Pranas Gailius: nugara į ateitį

Publikuota: 2015-12-18
Pranas Gailius savo parodos atidaryme galerijoje "Kunstkamera". Vilnius, 2013 m. rugsėjis. Vladimiro Ivanovo nuotr.
Pranas Gailius savo parodos atidaryme galerijoje "Kunstkamera". Vilnius, 2013 m. rugsėjis. Vladimiro Ivanovo nuotr.

Vakar, gruodžio 17 d., Paryžiaus P?re Lachaise kapinėse palaidotas tapytojas, grafikas Pranas Gailius (1928 01 22–2015 12 12), vienas kūrybingiausių ir originaliausių lietuvių išeivijos dailininkų. Siūlome dviejų lietuvių-paryžiečių, dailininko Prano Gailiaus ir rašytojo Valdo Papievio, pokalbį „Nugara į ateitį“, vykusį 2008-ųjų vasarį.

Artėjant sovietams iš Lietuvos pasitraukęs dailininkas Pranas Gailius nuo 1945 m. gyvena ir kuria Prancūzijoje. Lietuvišką pasą tarp savo darbų ir popierių prapuldžiusiam, tačiau savo žemaitiškomis šaknimis besididžiuojančiam mažeikiškiui Paryžius atvėrė vartus į daug pasaulio šalių. Iš Europos per Ameriką, Kanadą, Japoniją su parodomis ratą apsukęs Pranas Gailius 2005 m. grįžo tėvynėn – Dailės muziejuje Vilniuje buvo surengta jo retrospektyva „Pranas: vaizdinės abstrakcijos“, o šiuo metu Klaipėdoje veikia paroda „Tarp žodžių ir linijos“, prieš tai rodyta Stokholme ir Karaliaučiuje.

Artėjant sovietams pasitraukei iš Lietuvos, po visokiausių vargų galiausiai atsidūrei Strasbūre, įstojai į meno mokyklą, Tave globojo kunigas Krivickas. Atrodo, viskas klostėsi gerai, gyvenimas įėjo į vėžes. Iš kur tas noras viską mesti ir važiuoti Paryžiun, kur laukė neužtikrintumas ir visiška nežinia?

Gyvendamas Strasbūre buvau įėjęs į tokį būrelį dailininkų, mes vaikščiojom į parodas, domėjomės menais, kaip visi jauni menininkai, valkiodavomės naktimis. Bet jaučiau kažkokią jėgą, kuri mane stūmė, ją galėtum pavadinti nepasitenkinimu. Po kelerių metų tas nepasitenkinimas pradėjo kilti į viršų, jaučiau vis didesnį trūkumą. Ne kaip jaunuolis, nes turėjau draugų, gyventi nebuvo liūdna. Kalbu apie meną, apie intelektualinį smalsumą, apskritai apie kultūrą. Iš Paryžiaus vis ateidavo žinių apie parodas, kultūros įvykius, mes apie juos kalbėdavomės, komentuodavome. Bet visa tai atrodė toli... Kartą su draugu nuėjome į vieną parodą, kuri buvo nepanaši į kitas. Ji nebuvo pašėlusiai graži ar įdomi, bet buvo kitokia. Paaiškėjo, kad tas dailininkėlis, irgi jaunas, buvo Fernando Léger mokinys. Apie Fernandą Léger aš tada labai mažai žinojau. Bet pasidomėjau, ir tapo aišku, kad turiu važiuoti į Paryžių ir įstoti į jo akademiją. Kad numalšinčiau tą trūkumą.

Kunigui Krivickui per tiek laiko aš irgi tikriausiai buvau nusibodęs, jis mane globojo beveik 5 metus. Jam pasisakiau, kad noriu važiuoti į Paryžių. Jis man tučtuojau atsakė – važiuok; nupirko bilietą, davė 5 frankus. Penki frankai tada buvo šiokie tokie pinigai, mano mėnesio stipendija buvo 50 frankų.

Išvažiavau beveik nieko nepasakęs savo draugams. Palikęs dalį darbų ir visą savo gyvenimą Strasbūre. Kai esi tikrai kažko stumiamas, tai negalvoji, kas, kaip, gal taip, gal ne. Plef, ir darai. Atrodo, kad atėjo momentas, ir tau pavyksta. Apskritai, jeigu menininkui labiau už viską rūpi pinigai, jeigu jam svarbiausias klausimas yra iš ko gyventi, kaip užsidirbti, jis gal ir pasidarys turtingas, bet tikru menininku vargu taps.

Paryžiuje išlipu Gare de l‘Est, atsisėdu kavinėje, pasiimu karališkus pusryčius, kavos su grietinėle, croissants. Ir pusės mano turto neliko. Tada žiūriu, ką dabar daryti. Turėjau keletą adresų, tarp jų ir Vytauto Kasiulio. Bet svarbiausias mano tikslas buvo įstoti į Fernando Léger akademiją. Buvau atsivežęs šiek tiek darbų, nors visi mano aliejai pasiliko Strasbūre. Juos turėjo atsiųsti vienas iš draugų, bet tai padarė tik po metų. Tas pats mano draugas, man išvažiavus iš Strasbūro, savo kambaryje padėjo taupyklę ir sakė ateinantiesiems: dėkit kiek tik galit pinigų Pranui, jis miršta iš bado Paryžiuje. Ir visi metė. O jis atvažiavo pas mane daugiau kaip po dvejų metų ir atsivežė tą dėžutę, pilną pinigų. Tai mes galėjom išgerti.

Taigi atvažiuoji, stotyje išleidi pusę pinigų. Ir ką toliau darai?

Kaip sakiau, turėjau Kasiulio adresą, iškart pas jį nuėjau. Tą pačią dieną. Palipu, jis gyveno septintame aukšte tarnaičių kambary. Kasiulis ten dirba, tapo, mudu pasisveikinom, susipažinom. Buvau labai patenkintas – juk tai maestro Kasiulis. Bet jis buvo labai malonus, mes greitai susidraugavome. Jis nelabai gerai mokėjo prancūziškai, tai mane pasiųsdavo nupirkti vyno. Tada jis gyveno vienas, jo žmona dar nebuvo atvažiavusi iš Vokietijos.

Bet pas Kasiulį gyventi negalėjau. Pirmąsias dvi naktis Paryžiuje nakvojau Senos krantinėj po tiltu. O paskui – palapinių miestely, kur atvažiavę žmonės, daugiausia jaunimas, galėdavo pernakvoti. Ten permiegodavau ir eidavau pas Kasiulį, iš pradžių beveik kiekvieną dieną. Jis pats, kai atvažiavo į Paryžių, naktį sargavo didelėje televizijos ir radijo krautuvėje. Paskui vietą perleido kitam lietuviui, bet jis išvažiavo į Australiją. Kasiulis mane pristatė, ir aš tą lietuvį pakeičiau. Gyventi man davė kambarį virš tos krautuvės, aštuntam aukšte. Mažai uždirbau, bet užtat turėjau savo kambariuką.

Kiek vėliau į Paryžių atvažiavo ir Antanas Mončys. Kartais jis irgi ateidavo pas Kasiulį, tada su juo artimiau susipažinau. Pasitaikydavo, kad visi trys drauge išgerdavom, lietuviškai padainuodavom. Antanas labai gražų balsą turėjo. Bet netrukus atvažiavo Kasiulienė ir mus visus tris sutvarkė.

Tavo pagrindinis tikslas buvo mokytis pas Fernandą Léger, kurį vadini savo Mokytoju. Ką iš viso to, ką pas jį išmokai, laikai svarbiausia?

Niekada neužmiršiu, kaip pirmą kartą ėjau pas Fernandą Léger su savo darbų kartonėliu, kaip lipau mažais laiptukais į jo dirbtuvę, kuri buvo Clichy bulvare. Studija buvo didelė, labai didelė. Parodžiau darbus, ir pasitarę tos akademijos direktorius ir pats Léger sako – labai gerai, jūs galite dirbti pas mus, ir daugiausia pieškite. Pasakiau jiems, kad paišau teptuku, jie man atsakė, gerai, dabar paišysite pieštuku.

Tais laikais, be Meno mokyklos, buvo tik Fernando Léger ir Loth akademijos. Léger turėjo moderniosios tapybos koncepciją, pasaulėžiūrą. Prieš nueidamas pas jį, tapiau savo aplinką, moteris, galų gale – butelius. Bet aš neturėjau savo gyvenamo laikotarpio intelektualinio supratimo. O Léger kalbėdavo tiesiai ir paprastai. Sako, klausykite, šimtmečio pradžioj buvo kaimelis, bažnytėlė, keliukas, dangus, ir viskas harmoninga. Dabar, sako, išeik į lauką, ir ką pamatysi? Pamatysim namuką, kelią, reklamas, visur šviesas, automobilius. Ir viskas kontrastinga. Prie mažo namelio – didžiausia reklama. Tai yra kontrastas, konfliktas, mūsų tikrovė pasidariusi konfliktiška. Ir Léger tapybos architektūra kontrastinė. Jis – vienas iš penkių didžiausių praėjusio šimtmečio dailininkų. Jei galima rikiuoti, tai po Picasso ir Matisse jis būtų trečias pagal reikšmingumą ir aktualumą. Ir iš visų trijų, mano nuomone, jis yra artimiausiai žmonių. Tų žmonių, kurie gyvena savo šimtmečio bėdomis ir džiaugsmu. Jis tai išreiškia, ir nepaprastai moderniškai. Pavyzdžiui, viena iš jo temų buvo pirmosios atostogos. Negalite įsivaizduoti, koks buvo įvykis, kai profsąjungoms jas pavyko išsikovoti. Gauti atostogų, išvažiuoti buvo kažkas nepaprasta. Ir Léger šia tema nutapė „Gražiuosius sekmadienius“. Tai dideli, kartu ir labai moderniški, ir labai suprantami darbai, atspindintys žmonėms aktualų gyvenimą.

Kalbant apskritai, Léger man atvėrė akis. Jis mane įvedė į ano laiko modernizmą, juk Strasbūras tuomet buvo provincialus miestas. Retkarčiais vykdavo kokia įdomesnė parodėlė, bet viskas dėjosi Paryžiuje. Ne tik Strasbūro, bet ir viso pasaulio atžvilgiu.

Tavo jaunystės laikai Paryžiuje dabar vadinami legendiniais. Koks buvo tas legendinis Paryžius, kurį radai, atvažiavęs iš Strasbūro?

Man anų laikų Paryžiaus legenda buvo tikrovė, aš joje gyvenau. Karas buvo neseniai pasibaigęs. Didelė dalis žmonių, išlaisvinusių Paryžių, priklausė Komunistų partijai. Anais laikais tai buvo labai dinamiška partija. Didžioji dalis menininkų, intelektualų, tų, su kuriais reikia skaitytis, buvo jos nariai. Kita vertus, ir pati epocha buvo labai dinamiška, žmonės džiaugėsi atgauta laisve.

Kultūrinis gyvenimas ir per okupaciją nebuvo visiškai sustojęs. Jis buvo gyvas, o jo tęsinys po išsilaisvinimo – nepaprastai dinamiškas, tvirtas, jaunas. Visose srityse, o labiausiai tapyboje. Tapyba buvo meninio gyvenimo lokomotyvas. Tik pagalvokit, tais laikais viena po kitos buvo Picasso, Matisse, Braque, Chagalo parodos, ir aplink juos buvo labai daug judėjimo.

