Bedančiais įstatymais su Rusijos įtaka nepakovosi
Įmonė buvo nubausta už tai, kad, sudarydama sandorius su Kazachstane, Baltarusijoje ir Turkijoje registruotomis kompanijomis, neužtikrino, jog bus laikomasi Lietuvoje įgyvendinamomis tarptautinėmis sankcijomis nustatytų apribojimų ir įpareigojimų, nurodė muitininkai.
Muitinė sako, kad tokios poveikio priemonės taikomos ne pirmą kartą. Pavyzdžiui, gegužę apie 0,3 mln. Eur bauda skirta įmonei, įsigijusiai prekių iš asmenų, kuriems taikomos tarptautinės sankcijos.
Tačiau apie tokio milžiniško dydžio baudą, kokią už sankcijų pažeidimus gavo „Biovarda“, iki šiol neteko girdėti.
Tikėtina, kad tarptautines sankcijas pažeidžiančių įmonių gali būti gerokai daugiau. 2024 m. pirmojo pusmečio duomenimis, Rusija buvo 10-a didžiausia Lietuvos eksporto partnerė – ten iškeliavo prekių už 630 mln. Eur. Į Baltarusiją eksportuota prekių už 645,4 mln. Eur.
Politikai praėjusią savaitę irgi nesnaudė – rūpinosi, kad iš Lietuvos viešųjų pirkimų būtų išguiti su šalimi agresore susiję tiekėjai.
Ieva Pakarklytė, Seimo Ekonomikos komiteto narė iš Laisvės partijos, užregistravo pasiūlymą, kad lietuviškos bendrovės, tebeveikiančios Baltarusijoje, Rusijos aneksuotame Kryme ir kitose Rusijos kontrolės zonose esančiose teritorijose, būtų šalinamos iš viešųjų pirkimų, kurie vykdomi gynybos, energetikos, transporto ir kituose sektoriuose.
Gana panašios apsaugos priemonės yra numatytos dar birželį Seime priimtuose Viešųjų pirkimų įstatymo (VPĮ) pakeitimuose – tada į įstatymą buvo įrašytas reikalavimas, kad iš Lietuvoje organizuojamų pirkimų turi būti šalinami tiekėjai, jei jie patys (ar jų subtiekėjai) vykdo veiklą Rusijoje ar teritorijose, kuriose valstybė agresorė turi didelę įtaką.
Iš pirmo žvilgsnio visa tai atrodo itin rimtai ir suteikia vilties, kad verslai iš nedraugiškų šalių turės vis mažiau galimybių pelnytis Lietuvoje, o pažeidžiančios tarptautines sankcijas įmonės bus išaiškinamos ir pelnytai nubaustos.
Tačiau tikrovė, regis, yra daug niūresnė.
„Tai dar vienas gražus, idėjiškai ir politiškai teisingas, bet praktinės prasmės neturintis įstatymo pakeitimas ir dar vienas pirkimų deklaracijose nurodomas punktas“, – apie birželį priimtus VPĮ pakeitimus VŽ kalba Karolis Smaliukas, advokatų kontoros „TGS Baltic“ partneris, Viešųjų pirkimų specializacijos grupės vadovas.
Jis primena, kad ir iki šiol teisės aktuose buvo aiškiai įtvirtinti pagrindai iš pirkimų šalinti tiekėjus, kurie vykdo komercinę veiklą nedraugiškose teritorijose, gavus institucijų išvadas dėl tokios veiklos keliamų nacionalinio saugumo rizikų.
Pasak K. Smaliuko, naujieji VPĮ pakeitimai tėra kuklus likutis bandymų VPĮ įtvirtinti, kad Vyriausybė sudarys vadinamąjį Rusijos rėmėjų sąrašą, į kurį būtų įtraukiami verslai, nepasitraukę iš Rusijos ir (ar) kitų nedraugiškų teritorijų, ir tokie rėmėjai būtų šalinami iš pirkimų.
Tačiau pradinis siūlymas buvo iš esmės apgenėtas, Rusijos karo rėmėjo sąvokos atsisakyta, o įstatymas, jo nuomone, liko deklaratyvus ir bedantis.
„Dabartinė įstatymo formuluotė iš esmės reiškia tik tai, kad iš pirkimų turėtų būti šalinamas tiekėjas tuo atveju, jei jis (jo subrangovai ar pan.) pats ar jų organų nariai vykdo veiklą nedraugiškose teritorijoje“, – aiškina K. Smaliukas.
Nors įstatyme minima ūkio subjektų grupių sąvoka, niekas gerai nežino, ką reikėtų laikyti įmonių grupe, ypač turint galvoje, kad formaliai galima gana paprastai išvengti reikalavimo nurodyti sąsajas.
Be to, perkančiosios organizacijos pačios negali viešos ar nepatvirtintos informacijos pagrindu nei nustatyti, nei įvertinti veiklos vykdymo nedraugiškose teritorijose – kaip ir iki tol, jos turės kliautis už nacionalinio saugumo vertinimą atsakingomis institucijomis.
Kaip rašė VŽ, stambiausių Lietuvoje veikiančių rusiško kapitalo įmonių paprastai nepamatysi – jos dangstosi Kipro, Šveicarijos ar kitų šalių vėliavomis. Tad jei jos sumanytų dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, pagrindo jas pašalinti perkančiosios organizacijos greičiausiai neturėtų.
VŽ nuomone, pavienės ir ne iki galo apgalvotos iniciatyvos mažinti šalies agresorės įtaką tėra oro virpinimas, be realios naudos.
Lietuvos institucijoms ir politikams jau seniai laikas – VŽ primena, kad Rusija karą Ukrainoje pradėjo beveik prieš pustrečių metų, – bendromis jėgomis išanalizuoti situaciją ir išsiaiškinti, ar turimi teises aktai bei reikalavimai leidžia efektyviai įgyvendinti sankcijų priežiūrą, realiai užkerta kelią viešuosius pirkimus laimėti su šalimi agresore susijusiems tiekėjams.
Jei paaiškėtų, kad sistema šleiva ir kreiva, o įstatymai nepakankamai veiksmingi, turėtų būti galvojama, kaip juos pataisyti. Galbūt pasitelkiant ekspertus, išanalizavus kitų valstybių patirtį bei klaidas – juk su panašia problema neabejotinai susiduria ir Lenkija, ir Suomija, ir kitos Baltijos šalys.
Šalies kontroliuojančiosios institucijos turėtų būti ir padrąsintos, ir apginkluotos veiksmingais teisės aktais, kad galėtų užtikrinti esamų ribojimų taikymą ir kontrolę, – gal tada pranešimų apie baudas, skirtas už sankcijų pažeidimus, nebūtų vos keli per metus.
