Kapitalo rinkos galėtų padėti, tik ar atsirastų noro?
Gitano Nausėdos, šalies prezidento, žodžiais tariant, Lietuva dar iki šiol šalina padarinius „strestesto“, kurį mums, esą, puikiai suorganizavo gamta. Paskutiniai keli šimtai elektros vartotojų tik šią savaitę atgavo elektros energiją.
Stichija taip pat pateikė daug pamokų, kurias derėtų išmokti, – didžiausia yra susijusi su elektros tinklais. Mūsų miškuose esančios proskynos ties elektros linijomis turbūt yra per siauros, tačiau sunku patikėti, kad tai – tik miškų problema, o su pačiais elektros tinklais viskas puiku.
Todėl galbūt galėtume pagalvoti apie papildomas investicijas ar tinklo darbų paspartinimą? Na, čia pirmiausia skersai kelio stoja visagalis tarifas. Elektros tinklų operavimas yra nuobodus verslas. Įmonės jame turi vieną nuolatinį pajamų šaltinį ir tą – griežtai reguliuojamą. Todėl visos papildomos investicijos turi būti derinamos su reguliuotoju ir gula į tarifą.
Tai reiškia, kad didesnės investicijos reikštų didesnius elektros tinklų mokesčius, kurie atsilieptų kone visam verslui ir – dar svarbiau – kiekvienam rinkėjui.
Bendrovė galėtų skolintis, taip sumažindama momentinį investicijų poveikį tarifui. Tačiau taip būtų viršyti jos tvaraus įsiskolinimo rodikliai. Yra ir kitas būdas – atsigręžti dar kartą į kapitalo rinkas. Išplatinti daugiau „Ignitis grupės“ akcijų ir pajamas skirti investicijoms į tinklą – nuobodų, bet patikimą pajamų generatorių.
Viešai išsakyti tokį pasiūlymą būtų sunku. Sprendžiant iš įvairių pasisakymų viešumoje, siūlytojas, tikėtina, būtų palaikytas siūląs sandėrį su šėtonu ar, dar blogiau, Putinu.
Nepaisant to, būtent tam ir skirtos finansų rinkos – tai alternatyvus būdas pritraukti kapitalo. „Ignitis grupė“, pritraukusi 450 mln. Eur akcinio kapitalo, puikiai žino, kaip tai veikia. Taip, dabar antriniam „Ignitis grupės“ akcijų siūlymui rinkos sąlygos nėra palankios. Žvelgiant į palūkanų normų ciklą, galėtume pagrįstai manyti, kad situacija pasikeis per ateinančius dvejus ar trejus metus.
Tačiau yra ir kitų problemų. „Ignitis grupės“ akcija laikosi gerokai žemiau IPO kainos, o tai, kaip akcija atpigo, nesuteikia daug vilties, kad valstybinėmis įmonėmis pačioje akcijų biržoje kas nors labai pasitikėtų. Reguliavimo keitimai, politikų pažadai supirkti atgal „privatizuotą“ „Ignitis grupę“, fiktyvių skolų vartotojams atradimas atgaline data.
Pastaruoju metu viešai susirūpinta ir dėl neva per didelių ESO įmonių grupei mokamų dividendų. Dividendų, kurie reikšmingai prisideda prie to, ką bendrovė sumoka valstybei ir akcininkams, ir kurie yra bene vienintelė „Ignitis grupės“ akcijos gelbėjimo valtis. Akivaizdu, kad dabar tektų platinamoms akcijoms taikyti didelę politinės rizikos nuolaidą, ir vargu ar platinimas būtų toks pat sėkmingas kaip pirmasis. Nepaisant to, norisi tikėti, kad ilgainiui nuoskaudos užsimirš, ir jei kurį laiką bus elgiamasi racionaliau, pasitikėjimas bent iš dalies sugrįš.
Tinklų problemos ir jų sprendimas yra politinės darbotvarkės klausimas. Kol kas – ne prioritetinis. Apie miškų proskynas bei prastą tinklo būklę kalbama bent dešimtmetį, tačiau situacija iki šiol keičiasi simboliškai. Prošvaisčių pokyčiams pasirodo tik susidūrus su rimtomis problemomis.
Todėl istorija leidžia manyti, kad elektros tinklų kokybės problema turbūt nešoks į prioritetų sąrašo viršūnę tol, kol be elektros savaitę nebus likusios ne tik atokios sodybos ir kaimeliai, bet ir kuris iš nors didžiųjų miestų. Dalis sostinės gyventojų jau gavo patirti, kaip tai atrodo.
O tuomet gal ir su kapitalo rinka susijusius tabu bus galima pajudinti.
VŽ nuomone, pamoka, kurią derėtų išmokti, yra ta, kad su kapitalo rinka dera elgtis pagarbiau. Mat gali susiklostyti aplinkybės, kai ji galės ištiesti gelbstinčią ranką. Tai, kiek ta ranka mums kainuos, priklausys nuo to, ar labai iki tol būsime ją apkandžioję. Būtų buvę neblogai šią pamoką būti išmokus prieš kelerius metus, bet dabar geriausia, ką galime pasiūlyti, – išmokti ją šiandien.