Bet ir teatre, balete virė gyvenimas. Claudelis, Brechtas… Labai mėgau teatrą, dažnai į jį eidavau, esu matęs beveik visas Jean-Louis Barrault, Jean Vilaro statytas pjeses. Tai buvo fantastiška. Ir teatras pasidarė populiarus, jis atsivėrė platesnei publikai. Prie to daug prisidėjo Vilaras, pas jį savo kelią pradėjo beveik visi garsiausi ir mažiau garsūs aktoriai – Gérard‘as Phillipe‘as, Jeanne Moreau… Tas pats ir dėl muzikos. Tais laikais Barrault teatre Eliziejaus laukuose vykdavo Vienos mokyklos muzikos koncertai. Aš pats buvau susipažinęs su Messiano mokiniais, kas sekmadienį mes klausydavomės Bartoko, Janačeko įrašų. Jie buvo sudarę „Aštuoniasdešimt keturių“ grupę, su jais būdavau gana dažnai. O grupė taip vadinosi todėl, kad vienas jų gyveno Panteono aikštėje, kur baigiasi 84 autobuso maršrutas. Savaitgaliais mes eidavom iš vienos galerijos į kitą, per atidarymus ir pasigerti būdavo galima, jei norėdavai. Bet kai esi gėręs su lietuviais, gėrimo su prancūzais net gėrimu negali vadint.

Taigi – kaip yra kalbant apie miestus, ypač tuos, kuriuos myli. Tu myli Paryžių, ir tavęs klausia, kodėl tu taip myli Paryžių? Norėtum papasakoti, perduoti savo išgyvenimą, bet kuo daugiau kalbi, tuo labiau supranti, kaip sunku perteikti tai, kas sudaro visą jo grožį. Kalbi apie viena, apie kita, apie trečia, o kai galų gale sudedi, tau trūksta transcendencijos, to, kas žmogui galėtų atskleisti tavo išgyvenimo esmę.

Dabar kalbama apie pokarinio Paryžiaus legendą, bet tada tai nebuvo legenda, iš tikrųjų viskas taip ir buvo. Gyvenimas virė visose srityse. Kai kalbėjau apie Komunistų partijos jėgą, galvoje turėjau ne tik socialinę sritį, bet ir meninį gyvenimą. Jie turėjo daug įtakos, žurnalų, leidyklų, reklamų. Komunistų partijoj buvo daug intelektualų, menininkų, net ir džiazo muzikantų, kurie po karo pratęsė dar prieš karą susikūrusią Saint Germant‘o kvartalo legendą. Jie buvo atvažiavę iš Amerikos, tais laikais Amerikoje dar buvo labai sunku būti juodžiu. Jie čia atvažiavo, rado gerą aplinką, jie čia kūrė ir grojo. Sunku net įsivaizduoti, kokia čia buvo komunistinė euforija. Mano aplinkoje irgi buvo daug komunistų, jie ir mane kvietėsi. Bet aš laikiausi nuošaliai, tikriausiai tam jų džiaugsmui pasiduoti man neleido prisiminimai. Nė prie vienos partijos negalėčiau prisirišti. Išgirdus žodį „partija“ man norisi bėgti.

Esi sakęs, kad visą gyvenimą gyvenai kukliai kaip žvirblis – žvirblis pasitenkina trupiniais ir į banką neneša pinigų. Bet išgyvenai iš savo kūrybos, niekada nedirbai kitų darbų. Kaip tau pavyko įeiti į Paryžiaus meno pasaulį? Juk kai

Vaikščiodamas po Paryžių visuomet nešiodavausi kartoną, kuriame būdavo 20, 25 piešiniai, akvarelės, guašai. Ne kasdien parduodavau, bet parduodavau. Tais laikais vyravo meno darbų pirkimo nuotaika, net mada. Ne tik žymių vardų, bet ir jaunų dailininkų. Žmonės, laikę galerijas, tada būdavo kaip ir pirkliai. Jie perka, jie ir parduoda. Kartą nuėjau į galeriją, jiems patiko tai, ką aš darau, ir jie paprašė palikti daugiau darbų. Tokių atsirado ne viena, kartais turėdavau palikęs darbų kokiose penkiose galerijose. Galerijoje, kur parduodi daugiau, santykiai pasidaro artimesni, ir jie surengia tau parodą. Po pirmosios savo asmeninės parodos turėjau laimės sulaukti gerų kritikų tokiuose prestižiniuose žurnaluose kaip „L‘oeil“, „Connaissance des Arts“, laikraščiuose „Le Monde“, „Libération“.

Man pavykdavo parduoti ir privačiai. Kai mane kas nors pasikviesdavo į kokį vakarėlį ar kitur, visada turėdavau savo darbų. Arba atsisėsdavau, pradėdavau paišyt. Kaip muzikantas turi armoniką ar smuiką ir atsisėdęs pradeda groti, taip aš turėdavau savo kartoną su darbais. Pamatai, kad žmonės pradeda nuobodžiauti, juos pakvieti pasižiūrėti. Tais laikais niekas nebūdavo per brangu, jei patikdavo, žmonės pirkdavo. Per tuos vakarėlius parduodavau gal net daugiau nei galerijose. Taip susidarai aplinką žmonių, kurie pradeda tavimi domėtis, stebi, ką tu darai. Aišku, toks mėgėjų būrys nesusilipdo per mėnesį.

Su galerijomis galėdavai sudaryti sutartis. Jų būdavo įvairių. Galėdavai susitarti, kad tau mokės algą, bet galerijai atiduosi visus savo kūrinius. Arba kad kas mėnesį pateiksi tam tikrą skaičių darbų už vienokį ar kitokį atlyginimą. Bet tokie dalykai manęs nedomino, aš nemoku dirbti kaip fabrike. Aš negalėjau pasirašyti, kad kas mėnesį ar per metus duosiu tiek ir tiek produkcijos. Kaip aš galėjau tai garantuoti? Nesu jautis, kurį įkinko, ir eik, varyk. Be to, turėjau susidaręs labai romantinį menininko įvaizdį ir negalėjau įsivaizduoti, kad buhalteris man kas mėnesį atskaičiuos pinigus kaip kokiam darbininkui.

Iš pradžių man ir taip labai gerai sekėsi, tuo metu aplinka Paryžiuje buvo labai palanki menininkui. Toje epochoje Paryžius buvo ne tik kultūros sostinė, bet ir meno pardavimo centras. Paskui viskas laipsniškai, labai iš lėto, bet pradėjo keistis. Mano nuomone, lūžis buvo tada, kai Malraux įsteigė Kultūros ministeriją. Ta ministerija dabar nepaprastai išsiplėtusi. Jai irgi reikia pinigų, tai jie ieško ryšių su įmonėmis ir bendrovėmis. Tokiems dailininkams kaip aš ilgainiui pasidarė sunkiau, nes sumažėjo vidutinių pirkėjų. Atsirado ir fundacijų, kurių anksčiau nebuvo. Sunkiau tapo tiems, kurie neturėjo sutarčių su galerijomis, kurios turėjo ryšių su ministerija ar fundacija, ar su kokia nors įmone. Tada sumaniau sutelkti tokią Prano draugiją. Joje buvo gal 25 žmonės, mėgę mano darbus. Aš jiems dirbau, jie nuolat nupirkdavo mano darbų. Tai buvo oficialiai deklaruota draugija, ji turėjo pirmininką, iždininką, sekretorių, apie jos įkūrimą buvo paskelbta „Journal Officiel“. Dabar dėl tam tikrų priežasčių ji nebeveikia, bet nėra ir paleista. Mes susirinkdavom kas 3 mėnesius, pasivaišindavom, aš papasakodavau apie tai, ką darau. Mano klientai nebuvo milijardieriai, bet jie domėjosi mano menu, buvo išsilavinę ir turėjo šiek tiek galimybių investuoti į meną. Dėl to buvo labai jauku, malonu, nes su jais galėjai įdomiai pasišnekėti, turėjome bendrų interesų.

Paryžius Tau atvėrė vartus ir į pasaulį, parodų turėjai, darbų esi pardavęs kitose šalyse.

Amerikiečiai, vokiečiai, anglai, švedai į Paryžių atvažiuodavo pirkti meno. Kitur meno rinka gal irgi buvo, bet ne tokia plati, įvairi ir prestižinė. Kai kokioje nors galerijoje užsieniečiai pamato mano darbų, kartais jais susidomi, būdavo, kad galerija ir parodą užsienyje surengia. Nebūtinai tai buvo asmeninės parodos, būdavo ir galerijų kolektyvinės parodos, kurios keliauja po įvairias šalis. Taip pamažu atsiranda vis daugiau galimybių. Tai – kaip didelis turtas, kuris susidaro kaupiantis centui prie cento.

Septintą dešimtmetį dažnai važiuodavau į Ameriką, kur nemažai mano parodų surengė ten gyvenę lietuviai. Detroite, Klivlende, San Franciske, Niujorke, Čikagoj… Los Anžele turėjau labai didelę parodą, buvo atėję daug amerikiečių, man siūlė ir profesoriaus vietą universitete. Bet aš dirbau ne tik su lietuviais, Čikagoje turėjau didelę galeriją, kuri domėjosi mano darbais, – „Elizabeth galery“. Kitaip nei Paryžiuj, Amerikoj galerijos yra labai didelės, ir kai nuvažiavau į Ameriką, man savaime kilo noras daryti didesnius darbus. Ten jauti erdvę, didžiulį plotą, kuris ir tave patį „išplotina“.

Viena įtakinga galerija Čikagoje man siūlė sutartį sudaryti. Bet kaip tik tuo metu kitoj galerijoj vyko mano paroda. Aš tam galerininkui ir pasakiau, kad dabar dirbu ir su „Elizabeth galery“. A! Mes sėdėjom už didelio stalo, jis buvo atnešęs vyno. Pastumia man telefoną ir liepia pasakyti, kad nukabintų paveikslus. Tu dirbsi tik su manim, – sako. Kaipgi aš galėjau šitai padaryti? Tos „Elizabeth“ galerijos žmonės buvo įrėminę mano darbus, ten veikė mano paroda, ir dabar aš liepsiu jiems juos nukabinti, pasakysiu, kad einu kitur? Tai būtų buvusi išdavystė. Galerininkas įsižeidė, suraukė nosį. Išėjau. O moteris, kuri mane buvo rekomendavusi tam savininkui žydui, man sako: „Tu kvailys, nežinai, koks tu kvailys.“

Po kokių 20 metų, kai dariau 91 Dovydo psalmę, irgi bendravau su žydais. Kai papasakojau šitą istoriją, vienas jų man pasakė, kad išsisukau tik per plauką, tas tipas buvęs sukčių sukčius.

Visada pinigų reikia, bet dėl jų aš negaliu daryti bet ko.

Kanadoje, Toronte, irgi dirbau su viena galerija, nors ją laikė lietuviai, tai buvo grynai kanadietiška galerija. Be to, Toronte mano paroda buvo surengta ir Prancūzų kultūros centre. Prancūzai mano parodą surengė ir Čikagoje. Europoje aš savo parodas organizuodavau ir pats – Kelne, Miunchene, Štutgarte. Su galerijų kolektyvinėmis parodomis mano darbai buvo nukeliavę į Lisaboną, Madridą, Geteburgą… Parodų turėjau beveik visose Vakarų Europos šalyse, išskyrus Angliją.

Tais laikais ir užsienyje būdavo lengviau parduoti. Kai mūsų šešių prancūzų grafikų darbai buvo išstatyti Japonijoje, visus mano darbus nupirko Kyoto muziejus.

Apie praėjusių dešimtmečių Paryžių kalbi su nostalgijos gaida. O štai apie šių dienų gyvenimą dažnai atsiliepi labai skeptiškai.

Šiuo metu mes gyvename fantastiškoje epochoje. Niekam nebereikia suprasti meno. Ne tik tie, kurie perka meną, bet ir tie, kurie daro, jo nesupranta. Tas labai ypatinga ir kartu fantastiška. Nors ir baruosi, aš irgi priklausau šiai epochai. Ji man labai patinka. Man jos menas nepatinka, bet pati ji man labai patinka. Tu gali daryti viską, ką tik nori. Ir niekas nieko nesupranta. Nei dailininkas, nei ministeris, nei tas, kas moka, nei tas, kas parduoda. Kuo ilgiau šitai tęsis, tuo bus geriau. Dabar į valdžią atėjo Sarkozy, gal jis ir meną sutvarkys, ir mes sugrįšim į profesūrišką epochą. Bet kol kas nuostabaus „bardako“ laikai. Prisimenu, kaip į laukus išgindavo kiaules. Pakvipdavo havaniškais cigarais, nors ant tų laukų – mėšlas. Mūsų epocha turi savotiško grožio. Labai kontrastiškas Fernand Leger laikas.

Prisiminkim, juk tų dailininkų: Picasso, Matisse, Kandinsky, Klée paveikslai išplaukė ir į madas, žmonės pradėjo austi jų motyvais, tų motyvų visur atsirado. Tapybos jėga buvo neišpasakyta. Dabar to nebėra, dabar atliekų laikas, menas ir iš jų gali būti daromas. Tačiau nors kalbama apie tapybos mirtį, tapyba tebėra čia. Nors tam tikros rūšies tapyba yra pasibaigusi.

***

Prano Gailiaus manifestas

Lietuvos kultūra liaudies išauklėta. Liaudies nebėra! Nebebanguoja rugiai apleistuose laukuose. Krizės nėra. Yra tik nesusipratimas.

Kas yra menas?

Menas žino, kas jis yra.

Šaknyse glūdi poezija – kalba ir sėklos grožis.

Autentiški talentai tikisi, jog valdžia, bankai, fondai, įmonės, verslo žmonės, visi meno mylėtojai bus kartu su jais, kad neužgestų originali kūrybinė tautos jėga.

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Kokios savybės reikalingos lyderiui: jas galite turėti ir jūs Premium 6

Kam yra skirtas šitas žurnalas, kurį laikote rankose? Lyderiams. Kas yra pagrindiniai šio žurnalo herojai?...

Verslo klasė
2018.07.21
Britų „Morrisons“ parduotuvėse – specialios „tylos valandos“ pirkėjams autistams 1

Jungtinės Karalystės prekybos tinklas „Morrisons“ paskelbė įvedantis specialias „tylos valandas“ klientams,...

Laisvalaikis
2018.07.21
Moksliniams tyrimams naudojama mažiausiai gyvūnų per 10 metų

Mokslinių tyrimų su gyvūnais Didžiojoje Britanijoje atliekama mažiausiai nuo 2010-ųjų. Tačiau aktyvistai...

Laisvalaikis
2018.07.21
100 metų nuo caro mirties: paskutinės Nikolajaus II šeimos valandos 13

Revoliucijos vadas Vladimiras Leninas nori, kad nuverstasis Rusijos imperatorius ir caras Nikolajus II už...

Nobelio premijos laureatas Mario Vargasas Llosa: meilės nebūna už dyką Premium 1

„Būti gyvam, bet negyventi – blogiausia, kas gali nutikti, nors taip atsitinka daugeliui žmonių“, – sako...

