Hitlerio supertankas – „Tiger“
Po tanko vikšrais sudreba žemė, kai SS unteršturmfiureris Michaelis Wittmannas iš savo tanko bokštelio pamato kitą taikinį. Kaip įprastai, nekalbus tanko vadas duoda trumpas ir tikslias komandas: „suk į kairę“, „taikinys už 100 metrų“, „važiuok“.
Aplinkui, didelėje lygumoje į pietus nuo Rusijos miesto Kursko, kaunasi 2 000 vokiečių ir sovietų tankų. Prieš savaitę, 1943 m. liepos 5 dieną, šioje fronto vietoje prasidėjo įnirtingi mūšiai. Tai didžiausias kada nors pasaulyje vykęs tankų mūšis. Wittmannas jaučiasi gana užtikrintai savo šarvuotoje slėptuvėje: pirmą kartą 28 metų esesininkas dideliame mūšyje vadovauja geriausio Vokietijos tanko „Tiger I“ įgulai.
Nors jis sveria daug, greitai reaguoja į bet kokią grėsmę. Užuot per pusę minutės ar minutę pasukęs bokštelį, Wittmannas vos per kelias sekundes apsuka visą tanką. Lengvesni sovietų tankai T–34 neturi jokių šansų. Wittmanno „Tiger I“ greitai pašauna aštuonis tankus, sunaikina tris prieštankinius pabūklus ir patranką. Kiti 70 mūšyje dalyvaujančių „Tiger I“ taip pat pašauna daug Raudonosios armijos technikos.
Atėjus nakčiai mirusiais kūnais nusėtoje Rusijos lygumoje lieka šimtai sudaužytų degančių tankų, nuo jų kyla juodi tirštų dūmų tumulai. Sunaikinta maždaug 700 tankų. Dauguma jų – vidutinio dydžio sovietų ir vokiečių tankai. Nors vokiečiai prie Kursko pralaimėjo, „tigrų“ prarado nedaug.
Michaelis Wittmannas saugiai grįžo į savo diviziją. Šiame mūšyje jis neabejotinai pelnė tanko geriausio vado vardą visoje Vokietijoje. Už tokią sėkmę jis turi būti dėkingas „Tiger I“. 1942 m. rugpjūtį pasirodęs Vokietijos kariuomenėje ir patekęs į tinkamas rankas, jis tapo nenugalimu ginklu.
T–34 negalėjo atsakyti tuo pačiu
Hitleris įsakė gaminti naujus sunkius tankus dar 1941 metais. Jis reikalavo, kad tankai turėtų stiprius šarvus, didelę ugnies galią, vandeniui nepralaidžius stebėjimo plyšius ir vamzdį orui, kad mašinos lengvai galėtų įveikti daugelį Prancūzijos ir Sovietų Sąjungos upių.
Kol inžinieriai konstravo tanką, 1941 m. birželį Hitleris išsiuntė Vokietijos kariuomenę į Sovietų Sąjungą. Vermachtas netrukus užėmė dideles teritorijas, bet Hitlerio kariai susidūrė su netikėtu stipriu pasipriešinimu – Raudonosios armijos T–34 tankai buvo gerokai pranašesni už vokiečių „Panzer“ ar „Panther“.
Tankų labai trūko, tad beveik po metų vokiečių inžinieriai šarvuočių ir tankų divizijoms pranešė gerą naujieną: pagamintas pirmasis „Tiger I“. Vokiečiai netrukus ėmė mokyti karininkus naudotis kovine mašina.
Kuriant naująjį ginklą daug dėmesio buvo skiriama ugnies galiai ir šarvų stiprumui. Tankas su visa amunicija ir pilnu degalų baku svėrė maždaug 60 tonų, tačiau nebuvo daug lėtesnis už savo priešus: nelygia vietove riedėjo 10–20 km/h greičiu, o maksimalusis greitis siekė beveik iki 40 km/h.
1942 m. rudenį „Tiger I“ buvo nusiųstas į Rytų frontą – Raudonąją armiją išgąsdino jo galingas 88 mm pabūklas. Palankiomis sąlygomis „Tiger I“ galėjo T–34 išvesti iš rikiuotės 2 200 metrų atstumu. T–34 iš tokio nuotolio negalėjo atsakyti tuo pačiu.
Karius kamavo „tigrų baimė“
Nors 1943 m. vasarą Vokietija pralaimėjo mūšiuose prie Kursko ir Charkovo, „Tiger I“ parodė, ko vertas. Pavyzdžiui, prie Charkovo viena šarvuočių ir tankų divizija sunaikino 501 rusų tanką.
Per mėnesį trukusį mūšį prie Kursko Vokietija prarado vos 18 „Tiger I“, tačiau tai nebuvo geriausias rezultatas. Per karą „Tiger I“ ir „Tiger II“ sunaikino beveik 10 tūkst. priešų tankų, o prarasta 1 715 „Tiger“ tankų. Todėl šių vokiečių mašinų baimė buvo ne iš piršto laužta.
Sovietų propagandininkai bandė sustiprinti savo kareivių dvasią pateikdami klaidingas ataskaitas apie „tigrų“ pažeidžiamumą. Pavyzdžiui, 1943 m. vasarą Sovietų Sąjunga paskelbė, kad Raudonoji armija per dieną įveikia po 10–12 „Tiger I“. Tikint šia propaganda išeitų, kad per kelias savaites Sovietų Sąjunga numušė daugiau Vokietijos tankų, nei jų iš tiesų būta.
Tačiau Sovietų Sąjungai nepavyko sumenkinti „Tiger I“ grėsmingumo. Užtekdavo gando, jog priekyje yra tankas, kad sovietų karius apimtų baimė.
Panašią baimę jausdavo ir sąjungininkai, tad britai šią būseną pavadino „tigrų baime“. Bandydamas nuraminti kareivius, britų feldmaršalas Montgomery uždraudė karininkams pasakoti eiliniams apie „Tiger I“.
Kai kurie vokiečių tankų įgulų vadai įrodė, kad priešai pagrįstai bijo „Tiger I“. Vienas iš tokių vadų Michaelis Wittmannas nukovė 117 priešo tankų per pirmus septynis vadovavimo mėnesius.
33 tankai pašaunami
Žymiausias Vokietijos tankas dar kartą išrieda į mūšį 1944 m. sausio 8 d. Ukrainoje, kai 33 sovietų tankai penktą ryto prasiveržia pro vokiečių linijas.
Michaelis Wittmannas nedelsdamas skuba į mūšio vietą. Šįkart esesininkas vadovauja 12 tankų. Virš apsnigtų laukų švilpia kulkosvaidžių kulkos, trinksi patrankos ir riaumoja varikliai. Šį šaltą rytą laukus gaubia žemas ir tirštas rūkas, todėl matomumas prastas. Staiga šiame vaiduokliškame kraštovaizdyje pasirodo priešų tankai. Wittmannas nustato jų buvimo vietą, o šaulys nukreipia pabūklą. Sviedinys numuša pirmo T–34 bokštelį.
Tuo metu pasirodo dar keli tankai – Wittmannas gali rinktis iš daugelio taikinių. Jis įsako paleisti ugnį. Sviedinys pataiko į T–34, ketinantį šauti į vokiečių batalioną. Netrukus Wittmannas pataiko dar į vieną priešo tanką. Kontrataka sutrikdo sovietų įsiveržėlius. Dvejonės juos pražudo. Vokiečiai apsupa priešų tankus. Po keturių valandų priešas nugalėtas. 33 tankai T–34 ir 7 haubicos sugadinti arba padegti.
Tankas – baisiausias priešas pats sau
Karui laimėti Hitleriui neužteko gero tanko. Nepakako ir 1944 m. vasarą kovos lauke pirmą kartą panaudoto vokiečių inžinierių sukonstruoto patobulinto galingo tanko „Tiger II“, dar vadinamo „Tigru karaliumi“.
Šaltoje Rytų Europoje vokiečių kariuomenei nuolat teko trauktis – „Tiger I“ tokiam klimatui netiko. Jis naudodavo labai daug degalų – maždaug 15 litrų vienam kilometrui, o giliose pusnyse ar purvyne reikėjo ir dar didesnio kiekio.
VERSLO TRIBŪNA
Sekmadienį, rugsėjo 14 d., Europos Centro Golfo Klube įvyko jau devintasis tradicinis labdaringas golfo turnyras „9th Czeslaw Okinczyc Golf Cup 2025“, subūręs golfo bendruomenę kilniam tikslui. Šių metų renginio metu pavyko surinkti net 49 830 eurų. Visa surinkta suma bus skirta pirmosios Ukrainos ponios Olenos Zelenskos fondo misijai – priedangų, apsaugančių nuo oro antskrydžių, atstatymui ir įrengimui Ukrainos mokyklose bei vaikų darželiuose.
Darbostogų organizavimo komanda „OnWorkation by AirGuru“ pradeda išskirtinį bendradarbiavimą su „Workation Village“ – specializuotu darbostogų kompleksu Šiaurės Italijoje. Ši partnerystė atveria naujas galimybes Baltijos šalių įmonėms, kurios ieško būdų derinti darbą su komandos stiprinimu ir autentiška patirtimi.
XXI a. mokslininkų atrastas reiškinys. Utenizacija – tai visuomenės narių polinkis gerinti savo emocinę ir psichologinę būseną, persikraustant gyventi ir dirbti į Uteną. Kai kurie mokslininkai utenizacijai priskiria ir pastebimai išaugusį verslų susidomėjimą plėtra bei investicijomis Utenos krašte.
