XX a. katastrofa: turkai padegė Smirną

Turkų kavalerija, užėmusi pozicijas Smirnos miesto uoste, atrodė grėsmingai. Raitelius juodais fesais ir saulėje žvilgančiais rytietiškais kardais, triumfuojančius lyg nugalėtojus, miestiečiai pasitiko su baime. Gyventojai nervingai žvilgčiojo į kareivius, tačiau jų nuostabai turkai žygiavo ramiai. Kariai patraukė palei uostą, o paskui draugiškai rėkdami: „Korkma! Korkma!“ – Nebijokite! – pasklido miesto gatvėse.

„Jokio šaudymo gatvėse! Garbė Dievui. Koks palengvėjimas, visi slapta džiaugiasi, kad turkai grįžo“, – savo dienoraštyje rašė miesto gyventoja britė, slaugytoja Grace Williamson.

Williamson ir kiti 2,5 tūkstančio metų senumo miesto, esančio dabartinės Turkijos teritorijoje, gyventojai tikėjo okupantų pažadais, kad bus taika ir saugumas. Tačiau po trejus metus trukusio kruvino karo turkų kariuomenė troško keršto. Turkams užėmus miestą, po kelių dienų, 1922 m. rugsėjo 9 dieną, prasidėjo prievartavimai, žudymai ir kitataučių miesto gyventojų (ne turkų) varymas. Per šiuos įvykius Smirnoje žuvo apie 100 tūkstančių gyventojų, o miestas virto rūkstančiais griuvėsiais.

Smirnoje sugyveno daug tautų

Kai turkai įsiveržė į miestą, gyventojai ne be pagrindo tikėjosi taikaus sprendimo. Smirna visuomet sugebėdavo išspręsti konfliktus. Iki Pirmojo pasaulinio karo miestas buvo klestintis regiono centras. Smirnoje, kurią su pasauliu siejo naujas geležinkelis, vedantis į Anatoliją, ir modernus uostas, vyko intensyvi prekyba, o jos didžiąją dalį sudarė figų, tabako ir medvilnės eksportas.

Be to, mieste buvo susitelkusi ir pramonė. Smirnoje veikė didžiausia regiono geležies apdirbimo gamykla, plėtojosi tekstilės pramonė. 1900 m. turkų fabrikuose buvo pagaminta ir patiekta pasaulio rinkai 1,2 milijono šalikų. Audiniai šalikų gamybai buvo importuojami iš Anglijos. Didžiausių prekyviečių lentynose buvo gausu prekių. Miesto gyventojai – dauguma pasiturintys – galėjo įsigyti jų iš viso pasaulio: nuo arabiškos mėtų arbatos iki brangakmenių, prabangių persiškų kilimų ir madingiausių europietiškų skrybėlių.

Ne mažiau margi buvo ir miesto gyventojai. Didžiausią dalį – beveik pusę – sudarė graikai, ketvirtadalį – turkai, o likusį ketvirtadalį – armėnai, žydai, amerikiečiai ir europiečiai. Vadinamieji levantiečiai buvo ypatinga grupė – jų protėviai kilę iš Europos, bet jau ne viena karta gyveno Smirnoje ir atliko svarbų vaidmenį miesto socialiniame ir ekonominiame gyvenime.

Kasdieniame gyvenime religinių ir etninių skirtumų nebuvo matyti. Miestas priklausė Osmanų imperijai, kurios didžiulė teritorija driekėsi į Rytus nuo Viduržemio jūros. Imperijoje dominavo musulmonai turkai, bet kitos religinės ir etninės grupės gyveno gana laisvai. Turkų gubernatoriui pavyko išlaikyti pusiausvyrą tarp įvairių Smirnos bendruomenių.

Net Pirmasis pasaulinis karas ir po jo kilę konfliktai tarp Osmanų imperijos ir Vakarų nesutrikdė pusiausvyros. Slaugytoja Grace Williamson, gimusi turtingoje levantiečių šeimoje, rašė, kad iš prieplaukos pastato terasos stebėjo, kaip bombarduojamas miestas.

Net kai Osmanų imperija pralaimėjo karą ir Vakarų valstybės atidavė miestą valdyti Graikijai, Smirna nepražuvo. Priešingai, valdžia buvo nusiteikusi optimistiškai ir pradėjo statyti naują, Jonijos universitetą.

Universiteto statybą inicijavo graikai, bet jis turėjo būti atviras visiems – nepriklausomai nuo religijos ir tautybės. Mokymo įstaiga, kurios šūkis buvo „Ex Oriente Lux“ – „Iš Rytų ateina šviesa“ – turėjo būti atidarytas 1922 m. rugsėjį – kaip tik tuomet, kai turkai įžengė į miestą.

Osmanų pralaimėjimas per Pirmąjį pasaulinį karą buvo skaudus smūgis Turkijai, apie kurią telkėsi visa imperija. Pažeminimas sukėlė nacionalizmo bangą – turkai ėmė aukštinti tai, kas turkiška, ir nekęsti visko, kas užsienietiška.

Graikai tapo didžiausiais priešais

Ypač nekenčiama tapo Graikija, kuri, Vakarų valstybių remiama, bandė prisijungti kai kurias Anatolijos dalis, įskaitant Smirną. Kilo pasipriešinimo judėjimas, jam vadovavo karininkas Mustafa Kemalis Paŗa. Vakarai iš pradžių ignoravo maištą, Didžiosios Britanijos premjeras net išvadino Kemalį „turgaus kilimų pardavėju“. Tačiau jis smarkiai suklydo.

Kemalis buvo charizmatiškas lyderis ir bebaimis karys, tad netrukus jo pajėgos kontroliavo nemažą teritoriją. 1922 m. rugsėjį jo raitininkai užėmė Smirnos gatves.

Smirnos uoste stovėjusių britų, amerikiečių ir prancūzų karo laivų vadai užtikrino gyventojus, kad jiems nėra ko bijoti, tačiau, kaip paaiškėjo, jau brendo nelaimė. Graikas Petrosas Brussalis, kuriam tuo metu buvo devyneri, labai išsigando, kai po pietų pamatė raitą turkų kariūną, velkantį iš paskos Graikijos vėliavą. „Pažvelgiau į tėvus ir išvydau jų veiduose siaubą“, – pasakojo jis po daugelio metų.

Baiminosi ne tik graikai. Armėnai – krikščionių mažuma, gyvenusi turkiškoje Osmanų imperijos dalyje, per Pirmąjį pasaulinį karą buvo persekiojama ir žudoma. Dabar jie laukė turkų keršto Smirnoje.

Kitą rytą po įsiveržimo, auštant, turkų kareiviai ėmė plėšti ir niokoti armėnų kvartalą. Daugelis gyventojų slėpėsi bažnyčiose ir kituose viešuose pastatuose, pavyzdžiui, gimdymo namuose, kuriuose dirbo Grace Williamson. Kiti armėnai buvo brutaliai išvaryti iš namų, turkai vyrus mušė, o moteris – prievartavo.

Nors įsidrąsinę nusikaltėliai veikė pažeisdami Kemalio įsakymus, aukų tai neguodė. Jos tikėjo, kad popiet į miestą įžengęs Kemalis padarys tvarką. Tačiau Kemaliui Smirna tebuvo vertingas grobis, į kurį jis įvažiavo taiką simbolizuojančiomis alyvmedžių šakelėmis apkaišytų automobilių korteže.

Kemalis paskyrė generolą Nurettiną Paŗa, garsėjantį neapykanta svetimšaliams, kariniu gubernatoriumi, o šis paskelbė, kad visi turi gyventi kaip gyvenę. Pats Kemalis pareiškė Tautų Sąjungai, Jungtinių Tautų pirmtakei, kad tarp turkų tautybės gyventojų atmosfera įtempta ir jis neprisiimsiąs atsakomybės, jei kils žudynės. Taigi kariuomenei mieste buvo atrištos rankos.

Girti kareiviai kėlė sumaištį gatvėse

Pirmadienį, rugsėjo 11 dieną, praėjus dviem dienoms po turkų įsiveržimo, Grace Williamson klinikoje buvo pats darbo įkarštis. Turkai liejo savo įniršį ant turtingų europiečių, ir Williamson, kuriai turkų atėjimas iš pradžių nekėlė baimės, dabar jautėsi įbauginta į jos kliniką plūstant turkų susidorojimų aukoms. „Smurtas toks, kad sunku apsakyti“ – rašė ji pasibaisėjusi savo dienoraštyje. – Turkų kerštas brendo trejus metus, o dabar liejasi per kraštus.“

„Tik kelių namų buvo pasigailėta, nors jų savininkai – sumušti. Senasis ponas Murphy su žmona – jam 87-eri, o jai – 75-eri, – buvo atvežti siaubingos būklės. Galvos sudaužytos šautuvo buože, jam peršautas petys. Nesitikiu, kad senasis gydytojas išgyvens.“ Murphy mirė po dviejų dienų.

Miesto centre, plačiuose bulvaruose, gyvenimas tebetekėjo įprasta vaga. Tramvajai kursavo, veikė barai ir restoranai. Kemalis pats gėrė rakiją – turkišką anyžinę degtinę – geriausiame miesto viešbutyje, o jo kareiviai lėbavo lauke. Pavakary girti turkai pasipylė į miesto gatves ir ėmė puldinėti atsitiktinius praeivius, ypač – jaunas moteris.

Britų karininkas Charlesas Howesas iš šarvuotlaivio „Iron Duke“ stebėjo uostą. Per žiūronus pamatė, kaip „turkai užpuolė ir išprievartavo dvi jaunas moteris. Paskui nupjovė joms krūtis ir numetė į šalikelę“. Karininkas negalėjo nieko padaryti, nes, pagal tarptautines sutartis, užsieniečiai neturėjo teisės kištis į „graikų ir turkų nesutarimus“. Tai buvo griežtai draudžiama.

Tie patys susitarimai neleido kliudyti turkų kareiviams gaudyti karo tarnybai tinkamų kitataučių vyrų. Bijodami sukilimo, kareiviai juos internavo stovyklose, įrengtose turkų kvartaluose. Vėliau iš ten jie buvo siunčiami į Anatolijos gilumą katorgos darbams. Visi, kas galėjo, pabėgo.

Žmonės iš armėnų kvartalo ir kitų karo niokojamų rajonų masiškai bėgo iš miesto. Istorikų duomenimis, rugsėjo 12 dieną, antradienį, Smirnos gatvėse, aikštėse ir parkuose buvo apie 150 tūkstančių pabėgėlių.

Po trijų dienų chaoso niekas neturėjo nei laiko, nei jėgų stebėtis rugsėjo 13 dienos rytą armėnų kvartale kilusiais gaisrais. Nors su ugnimi kovojo dar išlikusi ugniagesių komanda, kurią sudarė graikų ir turkų ugniagesiai, gaisrai sparčiai plito.

Minnie Mills, amerikiečių mergaičių mokyklos direktorė, savo akimis regėjo padegėjus. Po priešpiečių žvilgtelėjusi pro langą, ji išvydo degantį kaimynų namą. „Pamačiau turkų kareivį, einantį į namą ir nešiną nedideliu kanistru žibalo ar benzino. Po kelių minučių namas liepsnojo.“

Kareiviai degino miestą

Gaisrai siautėjo ir kitose miesto vietose. Kai vienas ugniagesys ėmė piktintis kareiviais, ridenančiais benzino statines į pastatą: „Mes stengiamės užgesinti gaisrą, o jūs padeginėjate“, kareiviai atšovė: „Tu vykdai savo įsakymus. Mes – savo. Čia armėnų nuosavybė, o mums įsakyta ją sudeginti.“

Ugniagesiai buvo bejėgiai. Nors mūriniai miesto namai atrodė tvirti, ugnies jie neatlaikė. Dėl dažnų žemės drebėjimų pastatai buvo statomi su mediniais karkasais. Nuo įkaitusių sienų šie užsidegdavo, o tuomet ugnis plito žaibišku greičiu. Apie 13.30 val. liepsnojo visas armėnų kvartalas, ugnis plėtėsi ir į kitas miesto dalis.

Klinikoje Grace Williamson bandė suvaldyti chaosą, kurį kėlė ligoniai, sužeistieji ir siaubo apimti žmonės. „Tą popietę liepsnojo visa Smirna, nebuvo įmanoma pajudėti. Nežinojome, ką daryti. Ugnis vis artėjo“, – rašė ji.

Apie trečią valandą ryto ji pagaliau sulaukė pagalbos. Į duris pasibeldė du britų karininkai. Už durų stovėjo 50 vyrų, pasiruošusių padėti. Į „Iron Duke“ jie neštuvais per miestą nešė keleivius ir pabėgėlius. Europiečiai ir amerikiečiai Vakarų valstybių laivais buvo išplukdyti į Graikiją.

Visi kiti buvo palikti. Galimybių buvo nedaug. Miestas degė, o turkai užtvėrė šonines gatves, kad pabėgėlius būtų galima pagauti krantinėje. Paskutinis dalykas, kurį matė Williamson prieš lipdama ant „Iron Duke“ denio, buvo „paniškai bėgantys žmonės, kai kurie puolė į uostą, tikėdamiesi rasti valtelę ir išsigelbėti“. Daugelio viltys žlugo.

Naktį prieplauka tapo pabėgėlių stovykla. Nuo degančio miesto tvoskė toks karštis, kad užsidegė kratinėje prišvartuotų karo laivų lynai ir jiems teko išplaukti į atvirus vandenis.

Diplomatiniai susitarimai draudė Vakarų laivams imti pabėgėlius, todėl karininkai stengėsi užsidaryti ir pasislėpti nuo nemalonių vaizdų ir garsų. Kol karininkai ruošėsi vakarienei, „Iron Duke“ kapitonas liepė laivo orkestrui groti karinius maršus, kad įgula negirdėtų pabėgėlių nevilties šauksmo.

Turkai apkaltino armėnus

„Iron Duke“ karininkas vėl nukreipė žiūronus į sausumą ir pamatė, kaip turkų kareiviai šlaksto pabėgėlius kažkokiu skysčiu. Jam pasirodė, kad kareiviai stengiasi atvėsinti pabėgėlius vandeniu, bet netrukus pamatė plykstelint ugnies liežuvius. Visą vakarą Raudonojo kryžiaus darbuotojai maldavo karo laivų kapitonus evakuoti pabėgėlius. Iš pradžių jie atsisakė, tačiau galop britai pasigailėjo. Vakarų karo laivai išplukdė 20 tūkstančių pabėgėlių, tačiau tūkstančiai jų liko krantinėje, kurioje nesiliovė smurtas. Uostą nuklojo žuvusiųjų kūnai.

Kemalio vadovybė atmetė visus kaltinimus žiaurumu. „Prieš įžengdama į miestą mūsų kariuomenė ėmėsi visų reikalingų atsargumo priemonių, kad apsaugotų Izmirą (turkiškas Smirnos pavadinimas – red. past.) nuo nelaimės“, – tvirtino Kemalis rugsėjo 17 dienos telegramoje. „Su krikščionimis elgiamasi gerai, jie galės grįžti ten, iš kur atvykę“, – pridūrė jis.

Labiau nesumeluosi. Pabėgėlių padėtis toli gražu negerėjo. Aukšto rango JAV pareigūnai stengėsi įtikinti Graikijos vyriausybę nusiųsti gelbėjimo laivų į Smirną, bet graikai baiminosi dėl laivų saugumo.

Tuo metu buvo pranešta, kad visi graikai vyrai bus deportuoti spalio 1 dieną. Naujiena pašiurpino Asą Jenningsą, metodistų dvasininką, dirbusį Jaunuolių krikščionių asociacijoje daugelyje pasaulio šalių.

Kai kiti amerikiečiai išvyko namo, dvasininkas liko Smirnoje. Uoste, virš dviejų pastatų, jis iškėlė JAV vėliavas ir per keletą valandų surinko apie tūkstantį nėščių moterų ir našlaičių. Amerikiečių laivynas laikėsi neutraliteto ir įsakė Jenningsui nuleisti vėliavas, bet jis atsisakė paklusti. „Mačiau, kaip vyrus, moteris ir vaikus muša, šaudo, skerdžia ir skandina jūroje. Mane visada persekios jų baisūs, nevilties ir skausmo kupini šauksmai“, – rašė jis vėliau.

Jennigsas plaukė nuo vieno karinio laivo prie kito ir prašė kapitonų imtis veiksmų, bet galop jam šovė mintis. Už kelių kilometrų esančioje Lesbo saloje buvo 25 keleiviniai laivai, kuriais evakuota graikų kariuomenė iš Turkijos. Jenningsui buvo leista pasiskolinti šešis laivus su sąlyga, kad juos saugos JAV. Valstijų karinių laivų vadas nenoriai pažadėjo „palydėti laivus iki uosto ir iš jo“.

Jenningso prašymas pasiekė Graikijos vyriausybę ir ši dvejodama paskolino jam laivus. Rugsėjo 23 dieną laivai išplukdė pirmąsias moteris ir vaikus į saugią vietą. Kai tėvams teko atsisveikinti su vaikais ir žmonomis, vaizdas draskė širdį, bet turkai visa tai vykdė be gailesčio.

Net su šešiais laivais Jenningsas nespėjo evakuoti visų iki spalio 1 dienos, todėl Vakarų valstybės paprašė atidėti deportacijos planus. Vakarų nuostabai, Nurettinas sutiko. Turkų generolas suprato, kad evakuacija naudinga jam pačiam. Jenningsas evakavo nepageidaujamus vyrus, moteris ir vaikus ir taip prisidėjo prie Smirnos etninio valymo.

Maždaug spalio 1 dieną visi gyvi likę pabėgėliai buvo išplukdyti iš Smirnos uosto. Beveik visas miesto centras buvo sudegintas, tik turkų kvartalas liko neliestas. Istorikai ginčijasi dėl aukų skaičiaus, bet manoma, kad per 1922 m. rugsėjo etninius valymus žuvo apie 100 tūkstančių žmonių.

Tik nedidelė šimtatūkstantinės pabėgėlių minios dalis grįžo į Smirną. Po metų vėl kilo etniniai ir religiniai neramumai, maždaug 1,2 milijono Turkijos krikščionių ortodoksų buvo išvaryti į Graikiją. Smirna, klestintis kosmopolitiškas uostamiestis, buvo sužlugdytas visiems laikams.