Vakarų įmonės negrįš į Rusiją
Graikų filosofas Heraklitas kartą garsiai pareiškė: „Nė vienas žmogus niekada neįbrenda į tą pačią upę du kartus, nes tai ne ta pati upė, ir jis nėra tas pats žmogus.“ Tą patį galima pasakyti ir apie Rusiją.
Praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje, žlugus Sovietų Sąjungai, į šalį plūstelėjo Vakarų verslo įmonės. Per kitus 30 m. šios įmonės investavo Rusijoje šimtus milijardų dolerių, atnešdamos ne tik kapitalą, bet ir patirtį bei institucinius ryšius. Daugeliu atžvilgių jos padėjo Rusijai integruotis į pasaulio ekonomiką.
Šis palikimas iš esmės išnyko. Popieriuje Rusijoje vis dar veikia keli tūkstančiai Vakarų bendrovių, tačiau dauguma jų yra tik pašto dėžutės arba Rusijos verslo subjektų priedangos. Kelios likusios Vakarų įmonės, vykdančios reikšmingą veiklą, iš tikrųjų yra įstrigusios: jos arba negali pasitraukti iš rinkos, arba yra verčiamos parduoti savo turtą – dažnai su dideliais nuostoliais – patiems rusams.
Todėl per 30 m. kruopščiai kurti tinklai iširo. Rusijos finansiniai ryšiai su Vakarais iš esmės išnyko, o Vakarų sankcijos riboja strateginių prekių, tokių kaip nafta ir gamtinės dujos, eksportą. Nors prekyba prekėmis ir dvejopo naudojimo technologijomis vyksta per trečiųjų šalių tarpininkus, trūksta tiesioginio praktinio patirties perdavimo, kurį anksčiau teikdavo Vakarų bendrovės ir kuris dažnai būdavo tikrasis vertės kūrimo variklis.
Tačiau net jei karas Ukrainoje baigtųsi ir sankcijos būtų panaikintos, Vakarų įmonių sugrįžimas išlieka mažai tikėtinas. Rusija „nėra ta pati upė“. Posovietinę ekonominę tuštumą, kurią Vakarų įmonės užpildė praėjusio amžiaus dešimtajame ir devintajame dešimtmetyje po 70 m. trukusios izoliacijos ir centrinio planavimo, užėmė rusai.
Šiandien Maskvoje esančiuose biuruose puikuojasi nebe Vakarų tarptautinių įmonių pavadinimai, o jų buvusių partnerių iš Rusijos, kurių daugelis išsilavinimą įgijo Vakaruose arba buvo apmokyti Vakarų specialistų, pavadinimai. Užsienio bankus pakeitė rusiški bankai, taip pat įvairios įmonės – nuo mažmeninės prekybos iki internetinių paslaugų. Šiose srityse Rusija dabar veikia kaip visiškai išplėtota rinkos ekonomika ir nebėra priklausoma nuo Vakarų dalyvavimo.
Tačiau dėl karo Ukrainoje Rusijos ekonomika tapo panaši į sovietinių laikų ekonomiką su išpūstu karinės pramonės kompleksu ir nuolatiniu investicijų stygiumi bei stagnacija daugelyje kitų sričių. Keliose pramonės šakose, ypač gamybos, vakarietiški įgūdžiai, technologijos ir kapitalas vis dar galėtų atlikti svarbų vaidmenį.
Geriausias pavyzdys – naftos pramonė. Dešimtajame dešimtmetyje į Rusiją masiškai plūstelėjo Vakarų bendrovės, kurios atnešė visą komplektą naftos telkinių paslaugų. Pasitelkusios kapitalą ir modernią valdymo praktiką jos padėjo atgaivinti nykstančias sovietmečio naftos provincijas ir pradėjo vykdyti naujus projektus, steigdamos bendras įmones su Rusijos partneriais, taip pradėdamos naujus verslo modelius posovietinėje Rusijoje.
Vargu ar ši patirtis pasikartos. Daugelis Vakarų naftos bendrovių vis dar yra sužeistos dėl ankstesnių žygių į Rusiją, o pasaulinė naftos pramonė turi patrauklesnių galimybių regionuose, kuriuose yra turtingesnių išteklių ir palankesnės verslui vyriausybės. Galbūt svarbiausia, kad pati naftos ateitis yra neaiški, nes didžiosios energetikos įmonės stengiasi pakeisti tradicinio iškastinio kuro rūšį ir pereiti prie naftos chemijos produktų bei atsinaujinančių energijos šaltinių. Šioje besiformuojančioje aplinkoje Rusija turi mažai ką pasiūlyti.
Kitas pavyzdys – automobilių ir transporto sektoriai. Čia Vakarų gamintojai taip pat veržėsi į Rusiją su ambicingais planais modernizuoti pasenusią sovietmečio pramonę. Tačiau nuo 2022 m. visos šios bendrovės pasitraukė iš Rusijos: daugelis jų patyrė didelių nuostolių ir vargu ar sugrįš. Vakarų transporto pramonėje vyksta didelės permainos. Pereinant prie elektrinių transporto priemonių ir greitųjų geležinkelių dauguma bendrovių neturi nei apetito, nei lėšų dar vienai avantiūrai Rusijoje.
Dar yra Kinija. Lėtėjant jos ekonomikos augimui, Kinijos bendrovės agresyviai didina eksportą, ypač – į Rusiją. Tačiau užuot investavusios ar palengvinusios technologijų perdavimą, jos mieliau siunčia gatavas prekes.
Kinijos bankai taip pat atsargiai elgiasi su savo kapitalu, o vadinamoji Rusijos ekonomikos „juanizacija“ (kai juanis išstumia dolerį ir eurą) Rusijai pasirodė esanti prastas sandėris, nes Kinija, vadovaudamasi vidaus prioritetais, aktyviai devalvuoja savo valiutą. Praktiškai Rusijos plačiai reklamuojama „neribota“ partnerystė su Kinija pasirodė esanti netinkamas pakaitalas nutrauktiems finansiniams ryšiams su Vakarais.
Tokiomis aplinkybėmis nesunku suprasti, kodėl Rusija norėtų pradėti „žavesio puolimą“, kuriuo siekiama sugrąžinti Vakarų įmones ir investicijas. Tačiau mažai tikėtina, kad vakariečiai į tai reaguos su panašiu misionierišku uolumu kaip prieš 30 m. Kadaise buvusias tuščias nišas, atsiradusias žlugus sovietų ekonomikai, dabar užpildė rusai, o Vakarų įmonės, prisiminusios ankstesnę karčią patirtį, ieško perspektyvesnių galimybių kitur. Tai jau ne ta pati Rusija ir jau ne tie patys Vakarai.
Thane Gustafsonas, Džordžtauno universiteto politikos mokslų profesorius
Autorių teisės: Project Syndicate, 2025
