Mirties kišenėje: Hitlerio kariai

Rugpjūčio 19 dieną sutemus vokiečių tankų, sunkvežimių ir patrankų kolona artėja prie Aržantano miesto Šiaurės Prancūzijoje. Tarp kolonos kareivių yra Rytų fronto veteranas, būrio vadas Hansas Erichas Braunas. Po pastarųjų dienų išgyvenimų visko mačiusiam Braunui nedaug telikę žmogiškų jausmų. Iš išorės jis užgrūdintas kaip tanko šarvai, tačiau vidumi – miręs.

Palei kelią kūpso pūvantys ir dvokiantys kareivių ir arklių kūnai, tačiau jis nekreipia dėmesio. Hansas Erichas Braunas, kaip ir kiti jo kolonos kareiviai, jau pripratęs prie šiurpių vaizdų. Kai sužeistas kovos draugas išleidžia dvasią, jis tik numeta suglebusį purviną kūną ant kelio ir užima mirusiojo vietą sunkvežimyje.

Iš visų pusių link jų artėja sąjungininkų daliniai. Hansas Erichas Braunas nežino, ar po penkių minučių dar bus gyvas. Kaip ir dešimtys tūkstančių kitų vokiečių kareivių, jis iš nevilties bėga į rytus, kad ištrūktų iš sąjungininkų replių manevro, kuriuo ketinama apsupti maždaug 100 tūkstančių vokiečių. Užsispyrimu ir tikrovės neatitinkančiais įsakymais Adolfas Hitleris dar kartą pasirodė esąs pikčiausias vokiečių kariuomenės priešas.

Vokiečių karo mašina susidėvėjusi

Prieš du su puse mėnesio – 1944 m. birželio 6 dieną – sąjungininkų kareiviai išsilaipina Šiaurės Prancūzijoje ir planuoja greitai užimti Normandiją. Tačiau sąjungininkų kariuomenė susiduria su tokiu atkakliu vokiečių pasipriešinimu, kad per mėnesį tesugeba atkovoti siaurą ruožą išilgai pakrantės.

Rytuose britų ir kanadiečių kariuomenei ypač daug bėdų kelia Kanas, nes miestą gina fanatiškiausi ir labiausiai kovų užgrūdinti Hitlerio kareiviai. Todėl liepos 25 dieną generolas Omaras Bradley pradeda operaciją „Kobra“: sąjungininkai prasiveržia pro vakarinę fronto liniją ir plačiai išsiskleidę puola vokiečius. Netrukus Hitlerio armijos Šiaurės Prancūzijoje jau bus apsuptos beveik iš trijų pusių.

Vokiečių Vakarų fronto vyriausiasis vadas, 61-erių generolas feldmaršalas Güntheris von Kluge, kilęs iš prūsų karininkų šeimos. Jis vadovavo 4-ajai armijai, kuri kartu su kitomis vokiečių armijomis 1939 m. per trumpą laiką užkariavo Lenkiją. Tačiau 1944 m. rugpjūtį jis jau seniai yra suvokęs karčią tiesą, kad karo sėkmė galutinai nusigręžė nuo vokiečių ir jiems gresia apsupimas. Vis dėlto von Kluge nepavyksta įtikinti Hitlerio, kad protinga išeitis būtų taktinis atsitraukimas, kad kariuomenė gautų laiko persigrupuoti ir pasirengti kontrpuolimui.

Prieš kelias savaites į Hitlerio gyvybę buvo pasikėsinta, todėl jį apėmė dar didesnė paranoja ir dar liguistiškesnė vokiečių galybės manija. Ankstų rugpjūčio 3 dienos rytą Hitleris duoda beprotišką įsakymą – pulti!

Nusikamavę von Kluge divizijų kareiviai ir taip vos pajėgia sulaikyti sąjungininkus. Tačiau Befehl is Befehl – įsakymas yra įsakymas, – ir net toks patyręs generolas feldmaršalas Kluge nedrįsta nepaklusti fiurerio valiai. Todėl rugpjūčio 7 dienos naktį vokiečių šarvuočių ir tankų dalinių kolonos pajuda į vakarus, kad atkirstų amerikiečių divizijas. Vokiečių kontrpuolimas išsikvepia jau pirmą dieną, nes sąjungininkai sužino apie jų planą ir pasirengia juos atremti. Vėlesnėmis dienomis vokiečiai vis tuščiai bando pulti, kol maždaug rugpjūčio 13 dieną Hitleriui pranešama, kad jo sumanytas kontrpuolimas nepavyko.

„Kluge tyčia tai padarė! – rėkia įsiutęs Hitleris, išgirdęs naujieną „Vilko irštvoje“. – Kad įrodytų, jog mano įsakymas buvo neįgyvendinamas!“

Tuo metu von Kluge liko gyventi vos kelios dienos, o sąjungininkai pasinaudoja neapgalvotu Hitlerio puolimu ir dar labiau spaudžia vokiečių dalinius. Dwighto Eisenhowerio vadovaujami sąjungininkų generolai nesupranta savižudiškos vokiečių strategijos. Iš šiaurės ir pietų grėsmingai artėja sąjungininkų divizijos: dar 50 kilometrų ir jos galutinai atkirs paskutinį vokiečių pasitraukimo kelią Senos link ir uždarys vadinamąją Falezo kišenę prie Falezo miesto.

Per pastarąsias dienas, savaites ir mėnesius vokiečiai Šiaurės Prancūzijoje prarado daugiau nei 3 tūkstančius tankų, o rugpjūčio viduryje tinkamų kovai „Panzer IV“, „Panther“ ir „Tiger“ tankų Falezo kišenėje tėra likę maždaug 100.

Lengvai pažeidžiami taikiniai

Vokiečių generolai aiškiai suvokia gresiančią katastrofą. Net visiškai nevykęs kapralas, metęs žvilgsnį į karo lauko žemėlapį, mato, kaip sąjungininkų nasrai jau tuoj apžios savo grobį. Todėl likusios vokiečių divizijos skubiai metasi į rytus, kad išlaikytų atvirą pasitraukimo kelią ir išgelbėtų paskutinius likučius. Net Hitleris trumpam pabunda iš liguistų fantazijų ir nenoriai leidžia daliai kariuomenės atsitraukti.

Anksčiau vokiečiai rūpestingai užmaskuodavo dieną važiuojančius tankus ir kitas transporto priemones, tačiau didėjant panikai ir spaudžiant laikui jie ima bėgti nepaisydami paros meto. Netrukus sunkios sąjungininkų patrankos gali pataikyti į bet kurį taikinį Falezo kišenėje, ant besitraukiančios kariuomenės nuolat krinta patrankų sviediniai, o naikintuvai apšaudo vos pajudėjusius vokiečių karius.

Šimtų britų „Typhoon“ naikintuvų lakūnai numeta bombas vokiečių kolonos priekyje ir gale, kad transporto priemonės negalėtų pajudėti nei pirmyn, nei atgal, o tada atidengia raketų ir patrankų ugnį į pasmerktus taikinius.

29-erių britų pilotas Johnnie Johnsonas nardo virš Falezo kišenės savo „Spitfire“. Jis yra numušęs 30 vokiečių naikintuvų.

„Kai kurie šarvuočiai ir tankai bandė pasprukti važiuodami per laukus ir krūmais apaugusias vietas, tačiau netrukus buvo pastebėti „Typhoon“ lakūnų ir pavaišinti ugnimi, kaip ir jų draugai“, – vėliau rašo jis.

Vyriausiasis vadas nusižudo

Rupjūčio 15 dieną skubantį į susitikimą su savo generolais generolą feldmaršalą von Kluge ištinka nesėkmė. Falezo kišenėje jo konvojų aptinka ir ima bombarduoti naikintuvai „Typhoon“. Ant nervinio išsekimo ribos balansuojantis von Kluge galiausiai atsisėda po medžiu ir apimtas apatijos ignoruoja visus aplinkui.

Pagrindinis štabas ir aukščiausia karinė vadovybė Vokietijoje visą dieną negali su juo susisiekti. Jis atsiranda tik vėlai vakare.

Nors tai absurdiška mintis, Hitleris iškart ima įtarti von Kluge, kad šis susitiko su sąjungininkais ir derėjosi dėl pasidavimo sąlygų. Todėl Hitleris tučtuojau į jo vietą paskiria generolą feldmaršalą Walterį Modelį ir įsako von Kluge atvykti į Berlyną, kur jo laukia nuobauda. Von Kluge artimai bendravo su keliais žmonėmis, susijusiais su pasikėsinimu į Hitlerį, todėl veikiausiai mano, kad jo mirties nuosprendis jau pasirašytas. Kai rugpjūčio 17 dieną von Kluge kolona sustoja papietauti prie Verdeno Šiaurės Rytų Prancūzijoje, jis paėjėjęs į šalį nuryja cianido tabletę.

„Negaliu pakelti gėdos, kad netinkama strategija sužlugdžiau kovą Vakarų fronte“, – rašo jis priešmirtiniame laiške. Laiškas pagarbus, jame jokių priekaištų Hitleriui. Von Kluge neabejotinai bando apsaugoti savo šeimą nuo represijų.

Visur guli išpurtę kūnai

Falezo kišenėje vokiečių padėtis sparčiai blogėja. Pasitraukimo iš vadinamosios kišenės kelias siaurėja, pakelėse stovi tūkstančiai sudegusių ir paliktų transporto priemonių ir užtveria kelią kitoms vokiečių kolonoms. Klykia sužeisti kareiviai, bjauriai dvokia vasaros karštyje groteskiškai išpurtę žuvusiųjų kūnai. Jų smarvę gali užuosti net virš Falezo kišenės skraidantys lakūnai.

Vokiečių būrio vadas Hansas Erichas Braunas aprašo vaizdus, pro kuriuos abejingai pravažiuoja jo kolona.

„Vienas vyras griuvinėdamas bando sulaikyti iš pilvo virstančias žarnas. Kareiviai nutrauktomis rankomis ir kojomis mirksta savo kraujyje. Kiti išprotėję, tai verkia, tai klykia, tai keikiasi ar isteriškai juokiasi.“

Ilgose kolonose įstrigusius kareivius kamuoja troškulys. Tik nedaugelis kalbasi tarpusavyje. Sąjungininkų lakūnams iškyla dilema, nes žiūrint iš oro įtartinai daug vokiečių transporto priemonių pažymėtos Raudonojo Kryžiaus vėliavomis ir emblemomis – aiškiai siekiant išvengti antpuolio. Aukščiausia vadovybė įsako pilotams stengtis nepataikyti į šias transporto priemones. Sąjungininkai baiminasi, kad vokiečiai gali atkeršyti nužudydami jų karo belaisvius.

Lenkai atsilygina vokiečiams

Rugpjūčio 19 dieną 1-osios lenkų divizijos daliniai užima 262 m aukščio

Mont Ormelio kalvą ir tampa pagrindiniais pergalingos kovos prieš vokiečius veikėjais. Lenkų divizija buvo sudaryta Škotijoje 1942 m. vasarį iš okupuotos Lenkijos pabėgėlių, ir dabar jie gauna puikią galimybę atmokėti skriaudikams.

Mont Ormelis

yra vokiečių pasitraukimo koridoriaus centre, lenkai nuo kalvos atidengia ugnį į besitraukiančius vokiečius. Generolas leitenantas Paulas Hausseris iškart suvokia, kad lenkų pozicijas būtina pašalinti, kitaip vokiečiai negalės atsitraukti. Jis į Mont Ormelį nukreipia patyrusių šarvuočių ir tankų dalinių likučius. Tačiau nuo sąjungininkų kariuomenės atskirti lenkai atsilaiko – net prieš agresyviausius jaunus Hitlerjugendo 12-osios SS tankų divizijos fanatikus.

Rugpjūčio 20 dienos vakare lenkai ir vokiečiai trumpam nutraukia ugnį, kad vokiečiai galėtų evakuoti savo sužeistuosius. Vėliau vėl užverda mūšiai. Vokiečiai jau vos už 50 metrų, ir lenkų vadas Aleksanderis Stefanowiczius atsisveikina su kovos draugais pakiliais žodžiais.

„Mūsų liko tik 110 vyrų, po 50 sviedinių kiekvienai patrankai ir po 5 sviedinius vienam tankui. Kaukitės iki galo! Pasiduoti SS yra beprasmiška – jūs tai žinote. Ponai, linkiu jums sėkmės, šį vakarą mes žūsime vardan Lenkijos ir civilizacijos“, – drąsina jis pavargusius kareivius. Tačiau gaudami atsargų iš oro lenkai vis dėlto atsilaiko, o kitą dieną jiems į pagalbą atskuba kanadiečių daliniai.

Kilpa užsiveržia

Ištrūkę iš kišenės, šarvuočių ir tankų daliniai iš paskutiniųjų stengiasi išlaikyti atvirą atsitraukimo kelią, tačiau rugpjūčio 21 dieną sąjungininkai galutinai užveržia kilpą. Vokiečių būrio vadas Hansas Erichas Braunas paskutinę akimirką ištrūksta, tačiau Falezo kišenėje likusių apie 50 tūkstančių vokiečių priversti pasiduoti. Jie patiria vieną didžiausių pralaimėjimų nuo Stalingrado mūšio. Niekas nežino tikslaus žuvusių vokiečių skaičiaus, tačiau jis siekia maždaug 15 tūkstančių.

Beveik 40 tūkstančių vokiečių pavyksta pasprukti, tačiau jie pasiima tik 25 tankus. Daugelis galingų divizijų beveik nebeegzistuoja. Šis pralaimėjimas paskatina vokiečius kuo greičiau trauktis į rytus – per Prancūziją į Belgiją. Rugpjūčio 25 dieną paimamas Paryžius. Prancūzija išvaduojama iš Hitlerio okupacijos.

Prie Falezo guli daugybė žuvusiųjų kūnų. Baiminamasi ligų ir visa teritorija paskelbiama nesveika zona. Daugelis išpurtusių kūnų prieš sudeginant pašaunami, kad išeitų susikaupusios dujos. Generolas Eisenhoweris pats apsilanko Falezo kišenėje praėjus dviem dienoms po paskutinių mūšių. Jis aprašo matytus pragariškus vaizdus.

„Mačiau vaizdų, kuriuos aprašyti galėtų tik Dante. Buvo galima žengti šimtus jardų vien pūvančiais žuvusiųjų kūnais.“