Seni iššūkiai naujame politiniame cikle
Dar maždaug po mėnesio (vasario 23 d.), tikėtina, Vokietijoje vyks išankstiniai parlamento rinkimai, po kurių valdančiąją koaliciją turėtų formuoti Krikščionių demokratų partija. O Prancūzijoje po vasarą įvykusių parlamento rinkimų šiaip taip suformuotos mažumos vyriausybės patiriami sunkumai tvirtinant kitų metų biudžetą signalizuoja apie naujų rinkimų kitų metų viduryje tikimybę. Prieš tai Lenkijoje vyks prezidento rinkimai.
Visi šie politiniai ciklai yra svarbūs Lietuvai. Nuo Amerikos paramos Ukrainai ir suinteresuotumo toliau rūpintis Europos saugumu tiesiogiai priklausys ne tik investicinis klimatas Lietuvoje, bet ir taikos perspektyvos mūsų regione. Nuo bendros Vokietijos ir Prancūzijos lyderystės priklausys ES valstybių gebėjimas koordinuotai reaguoti į Amerikos posūkį link protekcionizmo bei sąlygos ekonomikos augimui. Ekonomikos augimas būtinas didinant investicijas į Europos NATO valstybių gynybinių pajėgumų stiprinimą bei kitas viešąsias paslaugas. JAV, Vokietija ir Lenkija yra svarbiausios Lietuvos saugumo partnerės.
Ingridos Šimonytės vadovaujama Vyriausybė turėjo nuolat balansuoti tarp krizių valdymo ir bandymo kryptingai vykdyti savo programinius pažadus. Tas pats iššūkis laukia Gintauto Palucko vadovaujamos Vyriausybės.
Tik šiai bus dar sudėtingiau dėl išaugusių geopolitinių rizikų ir daugelio būsimo ministrų kabineto narių politinės patirties trūkumo. Tai – objektyvios aplinkybės, dėl kurių neišeis kaltinti konservatorių ir bandyti nukreipti visuomenės dėmesio, kapstantis po praeitį Seimo Audito komitete, kuriam vadovaus keturių partijų nariu buvęs ir dabar su penktosios („Nemuno aušros“) sąrašu į Seimą patekęs Artūras Skardžius, o ne opozicijos atstovas, kaip buvo anksčiau.
Gerai, kad prezidentas Gitanas Nausėda iš savo patarėjų pasirinko tinkamą kandidatą į užsienio reikalų ministrus. Kęstutis Budrys, dirbęs ir Dalios Grybauskaitės patarėju, turi pakankamai patirties ir analitinių gebėjimų šiai pozicijai net ir labai sudėtingu laikotarpiu. Tą patį galima pasakyti apie anksčiau energetikos, finansų bei teisingumo ministrais jau dirbusius Žygimantą Vaičiūną, Rimantą Šadžių bei Gintautą Bartkų. (Pastarasis gruodžio 1 d. atsisakė jam siūlomo posto – VŽ).
Tačiau daug kitų kandidatų į ministrus, įskaitant ir patį premjerą, politikais yra dirbę kitose institucijose arba apskritai neturi politinio darbo patirties. Kai kurie, pavyzdžiui, kandidatas į žemės ūkio ministrus, ateina iš interesų grupių, kurių veiklą reguliuoja ministerija. Kiek jie bus pajėgūs atsiriboti nuo interesų grupių, kurioms ką tik priklausė, ir galvoti apie visos šalies viešąjį interesą?
Pavyzdžiui, ar Lietuva toliau palaikys Ukrainos ekonominę integraciją į ES bendrąją rinką, matydama, kaip tam priešinasi dėl konkurencijos sunerimę Lenkijos ir Prancūzijos ūkininkai? Ar Lietuva rems ES laisvosios prekybos sutarčių sudarymą, pvz., su MERCOSUR šalimis, kuris būtinas ekonomikos augimui ir mažinant ekonomines sąsajas su autokratinėmis valstybėmis?
Lietuvos Vyriausybei užtektų susikoncentruoti į du prioritetus – sąlygų šalies ekonomikai augti stiprinimą ir darbą su NATO ir ES partneriais, rūpinantis Lietuvos saugumu. Jei visos ministerijos nuolat galvotų apie šiuos du tikslus ir nuo jų priklausantį adekvatų ne tik gynybos, bet ir kitų viešųjų paslaugų finansavimą, nepamiršdamos efektyviau naudoti turimus išteklius viešajame sektoriuje, tai būtų ne tik būsimos Vyriausybės, bet ir Lietuvos sėkmė.
Komentaro autorius – Ramūnas Vilpišauskas, Konrado Adenauerio vizituojantis profesorius Karltono universitete (Otava), VU TSPMI profesorius
