E. Leontjeva. Gynybos mokestis: didinti dauginį ar daugiklį?
Apie daugiklio – mokesčių tarifo – didinimą kalbama nuolat. Įtikinėjama ir beveik įtikėta, kad mokėti už gynybą turi išimtinai verslas. Kodėl tai ne pagalvės mokestis, labiausiai atitinkantis visuotinį poreikį ir patriotišką visų diskutuojančių nusiteikimą, lieka neatsakyta. Tarifo didintojai pamiršta vieną pavojingiausių tokio veiksmo padarinių – mokesčių bazės, t. y. dauginio, sumažėjimą. Tarifą galima pakelti ir vienu procentu, ir penkiais, ir net dešimčia, bet kokia bus valstybei nauda, jeigu mokesčių bazė aptirps ir sunyks? Kitaip tariant: abu dydžiai yra vienas nuo kito priklausomi ir nepasiduoda paprastam mechaniniam dauginimui. Kad ir kaip norėtųsi.
Seniai žinoma tiesa – didinant mokesčių tarifus, mažėja investicijos ir vartojimas, taigi ir darbo vietų bei ekonomikos dydis. Jeigu tikslas yra ne pats mokestis, bet daugiau įplaukų gynybai, tuomet reikia siekti, kad Lietuvos ekonomika sukurtų kuo didesnę vertę (ir išaugtų mokesčių bazė). Pirma sąlyga tam – pakankamai investicijų ir kapitalo, bet – dėmesio – šie dėl geopolitinės situacijos turi polinkį bėgti svetur. Vadinasi, prioritetas – tą nutekėjimą sustabdyti, o tam reikia pakeisti verslo sąlygas ir požiūrį į verslą.
Nors jau 34 metai, kaip esame nepriklausomi, į verslą vis dar žiūrima kaip į neišvengiamą blogį ir melžiamą karvę. Neretai prieš jį nusiteikę ir valstybės tarnautojai – žmonės, pašaukti tarnauti ir prisidėti prie kuo didesnės vertės ir gerovės kūrimo. Jeigu norime, kad verslas nebėgtų iš Lietuvos, valdžios institucijų KPI turi tapti kokybiška ir greita paslauga klientui – įmonėms bei gyventojams, ir nuoseklus sisteminių kliūčių naikinimas. Pradedant žemės įsigijimu, detaliųjų planų rengimu, prisijungimu prie infrastruktūros, baigiant įdarbinimu ir migracija. Kol sąlygos sublizgės aiškumu, paprastumu ir patrauklumu. Kai nuo šių KPI priklausys valdžios įstaigų finansavimas, reikalai pasikeis.
Tačiau įstatymų ir poįstatyminių aktų priviso tiek ir tokių prieštaringų, kad juose susipainioję ir patys rengėjai bei valstybės tarnautojai. Iš kur rasis politinė valia ir sumanumas šį voratinklį išardyti? Ypač žinant, kad tai pareikalaus nuoseklių pastangų, o ne vieno rankos pakėlimo už didesnį tarifą.
Kol valdžia kepa įstatymus, lengvai mesdama „neigiamų padarinių nenumatoma“, o jų klientai – įmonės ir gyventojai – yra ignoruojami, kartu ignoruojama ir gerovė, kurią visi drauge turime kurti. Visa tai pakursto visuomenės susipriešinimą ir nusivylimą. Žmonių emigraciją pastaraisiais dešimtmečiais neretai lėmė nusivylimas, o šiandien jis veja iš šalies nebe žmones, bet įmones, kapitalą. Kas bus, jeigu ir kapitalu nukraujuosime trečdaliu, kaip kadaise nukraujavome žmonėmis? Kokios bus biudžeto pajamos, o išlaidos – bedarbiams ir socialinei paramai?
Tvarka, kurios reikia valstybės valdose, leistų ne tik sutaupyti lėšų gynybai, bet ir sutrumpinti laiko grandines, kuriose klimpsta mūsų ateitis ir saugumas. O kol toliau renkamasi kalbėti apie mokesčių tarifų didinimą, akyse gali sumažėti mūsų ekonomikos pagrindas, taigi ir mokesčių bazė.
Krašto prioritetas dabar – stiprinti ekonomikos, taigi ir mokesčių mokėtojų bazę, atsispirti kapitalo nutekėjimui ir įmonių svarstymui perkelti gamybą bei aptarnavimo centrus į konkurencingesnes ir saugesnes šalis. Visa tai reikalauja kryptingų pastangų, ne vieno skaičiaus keitimo mokesčių įstatyme. Bet kur, iš kokios tribūnos mes girdėjome tokį prioritetą įvardintą?
Komentaro autorė – Elena Leontjeva, Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė
