N. Mačiulis. Iš kitos planetos yra ne Lietuva, o Estijos fiskalinė politika

Tokios prociklinės fiskalinės politikos vykdymas – kuo įsitikino ir Baltijos, ir Pietų Europos šalys – dažniausiai veda prie dar gilesnio nuosmukio, didesnio mokesčių vengimo ir dar didesnio biudžeto deficito. 

Estijos ekonomika šiuo metu patiria giliausią ir ilgiausią ekonomikos nuosmukį visoje ES – jos BVP mažėjo užpernai, mažėjo pernai, mažės ir šiemet. Visos ekonomikos ir pramonės apimtys yra nukritusios į praėjusio dešimtmečio pabaigos lygį. 

To priežasčių yra labai daug – iš elektros gamintojų jie tapo importuotojais, prarado kaštų konkurencingumą (naujausiu TVF vertinimu), buvo labiau nei kiti priklausomi nuo Šiaurės šalių NT rinkų, o dar ir perkaitino savo ekonomiką 2021 metais nusprendę, kad pravalgyti ateities pensininkų pinigus yra gera mintis (dėl ko po trumpai trukusio vakarėlio prasidėjo ilgos pagirios).

Kaip šias problemas bando spręsti Estija? Ne, ne didina investicijas į atsinaujinančios energijos šaltinius ir energijos infrastruktūrą, ne, neieško kokių subsidijų ir kitų priemonių pagalba paskatinti įmonių investicijas ir eksportą, o daro tai, ko ekonomikos vadovėliai (ir praėjusio dešimtmečio ES patirtis) rekomenduoja nedaryti – vykdo fiskalinę konsolidaciją, bando kuo greičiau sumažinti biudžeto deficitą. 

Keisčiausia čia yra tai, kad Estija visada turėjo ir vis dar turi mažiausią valstybės skolos ir BVP santykį Europos Sąjungoje. Kitaip sakant, ji nepasinaudoja šia savo stiprybe ir rezervu (galimybe trumpalaikės skolos pagalba vėl užkurti ekonomiką), o eina priešingu keliu – didina mokesčius.

Estija yra geras pavyzdys, kokie žalingi valstybės valdyme ir ekonominėje politikoje gali būti siauri ideologiniai rėmai. Dogmatinis požiūris į valstybės skolos valdymą yra jų pasididžiavimas, kuris dabar juos parklupdė.

Komentaro autorius – Nerijus Mačiulis, „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas.