JAV DOGE ir ES konkurencingumo kompasas – nelygių varžovų lenktynės

Yra dalykų, kurie neabejotinai lems DOGE sėkmę.

Pirmiausia – užmojis. Per rinkimus gautas mandatas, tvirtai laimėjusio prezidento bei didelės dalies visuomenės palaikymas. Net jei nepavyks JAV išlaidų sumažinti trečdaliu (dviem trilijonais), kaip sakyta pradžioje, net jei nepavyks trilijonu, kaip sakyta vėliau, – vis tiek bus daug. DEI (įvairovės, teisingumo ir įtraukties) ar USAID programų uždarymas, nekilnojamojo turto optimizavimas ar tiesiog darbuotojų atleidimas sutaupo šimtus milijonų. Kol kas, kaip skelbia E. Muskas, milijardas per dieną (įskaitant savaitgalius, kaip jis pats pabrėžia). Net vieno cento nominalo monetų atsisakymas, sakoma, taupys 170 mln. USD.

Kol kas tai, be abejo, žemai kabantys ir populiarumo taškus renkantys pokyčiai, nes vadinamasis wokeizmas ir pozityviosios diskriminacijos politika dažnai akivaizdžiai peržengė sveiko proto ribas. Natūralu, kad daugelis amerikiečių, nors ir cituoja Šventąjį Raštą, labiau nori pinigų sau, o ne geriems USAID darbams kitose šalyse.

Tačiau jau iš pat pradžių neišvengiama ir absurdiškų sprendimų rimtais veidais, o tai yra dėsninga tokiems vajams. Pavyzdžiui, kaip praneša Baltieji rūmai ir komentuoja pats Donaldas Trumpas, uždaryta prezervatyvų programa Gazoje turėtų sutaupyti 50 mln. USD (čia dar iki planų kolonizuoti Gazą). Ekspertų teigimu, tai visiškai pramanytas skaičius. O D. Trumpo teigimu, „Hamas“ tuos prezervatyvus naudojo bomboms gaminti! Žodžiu, elementarus įtaigus populizmas.

Kitas įdomus paradoksas, kaip rašo WSJ, iš „Internal Revenue Service“ atmintinės darbuotojams išbraukti ir nesugrąžinti „įtraukties“ ir „teisingumo“ žodžiai, nors ten kalbama apie mokesčių mokėtojo kodo „įtraukimą“ į anketą ar mokesčių mokėtojo lėšų per ilgo užlaikymo neteisingumą.

Antra, labai efektyvus veikimo metodas. Tikslas – supurtyti, demotyvuoti ir sulaužyti sistemą, kuri tapo pelke. Viską – žmones, finansus, kultūrą, teisės aktus. O paskui, kas be reikalo nusausinta, atkurti.

Trečia, teoriškai DOGE samdo ambicingus žmones ir siunčia į dideles kompleksines agentūras desantines komandas, susidedančias iš lyderio, procesų specialisto, IT inžinieriaus ir personalo eksperto. Jos turi laikiną mandatą ir yra atsakingos už pokytį – mažinti išlaidas ir reguliavimą. Beje, šiaip jau tyliai, kukliai, bet rezultatyviai panašiais metodais Lietuvoje dirba Valdysenos departamentas. Bet ne apie juos šį kartą daina.

O JAV šis chuliganizmas pasiekė neregėtas aukštumas – jokių procedūrų, jokio legitimizavimo, jokio viešumo. Tos komandos, kaip išsiaiškino žurnalistai (ir dėl ko niršta E. Muskas), – tai 19–24 metų vaikinai, kartais tiesiog kelis mėnesius pabuvę stažuotojais verslininko įmonėse ir dabar uždarinėjantys dešimtmečius lipdytas (ir natūraliai apkerpėjusias) struktūras.

Ketvirta, DOGE turi gana neblogų įrankių, kurie, priešingai, nei įprasta, valdiškose įstaigose, drąsiai naudojami net ir užminant teisėtumo ribą arba išeinant tolokai už jos. Tarp tų įrankių – prezidento įsakai, kuriais JAV galima nuspręsti gana daug. Taip pat respublikonų turima dauguma Kongrese bei Senate.

Penkta, atrodo, kad sumažėjo tradicinė dereguliavimo problema – teisminės valdžios rezistencija. Šiandien Aukščiausiojo Teismo teisėjų dauguma suformuota D. Trumpo, ir galima tikėtis teisėjų didesnio nei įprastai palaikymo. Be to, du pastarojo meto sprendimai jau sumažino agentūrų veiklą laisvai interpretuoti teisės aktus, ir DOGE planuoja tuo smarkiai remtis.

Kur ir kodėl DOGE gresia užklimpti ar nusivilti

Pirma, politinis palaikymas nėra toks jau tvarus, kaip atrodo. Visuomenė palaiko tol, kol naikinami didžiausi tikri ar tariami absurdai ir nepaliečiami subtilesni dalykai. Verslas, panaikinus jį kankinusius reguliavimus, irgi grįš prie visų argumentų, kad tik apsaugotų rinką.

Tikroji valdžia – D. Trumpas, o juo labiau viceprezidentas J. D. Vance‘as – nėra ekonominės laisvės šalininkai, jie greičiau nulinės sumos žaidimo kieti derybininkai. MAGA esmė yra ne galimybės veikti, o „mes geriausi, tad neįsileiskime kitų žmonių, prekių, paslaugų arba apmokestinkime juos“. D. Trumpo teiginys, kad per pirmąją kadenciją jis sumažino 25.000 puslapių reguliavimų ir kad veikė pagal „1 į, 2 iš“ (dabar žadama „1 į 10 iš“) taisyklę, nėra tiesa. Pirmosios kadencijos metu reguliavimas augo, nors ir lėtesniu tempu nei iki tol ar po to. Gazos okupavimo, muitų, antiimigracijos, valstybinių konsorciumų kūrimo iniciatyvos (įskaitant tokias, kurios perimtų „TikTok“) yra taip toli nuo dereguliavimo logikos, kaip tik galima įsivaizduoti.

D. Trumpo konfliktas su DOGE iniciatyvomis tiesiog užprogramuotas, ypač matant, kad E. Muskas jau dabar elgiasi kaip prezidentas. Ir jau spėjo įkirsti svarbiai D. Trumpo iniciatyvai – prezidentui paskelbus apie 500 mlrd. USD AI konsorciumo ambiciją kartu su privačiais technologijų gigantais, milijardierius iškart pakomentavo: „Jie neturi tiek pinigų, geriausiu atveju – 100 mlrd. USD.“

Antra, visgi valdžių padalijimas galioja – ne vienas iš D. Trumpo įsakų jau sustabdytas teisminės valdžios. Laukia daug procedūrų teisme. O procedūriniai barjerai panaikinti reguliavimus yra tokie patys, kaip ir juos sukurti.

Trečia, einant dabartiniu keliu – antagonistiškai, kapojant kirviu – natūralus ir atoveiksmis. Svarbu suvokti, kad tikrąją naštą verslui ir piliečiams sukuria valstybės tarnautojų veiksmai, o ne tie 180.000 puslapių JAV reguliavimo sąvado dokumentų. Dokumentai, be abejo, lemia veiksmus, tačiau ne tik jie. Dar svarbesni yra veiklos tikslai, strategija. O už ją dar svarbiau – veiklos kultūra ir teisės aiškinimo tradicija.

Nepasiekus sutarimo dėl strategijos ir nepasikeitus kultūrai, tie, kurie šiandien nustumiami į šoną (ir dažniausiai ne be pagrindo), jau galanda kirvius ir laukia progos viską sugrąžinti, jei politinė valdžia pasikeis. Ilgalaikis dereguliavimas pasiekiamas ten, kur yra konsensusas dėl tikslų ie valdiškų agentūrų bei verslo funkcijų. O šiems dalykams pakeisti reikia ir buldozerio (jis užvestas ir jau darbuojasi), ir iš viršaus nuleisto optimizavimo, ir ne mažiau įtikinimo, kad naujas požiūris padės geriau pasiekti visuomenės geidžiamus tikslus.

Europos konkurencingumo planas – reikia, tai norim

O dabar apie Europą. Čia viskas lygiai 180 laipsnių priešingai nei JAV. ES vadovai, aišku, vis pakartoja biurokratinės naštos mažinimo mantrą. Tačiau šalia JAV dinamikos ir idėjų lavinos ji atrodo tiesiog nuobodžiai. Na, bet pažiūrėkime.

Pirmiausia labai gerai, kad ES bent jau kažką kalba apie naštos verslui mažinimą. Komisijos pirmininkė liepą, pristatydama savo darbų gaires Parlamente, šį tikslą įvardijo kaip pirmąjį. Deja, sausio paskutinėmis dienomis pagaliau paskelbtame Europos konkurencingumo kompase ši tema jau atsiduria po žaliuoju kursu ir atsparumu.

Nors šis tikslas ne kartą buvo girdėtas, bet bent jau deklaruojama siekiamybė sumažinti administracinę naštą verslui 25%, o smulkiajam – 35%. Tikimasi, kad taip verslas sutaupys iki 37 mlrd. Eur per metus.

Matyti, jog Komisija nusiteikusi ką nors daryti, kad prismaugtas ES šalių finansinis sektorius būtų atpalaiduotas. Kol kas vardijamas tik noras, o ne konkretūs tikslai, jų rodikliai ir priemonės, bet laukiam.

Yra naujų metodų. Kiekvienam komisarui pavesta mažinti reguliavimo naštą savo atsakomybės srityje ir kasmet už tai atsiskaityti atitinkamiems Europos Parlamento komitetams. Tai, kad dereguliavimo uždavinys išdalintas visiems komisarams, kurie atsiskaitys Parlamentui, beje, turi ir kitą pusę. Tarkime, už aplinką atsakingas komisaras atsiskaitydamas aplinką kuruojančiam komitetui vargu ar bus skalbiamas, kad per mažai dereguliuoja. Veikiau atvirkščiai – bus pareikalauta reguliuoti daugiau ir griežčiau, o ne mažiau ir lanksčiau.

Be to, viena tikrai inovatyvi idėja iš paskelbto Konkurencingumo kompaso – siekiama sukurti naują, lankstesnę ir labiau įgalinančią virtualią 28-ąją jurisdikciją, kurią verslui bus galima pasirinkti šalia 27 jau egzistuojančių teisinių sistemų. Žadama, kad ji sumažins rizikos kaštus, įskaitant darbo teisės, mokesčių, įmonių teisės aspektus. Kiek primena viduramžių laikus, kai šalia feodalinių struktūrų Europoje atsirado Lex Mercatoria – gretima teisė prekybininkų santykiams reglamentuoti. Tuomet tai labai padėjo Europai suklestėti. Metodas įdomus, perspektyvus, ir intriguoja. Kaip bus daroma – neaišku. Lex Mercatoria buvo kuriama iš apačios, ne iš viršaus.

ES nuobodi, girdėta, nejuda

Didelių vilčių į Komisijos pastangas (tiksliau, deklaracijas) kol kas dėti nepavyksta. Konkurencingumo kompasas remiasi dar praėjusioje kadencijoje užsakyta Mario Draghi ataskaita. Ji įvardija, kaip Europa atsilieka, pateikia įspūdingų duomenų ir pavyzdžių. Tačiau M. Draghi, kaip būdinga makroekonomistams, nesigilina į esmines detales. Tai ryškiai skiriasi nuo JAV, kur dominuoja detalūs ir praktiški sprendimai būtent dėl reguliavimo arba išlaidų.

Gana skurdžiai atrodo M. Draghi siūlymas mažinti reguliavimą apsiribojant iš esmės tik dviem jam žinomomis sritimis, kurios, pasak jo, galėtų suteikti daugiau finansavimo Europos inovacijoms. Gerai, kad kalbama apie kapitalo rinkos laisvinimą. Tačiau labiausiai akcentuojamas valstybės pagalbos dereguliavimas. Kalbant apie konkurencingumą ir dereguliavimą, tai, sakyčiau, yra smarkokai ne tas taikinys.

Kita Komisijos pastangų problema – per siauras reguliavimo naštos supratimas. Kalbėdama apie reguliavimo naštą, Komisija persijungia į biurokratinę naštą ir iš karto pereina prie sąvokos „administracinė našta“, kurią supranta tik kaip ataskaitų pildymą. Žinoma, ataskaitos vargina verslą, užima daug laiko ir kainuoja pinigus. Tačiau tai tik ledkalnio viršūnė. Tikroji reguliavimo našta yra daug platesnė: verslas priverstas vykdyti reikalavimus, kurie riboja inovacijas, verčia veikti neefektyviai arba daryti tai, ko niekam nereikia. Apie tai ES, priešingai nei JAV, net nekalba. Tiksliau, kol kas pasakė vieną sakinį – kad šiais aspektais užsiims „ateityje“.

Trečia ES dereguliavimo problema – vietoj mažinimo ji visada siūlo centralizavimą. Visada! Atrodo, kad tai – daugelio ES struktūrose dirbančių ar dirbusių žmonių skiriamasis bruožas. Ir šiandien dereguliavimas ir naštos mažinimas taip elegantiškai paverčiamas „harmonizavimu“ ir bendra rinka. Kitaip tariant, užuot mažinusi reguliavimo naštą, Europa tiesiog centralizuoja reguliavimą. Ar jis nuo to tampa mažesnis? Deja, dažniausiai atvirkščiai. Beje, ir čia matome visiškai priešingą veikimą nei JAV, kuriose kaip tik kalbama pirmiausia apie federalinio reguliavimo mažinimą, o ne apie jokį tolesnį integravimą.

Ketvirta, ES privengia daryti tai, ką visai neblogai moka, – lyginti ES šalis. ES yra įvairi. Ir reguliavimo našta skirtingose valstybėse nevienoda. Ji skiriasi net tada, kai taikoma ES teisė. Priežastis – labai skiriasi kultūra ir institucijų veiklos metodai. Ką galėtų padaryti ES – tai skelbti atskirose šalyse esančios realios naštos palyginimus. Komisija to nemėgsta, nes, žiūrėk, tai prancūzai, tai vokiečiai, tai italai, tai lenkai, tai dar kas nors įsižeis. Iliustruodamas pasakysiu, kad Lietuva yra vienintelė ES šalis, kurioje jau nuo 2011 m. daroma reprezentatyvi verslininkų apklausa apie realią naštą taikant reguliavimus ir kontroliuojančių institucijų veiklą.

Penkta, nematyti, kad būtų siekiama peržiūrėti pačios ES veiklą, kur ji tiesiogiai ir reguliuoja, ir stambiu mastu tikrina bei baudžia. ES vieną po kito baudžia technologijų milžinus. Krokodilo ašaras primena M. Draghi ataskaitos konstatavimas, kad blogai, jog augančios technologijų kompanijos emigruoja į JAV. O kur joms dėtis, jei Europa mėgsta tik mažas? Juolab retai kas paklausia vartotojų – ar jie tikrai nori būti nuo įvairių supaprastinimų, integracijų ir inovacijų ginami taip, kaip tai šiandien daro Komisija, vien tik tam, kad gigantai, tarkime, nepaketuotų savo paslaugų, o visada savo sistemas laikytų atviras (ir, beje, dėl to nebūtinai saugias).

Šešta, ES neturi rimtos struktūros, kuri būtų atsakinga už administracinės naštos mažinimą. Komisaras Valdis Dombrovskis ir jo komanda pirmą kartą gavo „supaprastinimo“ mandatą. Gera užuomazga, tačiau per maža, su per mažu užmoju, per mažu įrankių arsenalu, per mažu palaikymu.

Apibendrintai – reguliavimo naštos mažinimas JAV vyksta audringai, su klaidomis (ir nebijant jų daryti), o ES girdime senas melodijas, ir kol kas inovacijų skatinimas pats neatrodo labai inovatyvus.

Dar nepanaudoti jau žinomi ginklai

Labai norėtųsi, kad dereguliavimas būtų taiklus, greitas, efektyvus ir tvarus. Ir tam nebūtina painioti viešųjų ir privačiųjų interesų, paminti teisės principų, ignoruoti ilgametės patirties, flirtuoti su Kremliaus dabartimi ir nacių praeitimi, kaip tai šiandien JAV daro Baltieji rūmai ir šalia jų biure savaitgalius per naktis leidžiantis E. Muskas bei jo jauni IT inžinieriai, kurie griauna senąjį pasaulį ir kuria naująjį. Iš jų užtenka pasisemti ambicijos, kūrybiškumo, technologinio mąstymo, drąsos taikyti DI įrankius.

Paminėsiu ir keletą pasaulyje jau anksčiau sėkmingai naudotų dereguliavimo įrankių, kurie irgi padėtų. Pavyzdžiui, suregistruoti visus reguliavimus, nustatyti, kad negalioja joks reguliavimas, neįtrauktas į registrą ir neturintis savo kodo, ir taip sistemiškai pamatyti dubliavimąsi, neprasmingumus ir juos išnaikinti, kaip kažkada padarė Pietų Korėja. Taip bent jau popieriuje ji sumažino reguliavimų skaičių net 50%.

Reguliavimus, ypač naujoms technologijoms, net jei jie įvedami, visada nustatyti su galiojimo laiko pabaiga – kad jie po nustatyto trejų ar penkerių metų laiko tiesiog išnyktų, jei nepratęsiami pagal tą pačią procedūrą, kaip kad buvo priimti. 

Pradėti reguliavimo naštą matuoti ne tik puslapiais ir valandomis, skirtomis ataskaitoms, bet ir apklausomis, kurios parodytų, ar verslas mato jų prasmę, ar nustatyti reikalavimai neverčia atsisakyti inovacijų diegimo ir kaip realiai tie reguliavimai taikomi (ar nėra koncentruojamasi į baudas už bet ką, didžiausius dalykus paliekant be tinkamo dėmesio), ir lyginti apklausų duomenis tarp šalių.

Europai laikas būtų suvokti ir tai, kad reguliavimo srityje nebūtina visada imtis pasaulinės lyderystės. Jei mes reguliuojame, o likęs pasaulis – ne, greičiausiai likęs pasaulis ekonomiškai pasinaudos mūsų pačių susipančiojimu, o ne puls pančiotis pats. Ir kuo santykinė ES galia labiau silpnės, tuo labiau silpnės ir ES vaidmuo nustatant pasaulines reguliavimo madas.

Be abejo, ypač aktualu diegti DI priemones reguliavimo srityje ir nuosekliai siekti, kad būtų ne tik mažiau ataskaitų, bet ir veiktų mažiau inspektorių, būtų mažiau patikrinimų. Svarbu, kad reguliavimas būtų diegiamas po kaštų ir naudos analizės, kur lyginami tikri kaštai su tikra, o ne hipotetine nauda. Ne mažiau svarbu, kad kontroliuojant verslą, ypač smulkųjį, būtų remiamasi rizikos vertinimu, o ne ideologija ar liguistu įsivaizdavimu, kad resursai begaliniai ir bus patikrinti bei išgaudyti visi.

Geroji naujiena ir šansas Lietuvai

Verslo reguliavimo našta ir jos mažinimas yra ne tai, kas girdima iš aukštų tribūnų, ir netgi ne (tik) tai, kas surašyta didelėse ES dokumentų stirtose. Našta arba jos mažinimas kyla iš prižiūrinčių institucijų veiklos. Ją lemia kultūra, inovacijos taikant teisės aktus, institucijų strategijos ir tik tada teisės aktai bei politiniai lozungai.

Nereikia toli dairytis – pažiūrėkime į Lietuvos centrinį banką ir reguliavimo aplinką, kuri pasikeitė kardinaliai, nors pats reguliavimo turinys teoriškai ir liko toks pats. Pasikeitė į vieną pusę, gali pasikeisti ir į kitą. Turi Lietuva ir gerų pavyzdžių – štai jokioje kitoje šalyje nėra universalios taisyklės, kad privaloma konsultuoti verslą telefonu, ir atsakymai saisto pačią prižiūrinčią instituciją.

Kol kiti miega arba tik muistosi, Lietuva turi šansą padaryti geriau. Kartais tai jai netgi pavyksta. Atrodo, kad ir iškylančias senas bėdas būna noro spręsti greitai bei lanksčiai (prisiminkim „Teltonikos“ kabelį). Tačiau apie tai detaliau – kitą kartą.

Straipsnio autorius – Remigijus Šimašius, „Institute for Regulatory Innovation, Delivery and Effectiveness“ vyr. patarėjas, buvęs Vilniaus meras.