Darbą pradėjo pirmoji specializuota vaikų odontologijos klinika Lietuvoje „Neodenta Kids“. Ji atidaryta Kaune, Brastos g. 22. Pasitelkę naujausias technologijas ir modernią įrangą profesionalūs vaikų odontologai čia teikia įvairias paslaugas: dantų šalinimo ir gydymo, burnos higienos, vaikų dantų atstatymo keramikiniais vainikėliais ir kt. Tai tik pirmas žingsnis į „Neodenta Kids“ vaikų odontologijos klinikų tinklą visoje Lietuvoje. Metų pabaigoje Kaune, Savanorių pr., duris atvers antroji „Neodenta Kids“ klinika, o 2026 m. pavasarį – ir pirmoji Vilniuje, kuri įsikurs naujausiame ir moderniausiame sostinės rajone „Sakai“.
„Mūsų „tigrai“ ir „panteros“ neėda šieno“, – netekęs vilties sušuko vokiečių karininkas 1944 m. žiemą. Kita bėda buvo tanko svoris. Pakaba, pavarų dėžė ir kiti labai svarbūs tanko mechanizmai buvo pernelyg apkrauti. Jie nuolat gesdavo, nes tankai važiuodavo nelygiose vietovėse ilgus atstumus dideliu greičiu. Tiesą sakant, „Tiger I“ retai pavykdavo įveikti didesnį žygį be gedimų.
Mechaniniai gedimai buvo didelė problema. Netrukus sąjungininkai taip pat perprato silpnąsias tanko vietas. 1944 m. vasarą britų kariai Italijoje rado sugadintų „Tiger I“ mašinų. Tanką tyrinėjusi grupė rugpjūčio mėnesį pateikė ataskaitą „Kas nužudė „tigrą“ ir jos išvadose nurodė: „Tigras“ nusižudė pats.“
Vermachtas ilgą laiką stengėsi nuslėpti technines savo tanko problemas. Tačiau tankistams mechanizmai kėlė nemažą galvos skausmą. Pavyzdžiui, prireikus pakeisti pavarų dėžę, tekdavo kranu pakelti 11 tonų sveriantį bokštelį. Važiuojant slidžiais Rytų fronto keliais, vos pašalus prikibęs purvas užšaldavo tarp ratų. Dažnai įgulai tekdavo nuimti didžiulius ratus ir nugremžti nuo jų ledą. Tokiems darbams atlikti reikėjo nemažai laiko, jie buvo ganėtinai sunkūs ir nepatogūs net ir taikos metu. Lediniame ir dumbliname mūšio lauke toks remontas buvo apskritai beveik neįmanomas. Daugeliui „tigrų“ įgulų teko susprogdinti brangius tankus, kad jie neatitektų priešui, ir keliauti pėsčiomis.
Galop vokiečių tankų batalionams dalyvaujant didžiuosiuose mūšiuose ėmė trūkti galingų monstrų. Be to, stigo ir patyrusių tankų vadų. Dažnai jauniems ir nepatyrusiems „tigrų“ vadams būdavo sakoma: „Būk atsargus. Po tavo pasturgaliu – milijonas markių.“
Nemokšiškai elgdamiesi su tankais karininkai nemažai jų sugadino. Neretai tankas sugesdavo nespėjęs išriedėti į mūšio lauką. Tačiau buvo ir labai profesionalių tankistų. Pavyzdžiui, Michaelis Wittmannas Rytų fronte sunaikino 138 priešo tankus. Tiesa, ir jo sėkmė nelydėjo amžinai.
Wittmannas žūsta kartu su tanku
1944 m. jis išsiunčiamas į Šiaurės Vakarų Prancūziją, ten 1944 m. rugpjūčio 8 d. sąjungininkai pradėjo puolimą.
Wittmannas išvyko padėti vokiečių kariams apsiginti nuo pranašesnio priešo, bet vos po valandą trukusios kovos jo „Tiger I“ papuolė į sąjungininkų tankų pasalą. Mašinos korpusas buvo pramuštas, viduje kilo ugnis. Kai įvyko sprogimas tanko viduje, slėgis buvo toks didelis, kad 11 tonų sveriantis bokštelis buvo nublokštas šalin.
Didysis nacių didvyris žuvo kartu su savo vyrais, jo mirtis sukrėtė batalionų karius.
Per artimiausius mėnesius buvo sunaikinti ir kiti „tigrai“. Kai kurie nukentėjo nuo intensyvios pabūklų ugnies, tačiau didžiąją jų dalį susprogdino patys vokiečiai. Nebuvo įmanoma gauti nei atsarginių dalių, nei degalų, o vokiečiai nenorėjo, kad jų brangios kovinės mašinos patektų į priešų rankas.
Kai nacistinė Vokietija pasidavė, paaiškėjo, jog likę „tigrai“ sąjungininkams netinkami – jiems reikėjo daugybės brangių detalių. Nors šie monstrai buvo labai galingi, jų gamyba nebuvo atnaujinta.