Laisvalaikis
2018.07.20
Futbolo čempionatą stebėjo daugiau nei pusė Lietuvos 1

Sekmadienį pasibaigęs Pasaulio futbolo čempionatas prie TV ekranų sutraukė daugiau kaip pusę šalies gyventojų...

Rinkodara
2018.07.18
Prezidentė išlydėdama „Misiją Sibiras“ linkėjo įveikti iššūkius

Su 17-osios „Misija Sibiras“ dalyviais susitikusi prezidentė Dalia Grybauskaitė sako, kad jokios kliūtys...

Laisvalaikis
2018.07.18
Per pirmąją dieną parduota per 520.000 marškinėlių su Ronaldo vardu 1

Italijos futbolo klubas „Juventus“, paklojęs rekordinę 105 mln. Eur išpirką už portugalą Cristiano Ronaldo,...

Rinkodara
2018.07.17
Adamas Michnikas: Lenkijos valdžios istorijos politika – melo politika

Iki liepos 22-osios vakaro Nidoje tęsiasi 22-asis tarptautinis Thomo Manno festivalis. Įpusėjusio renginio...

Laisvalaikis
2018.07.17
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadove paskirta Laima Vilimienė

Kultūros ministerijoje vykusį Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovo konkursą 5-erių metų kadencijai...

Laisvalaikis
2018.07.17
Kauniečiai dėl krematoriumo neapsisprendė 3

Savaitę trukusi apklausa dėl galimybės Kauno miesto teritorijoje statyti krematoriumą apčiuopiamų rezultatų...

Laisvalaikis
2018.07.16
Du brangiausi pasaulio miestai – Šveicarijoje

Brangiausių pasaulio miestų sąrašo viršuje – Ciurichas ir Ženeva. Tokį vertinimą kasmetinėje kainų ir pajamų...

Laisvalaikis
2018.07.15
Iliustruotoji istorija: paskutinė kelionė

Kremavimas, laidojimas, mumifikavimas, lavono valgymas. Žmonėms niekada netrūko išmonės atsikratant mirusiais...

Laisvalaikis
2018.07.15
Verta aplankyti: Lietuvos dizaino šimtmetis 1

Liepos 13-ą Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje, atidaryta valstybės šimtmečiui skirta paroda „Daiktų...

Laisvalaikis
2018.07.15
Mirė rašytoja, poetė, signatarė Vidmantė Jasukaitytė 2

Šeštadienio rytą Klaipėdos ligoninėje mirė rašytoja, poetė, Kovo 11-osios akto signatarė Vidmantė...

Laisvalaikis
2018.07.14
Mokslininkai perrašinėja žmonijos kilmės teoriją 7

Visuotinai priimta teorija skelbė, kad šiuolaikinis žmogus kilo iš nedidelės teritorijos Rytų Afrikoje.

Laisvalaikis
2018.07.14
Knyga iš Žygimanto Augusto kolekcijos parduota už 45.000 Eur 4

Liepos 10 d. Anglijos aukcionų namuose „Forum Auctions“, kurio specializacija – antikvarinės knygos,...

Laisvalaikis
2018.07.13
Festivalis svarstys ir Lietuvos valstybės atkūrimo klausimus

Liepos 14–21 d. Nidoje vyks XXII tarptautinis Thomo Manno festivalis, kasmet Nidą savaitei paverčiantis...

Laisvalaikis
2018.07.13
VŽ rekomenduoja: 10 savaitgalio renginių 1

Dauguma šio savaitgalio renginių vyksta gryname ore, skirti visoms amžiaus grupėms, yra edukaciniai ir...

Laisvalaikis
2018.07.13
„Deeper“ inovacijų vadovo portretas: kaip pomėgis virto profesija, atvedusia į verslą 8

„Nesu plakatinis patriotas, apsiavęs vyžomis ir apsirengęs tautiniu kostiumu nevaikštau“, – sako bendrovės...

Laisvalaikis
2018.07.13

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau