Naujos malkos diskusijų lauže
Konstitucinis teismas (KT) kovą paskelbė, kad dabartinė tvarka, kai papildomai pensiją kaupiantys gyventojai sukauptą turtą gali pasiimti tik tapę pensininkais, prieštarauja Konstitucijai. Teismas įpareigojo priimti įstatymų pataisas, kurios leistų pasitraukti iš pensijų fondo tais atvejais, kai žmonėms nebėra tikslinga kaupti, pvz., mirtinos ligos atveju.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) balandį parengė atitinkamus Pensijų kaupimo ir kitų įstatymų pataisų projektus, kurie dabar derinami tarp institucijų. Tikimasi, kad netrukus šie projektai bus perduoti Vyriausybei svarstyti, o po to pasieks ir Seimą.
SADM vadovė Monika Navickienė „Verslo žinių“ podkastui „Kontekstai“ yra sakiusi, kad tiki, jog vėliausiai rudens sesijoje Seimas, nepaisant gausių rinkimų kampanijų, patvirtins tokias įstatymų pataisas, o jos įsigaliotų nuo 2025-ųjų sausio.
Ministerijos parengtame sąraše numatyti septyni atvejai, kada pensijų fonde sukauptus pinigus bus galima atsiimti pirma laiko. Tarp tokių atvejų – pensijų fondo dalyvio ar jo vaiko sunki liga, didesnis nei 70% nedarbingumas, sunki neįgalumo forma, taip pat dantų susitvarkymas, stichinės nelaimės ar gaisro paveiktas būstas ir pan.
Bet projekte yra paliekamas ir vadinamasis atvirasis kriterijus. Jo esmė – nutraukti sutartį su fondu būtų galima ir „kitais atvejais, kai priežastys nutraukti pensijų kaupimą yra išimtinės“.
Aiškinama, kad visų galimų aplinkybių įrašyti į įstatymą neįmanoma, tad jeigu bus kokia nors individuali, unikali žmogaus situacija ir jis galėtų įrodyti tas konkrečias išimtines aplinkybes, jis galėtų nutraukti kaupimą.
Tiesa, kol kas neaišku, kam žmogus turėtų įrodinėti situacijos „unikalumą“ ir kuri institucija turėtų pateikti savo verdiktą. Ministrė teigia, kad dar reikia diskutuoti ir su pensijų fondais, ir su Lietuvos banku.
Gali būti, kad ratas apsisuks ir galiausiai klausimai grįš į KT. Aiškinimosi procesas vėl užsitęs, galbūt su juo padirbėti teks jau naujam Seimui, o įstatymo pataisų įsigaliojimas nusikels neapibrėžtam terminui.
Lietuvos investicinių ir pensijų fondų asociacijai nerimą kelia būtent minėtas atvirasis kriterijus. Tadas Gudaitis, asociacijos vadovas, tikina, kad „atviras, konkrečiomis kategorijomis neuždarytas pasitraukimo iš antrosios pensijų kaupimo pakopos punktas įstatyme sukuria papildomų problemų, nes galimos manipuliacijos, bandymas daryti neteisėtą įtaką ar spaudimą, subjektyvūs sprendimai“.
Pasak jo, neapibrėžtumas „sukurs nemažą papildomą administracinę naštą ne tik pensijų kaupimo bendrovėms, bet ir „Sodrai“, Lietuvos bankui, kitoms institucijoms, teismams“.
T. Gudaitis taip pat abejoja ir tuo, ar antroji pensijų pakopa turi būti skiriama spręsti sveikatos, būsto ir kitoms iškylančioms problemoms. Jis turi savo sprendimą ir adresatą: pasak pensijų fondų atstovo, „tokioms ir panašioms problemoms spręsti valstybė turi kitų priemonių, socialinės politikos įgyvendinimo struktūrų bei instrumentų“.
VŽ nuomone, galimybė patiems žmonėms pasirinkti priežastį trauktis iš pensijų fondo skamba kaip natūralus pinigų savininkų sprendimas ir gal net būtų labai logiškas bei demokratiškas. Bet tik tuo atveju, jei kaupimas senatvei visuomenėje būtų toks pat natūralus ir savaime suprantamas veiksmas.
Deja, kol kas dominuoja asmeninės iniciatyvos ir atsakomybės stokojanti nuomonė, kad tai valstybė privalo rūpintis žmogumi. Tokį naratyvą labai mėgsta autoritariniai režimai, nes leidžia pagrįsti rūpestingos stiprios rankos bei tautos tėvo mitus ir neskatina žmonių būti savarankiškais, už savo likimą atsakingais individais.
Tačiau toks požiūris verčia žmones nuolat įgyti žinių, įgūdžių ir aktyviai dalyvauti visuomeniniuose procesuose. Tai nėra paranku politikams, kurie siekia tautos meilės nebūtinai realiais, bet gražiais pažadais. Kartu visada yra žmonių, dėl įvairių priežasčių negalinčių tinkamai pasirūpinti savimi, taip pat tokių, kurie linkę plaukti pasroviui ir nuolat kartojančių, kad kas nors ką nors jiems privalo padaryti.
Taigi, paliekama absoliuti teisė pensijų fondų indėlininkui nuspręsti, kada ir dėl ko išsiimti savo sukauptus pinigus, gali sukurti didelę vidaus politikos problemą ateityje, kai dėl kokios nors pasaulinės finansų krizės, nustojusios augti ekonomikos ar į viršų šovusios infliacijos pensijų nebūtų iš ko auginti ir jų perkamoji galia gerokai sumažėtų. Dėl to galimai kilsiančius socialinius neramumus tektų spręsti tiems patiems „jautriems“ politikams ar jų partiniams palikuoniams. Ar galime būti tikri, kad tokia situacija nesuskubs pasinaudoti kokie nors mūsų nedraugai, destabilizuodami politinę sistemą.
Gal prieš palikdama visišką pasirinkimo laisvę, ką daryti su pensijai kaupiamais pinigais, valstybė turėtų pirma investuoti į visuotinį finansinį išprusimą, padėti piliečiams išsiugdyti įprotį nuolat atsidėti kokią nors sumą sunkesniems laikams ir išmokyti investuoti pinigus, kaip tai daro mums imponuojančios Skandinavijos šalys.
