Kaip Trumpas laimėjo

Donaldas Trumpas, išrinktasis JAV prezidentas. „ZUMA Press“/„Scanpix“ nuotr.

„Žiedų valdovo“ gerbėjai turėtų prisiminti sceną, kurioje karalius Teodenas, radęs prieglobstį Helmo dauboje, kuriai grėsė kristi prieš plėšikaujančius orkus ir jų „aklą neapykantą“, svarsto: kaip iki šito buvo prieita? Po Donaldo Trumpo pergalės JAV rinkimuose daugybė amerikiečių užduoda tą patį klausimą.

Kaip nuteistas nusikaltėlis, bandęs ginčyti rinkimų, kuriuos vos prieš ketverius metus aiškiai pralaimėjo, rezultatus, gavo 71 mln. amerikiečių balsų? Tokių dalykų gali pasitaikyti šalyse, neturinčiose stiprių demokratijos tradicijų (1992 m. Venesueloje Hugo Chavezas po nepavykusio perversmo buvo įkalintas, bet po šešerių metų vis tiek išrinktas prezidentu), bet neturėtų vykti seniausioje ir galingiausioje pasaulio demokratijoje.

Trumpas – ne tik nusikaltėlis. Jis yra šarlatanas, ne kartą įrodęs, kad apie politiką beveik nieko nenusimano, ir didelių siekių turintis diktatorius, prisižadėjęs vykdyti masinę deportaciją ir davęs žodį susidoroti su savo „priešais“ teismuose. Nepaisant to, jis laimėjo ne tik rinkikų kolegijos, bet ir visuotinį balsavimą, ko jam nepavyko padaryti nei 2016, nei 2020 metais.

Reikėtų pradėti nuo Trumpo pagalbininkų. Tie patys žmonės, kurie viešai smerkia wokeismą kaip neva slopinantį atvirą viešąjį diskursą, regis, mano, kad draudžiama kritikuoti baltaodžius, vyresnio amžiaus rinkėjus, daugiausia gyvenančius kaimiškose vietovėse, kurie išliko aklai ištikimi Trumpui, kad ir kaip bjauriai, pavojingai ar kaprizingai jis elgtųsi. Ginantieji tokius rinkėjus sako, kad jie nesupranta, kas yra Trumpas ir kokią grėsmę jis kelia; jie išreiškia savo teisėtas nuoskaudas, pavyzdžiui, dėl ekonominio nesaugumo.

Nors tokį paaiškinimą iš dalies galima pagrįsti, gali būti, kad didelė dalis Trumpo rėmėjų slepia kai ką dar pragaištingesnio. Galimai dauguma jų nori, kad valstybės institucijos būtų sunaikintos. Užuot baiminęsi Trumpo keliamos grėsmės demokratijai, jie jį mato kaip seniai lauktą griaunamąją jėgą.

Žinoma, veikiausiai Trumpo rinkėjai nenori, kad jis įvykdytų visus savo grėsmingus pažadus. Bet tokių pažadų jie nelaiko priežastimi už Trumpą nebalsuoti, veikiau mano, kad visa jo kurstytojiška retorika tėra hiperbolizavimas. Jie mano, kad išpūsti Trumpo teiginiai kaip tik įrodo, kad jis yra tautos žmogus, o ne dar vienas nušlifuotas politikas, žarstantis kruopščiai patikrintus teiginius, suderintus su politikos strategų komanda. Tai visiškai padrika aklai tikinčiojo logika, kurios neįmanoma paneigti.

Padėjo ir tai, kad dauguma Trumpo rėmėjų slapčia – ir vis dažniau atvirai – pritaria blogiausiems jo instinktams. Rasizmas? Daugumai baltaodžių amerikiečių jau nusibodo kalbos apie „baltųjų privilegiją“ ir dar labiau nusibodo imigrantai, tariamai plūstantys per sieną, kad atimtų jų darbus ir leistų jų mokesčių dolerius. Neapykanta moterims? Dauguma jaunų rinkėjų vyrų, kurie jaučiasi aplenkti ar atstumti savo kolegių, palaiko idėją priminti moterims „jų vietą“. Grasinimai susitvarkyti su „vidiniais priešais“? Atsakymas akivaizdus: juk jie yra priešai.

Trumpo šalininkai atmeta ir bet kokią kitą kritiką. Ekspertai, įspėjantys, kad Trumpo planai JAV ekonomikai užkraus didelių išlaidų, neįvertina išskirtinio jo įžvalgumo versle. Tie, kurie pabrėžia jo piktnaudžiavimą siekiant praturtėti ir praturtinti savo šeimą (Trumpo žentas Jaredas Kushneris į savo investicinį fondą pritraukė milijonus iš Saudo Arabijos), pervertina tokio elgesio mastą ir įtaką.

Na, o Trumpo vulgarumas, panašu, niekam netrukdo – net pamaldiesiems jo rinkėjams. Trumpas kampanijos mitinge gali dėtis užsiimantis feliacija su mikrofonu, bet tuo pačiu jis yra Dievo išrinktas tapti šių dienų Kyru. Kaip Persijos karalius išlaisvino žydus iš Babilono nelaisvės, taip Trumpo dieviškoji misija yra išlaisvinti (baltuosius) krikščionis iš „kalėjimo“, kuriuo tapo šiuolaikinė Amerika, ir perkurti šalį taip, kad ji vėl taptų krikščioniškų vertybių bastionu. Žinoma, tai Dievo ranka nukreipė žudiko kulką per šią vasarą vykusį mitingą.

Trumpui netrūko pagalbos stengiantis atversti rinkėjus į savo iškrypusią religiją. „Fox News“, itin pelninga Ruperto Murdocho propagandos mašina, iškreipė diskursą ir kurstė pasipiktinimą. Socialinės žiniasklaidos milžinai beveik (o Elono Musko „X“ atveju – visiškai) nesistengė kovoti su dezinformacija.

Technologijų bendrovių milijardieriai Trumpo iškilimą rėmė ir tiesiogiai – Muskas buvo antras didžiausias Trumpo kampanijos finansinis rėmėjas, tikėdamasis gauti naudos iš reguliavimo panaikinimo. („Tesla“ akcijų vertė jau smarkiai išaugo.) Tokie technologijų titanai – kartu su Volstrito galios brokeriais kaip Jamie’is Dimonas – yra Vokietijos verslo magnatų, maniusių, kad gali kontroliuoti Adolfą Hitlerį, atitikmuo šiuolaikinėje Amerikoje.

Trumpo kolegos respublikonai tokių iliuzijų neturi; tai padeda paaiškinti, kodėl net tie, kurie anksčiau bandė mesti jam iššūkį, dabar nusileido. Buvusi Pietų Karolinos gubernatorė Nikki Haley per pirminius respublikonų rinkimus buvo rimčiausia Trumpo varžovė, bet vos tik pasitraukusi iš kovos suskubo paremti Trumpą, veikiausiai norėdama išsaugoti savo politinę karjerą.

Ir dar yra bailieji respublikonų politikai, kurie padėjo Trumpui nusikratyti politinio radioaktyvumo, turėjusio jį sunaikinti po 2021 m. sausio 6-osios, kai jis pakurstė savo rėmėjus žygiuoti prie JAV Kapitolijaus. Dieną po to tokie asmenys kaip senatorius Mitchas McConnellas ir Lindsey Grahamas pagaliau atrodė pasiruošę nusiplauti rankas ir palikti Trumpą. Bet praėjus kelioms dienoms jie atsisakė balsuoti už jo apkaltą. Ir kai šiemet Trumpas pradėjo savo kampaniją tapti partijos kandidatu, jie greitai stojo jo pusėn.

Niekas nenori užsitraukti diktatoriaus rūstybės. O Trumpas, atsižvelgiant į JAV Aukščiausiojo teismo sprendimą, kuriuo JAV prezidentui iš esmės suteikiamas imunitetas nuo baudžiamojo persekiojimo, bus ne kas kitas kaip diktatorius. Jei jis panorės nustatyti milžiniškus tarifus Kinijai, pasitraukti iš NATO ar uždaryti imigrantus į sulaikymo stovyklas, jis taip ir padarys. Tą patį galima pasakyti ir apie bausmes tiems, kurie jam nepakluso.

Kaip iki šito buvo prieita? Didžioji dalis baltaodžių amerikiečių prarado tikėjimą savo šalimi. Pelno ištroškęs verslo elitas įgavo nevaržomą galimybę per savo platformas ir plačias kišenes formuoti politiką. O respublikonų politikai ant valdžios aukuro paaukojo savo pačių principus ir Amerikos demokratiją.

Komentaro autorė – Nina L. Chruščiova, Niujorko „The New School“ universiteto tarptautinių reikalų profesorė

Autorių teisės: „Project Syndicate“, 2024