Šešėlis tūno piniginėse
Kurgi ne! – iš juoko tiesiog raitosi šešėlis, pasislėpęs už kampo. Ir jo pilna visur – automobilių servisuose, kirpyklose, maitinimo įstaigose, o turgavietės – tiesiog jo karalija. Ir nors kova su juo vyksta, tačiau šis vis tiek jaučiasi neįveikiamas.
Valdžiai gi atrodo kitaip. Štai finansų ministrė Gintarė Skaistė kalba apie rekordinius pasiekimus. Pasak jos, Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) prognozėmis, šiemet PVM atotrūkis, tikėtina, sudarys 11%, kai 2020-aisiais šis rodiklis siekė 18,7%.Vien pernai į biudžetą iš šešėlio pavyko ištraukti bent 238 mln. Eur papildomų pajamų.
Skaičiai gražūs, bet jie – tarsi lašai nuo kosulio lėtiniu uždegimu sergančiam ligoniui. Nes šešėlis ir toliau, tarsi koks mutuojantis virusas, daro savo juodus darbus.
Kenčia visi. Pirmiausia patys gyventojai, nes kuo prasčiau surenkami mokesčiai, tuo mažiau investuojama į infrastruktūrą, švietimą, mediciną, šalies saugumą, ypač šiuo metu, kai būtina daugiau investuoti į gynybą.
Tačiau kas yra sunkiai apčiuopiama, atrodo ne taip svarbu. Dažnai atsibundama tik tuomet, kai šešėlis konkrečiai parodo savo tikrąjį veidą. Tarkim, dalį atlyginimo vokelyje gavęs darbuotojas suserga. Ir tada jam ligos išmoka mokama tik nuo oficialios algos, kuri dažniausiai būna minimali. Vargu bau nesąžiningai atlygį mokantis darbdavys pasišaus kompensuoti dėl jo aferų darbuotojo negautų pajamų dalį.
Tiesa, prošvaisčių darbo užmokesčio padangėje yra: apklausos duomenys rodo, kad šiemet iki 29% sumažėjo žmonių, nurodžiusių, jog pažįsta asmenų, dirbusių nelegaliai ar gavusių neapskaitytą, nuslėptą darbo užmokestį. Palyginkime: pernai šešėlinės ekonomikos dalyvių pažinojo 37% apklaustųjų, o 2021 m. – 40%.
Vis dėlto šis skaičius yra dar gerokai per didelis: net trečdalis gyventojų turi pažįstamų, gaunančių dalį algos vokelyje. Ir jų skaičius gali didėti. Štai maitinimo sektoriaus atstovai vis garsiau kalba, kad pasitrauks į šešėlį, mat dėl atkurto PVM mąžta jų pajamos. Naujausiais duomenims, šių metų balandį, palyginti su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu, maitinimo įmonių apyvarta sumažėjo 7,1%. Tai reiškia, kad verslininkai mano turintys teisę trauktis į šešėlį? Vadovaujantis tokiu požiūriu išeitų, kad mokesčius galima mokėti tiktai kai sekasi. Arba kai apima gera nuotaika.
Bet ironiją į šalį. Didžioji dalis įmonių dirba skaidriai, sąžiningai atsiskaito su tiekėjais ir su valstybe. Vis dėlto kelia nuostabą tai, kad prie „Baltosios bangos“ iniciatyvos yra prisijungę vos 60 įmonių. Klausimas – kodėl įmonės nemato prasmės jungtis prie skaidrumą skatinančios organizacijos? Bijo patikrinimų? Juk teisę naudotis „Baltosios bangos“ ženklu gauna tik bendrovės, praėjusios įvairių institucijų patikros rėtį.
Nebūtinai. Galbūt skaidriai dirbančios įmonės per mažai girdėjo apie tokią iniciatyvą. Arba, kaip yra sakę kai kurie vadovai, nemato prasmės, nes sąžiningai mokėti mokesčius jiems yra norma ir nebūtina to viešinti.
Vis dėlto visi sutaria, kad rasti priešnuodį šešėliui privaloma. Tik receptus siūlo skirtingus.
Vieni baksnoja į tikrinančias institucijas, esą jos turėtų aktyviau ieškoti mokesčius slepiančių įmonių ir viešai jas traukti į dienos šviesą. Kiti mano, jog atgrasytų didesnės baudos už nusižengimus. Treti gi apeliuoja į sąmoningumo didinimą ir švietimą. O kai kurie verslininkai siūlo pasinaudoti savo praktika – atsisakyti grynųjų.
Iš 3 variantų VŽ rinktųsi pastarąjį ir tam turime svarių argumentų. Pirmiausia, nors situacija po truputį gerėja, tikrinančios institucijos per visą nepriklausomybės laikotarpį taip ir nesugebėjo ištraukti šešėlyje įstrigusių neapskaitytų pinigų. Antra, elementari logika sufleruoja, kad negebant efektyviai gaudyti mokesčių vengėjų, bet kokios baudos nebus veiksmingos. Trečia, sąmoningumas yra sietinas su gebėjimų kritiškai vertinti gyvenimo reiškinius. Deja, mūsų visuomenė geriausiu atveju yra dar tik pusiaukelėje šiame pažinimo kelyje, o sprendimai reikalingi nedelsiant.
Tad mums lieka vienintelis pasirinkimas – atsisakyti grynųjų. Tai galėtų būti vienas veiksmingiausių žingsnių. Ir nors baiminamasi, kad dėl to galima prarasti dalį klientų, tokią praktiką taikančių įmonių vadovai patikina, kad taip nenutiks. Priešingai, kai atsiskaitoma be grynųjų, išvengiama žmogiškųjų klaidų, sutaupoma laiko. Ypač šiais laikais – kai dažno piniginėje apskritai nėra grynųjų. Ir jei atsiskaityti kortelėmis galima jau ir turgavietėse, stambesni verslai turėtų rodyti pavyzdį, gryniesiems griežtai pasakydami ne.
