigi šalį apėmė sąstingis, o penktame XIX a. dešimtmetyje ištiko ekonominė krizė.

1848 m. ekonominis nuosmukis paskatino maištą. Kai Ferdinandas išgirdo, kad jo valdiniai maištauja, nustebęs paklausė: „O jie tam turi teisę?“

Karališkojo dvaro rūmų patarėjai pasiūlė malšinti sukilimą ginklu, bet Ferdinandas tam nepritarė ir pareiškė: „Čia aš imperatorius, ar ne?“

Kai sukilimas apėmė Vengriją, Bohemiją ir Šiaurės Italiją, princas Metternichas pabėgo iš šalies. Maištautojai sukilo ne prieš imperatorių, o prieš Valstybės susirinkimą, vis dėlto imperatoriškai šeimai teko bėgti iš šalies ir skubiai ieškoti išeities.

1848 m. gruodį šeima įtikino Ferdinandą pasirašyti paskutinį dokumentą ir imperatoriaus sostą perleisti Ferdinando sūnėnui Pranciškui Juozapui I. Šis valdė Austrijos imperiją 68 metus. Ferdinandas kartu su žmona Marija Ona persikėlė į rūmus Prahoje, čia jis gyveno ramų gyvenimą visą laiką skirdamas pomėgiams. Mirė 1875-aisiais, būdamas 82 metų.