Ko mus moko lenkų ūkininkai
Bet dabar atrodo, kad lenkų ūkininkų iniciatyvos motyvams trūksta pagrindo. Dar pirmadienį LRT padėtį komentavęs Vilmantas Vitkauskas, Nacionalinio krizių valdymo centro (NKVC) vadovas, aiškino, kad Kalvarijų poste matantis prapuolusį Lenkijos ūkininkų entuziazmą.
„Mūsų žiniomis, dabar nėra nė vieno ūkininko pasienio poste, kurie prižiūrėtų šitą veiksmą. Tas entuziazmas blėsta, nes nėra iš tikrųjų tų krovinių, tie kaltinimai, kurie buvo mesti mūsų šaliai, yra iš piršto laužti“, – sakė jis.
Galbūt toks akcijos pasisekimas sumažins kaimynės šalies – ypač svarbaus Lietuvos ekonomikos ir saugumo partnerio – ūkininkų norą imtis darbų, kurie priklauso atsakingoms institucijoms, turinčioms priemones ir įgaliojimus kontroliuoti nesąžiningus žaidėjus. Galima palyginti – kažkas panašaus būtų, jeigu prielaidomis besiremiantys programuotojai su policijos pagalba užtvertose gatvėse stabdytų pavėžėjus ir tikrintų jų naudojamą programinę įrangą.
Lenkų ūkininkų nuogąstavimams patikrinti nebūtina blokuoti pasienio posto – visi į Lietuvą įvežami ir iš jos išvežami kroviniai registruojami muitinėje. Tiek Lenkijos, tiek Lietuvos žemės ūkio ministrai akcijos organizatoriams žadėjo išaiškinti ir pranešti apie bet kokius sąžiningos prekybos pažeidimus, tačiau ūkininkams, matyt, reikėjo ne to.
VŽ kalbinti, tačiau nepanorėję būti įvardyti grūdų logistika užsiimančių įmonių atstovai tvirtina, kad ši akcija yra farsas, kuriuo tiesiog siekiama gauti didesnių Europos subsidijų. Logistų dėstomi argumentai – pasienyje stabdant sunkvežimius nėra beveik jokių galimybių identifikuoti vežamų grūdų kilmę, jeigu pardavėjas to savo noru nenurodo. Be to, specialistai tvirtina, kad vežti jų į Lenkiją net neapsimoka, nes šalyje kaimynėje jie yra pigesni nei pas mus, o ir vežioti juos sunkvežimiais yra pernelyg brangu.
Ir paskutinis argumentas – dėl tų pačių lenkų ūkininkų blokados Ukrainos pasienyje iš pastarosios kelias savaites neišvažiavo nė vienas vilkikas su grūdais, todėl jeigu Lietuvoje ir buvo reeksportui skirtų ukrainietiškų grūdų, jie bus jau seniai išvežti. Galų gale, jeigu būtumėte Lietuvoje ukrainietiškų grūdų kilmę klastojantys niekdariai – ar vežtumėte savo krovinį per Kalvarijas, iš anksto žinodami apie ten vykdomą akciją?
Pateikiami motyvai paprasčiausiai neatlaiko kritikos. Bet tai vyksta ir tai kelia pavojų, nes sukuria prielaidas susiformuoti diplomatinei bei socialinei įtampai netgi tarp labai draugiškai sugyvenančių valstybių. Matome, kad dėl to sekinančią kovą dėl savo išlikimo kovojanti Ukraina priversta ieškoti vis naujų sprendimų su vienu iš savo geriausių sąjungininkų.
Šią žiemą Europos ūkininkai bruzda kaip reta aktyviai. Savaime tai yra sveikas reiškinys, įkūnijantis demokratijos teikiamas laisves, skatinantis pilietinį aktyvumą, domėjimąsi politika ir neleidžiantis valdžioms užsimiršti. Tačiau šiemet stebina protestuotojų agresyvumas. Akcijos ne sykį peržengė ribą, protestą skiriančią nuo provokacijos. Pavyzdžiui, prancūzams neužteko tik išreikšti nepasitenkinimą, paralyžiuojant pagrindines savo šalies magistrales. Lietuvos vežėjai VŽ pasakoja, kad protestuotojai puldinėjo sunkvežimius, daužė jų langus, išlauždavo priekabas ir, vairuotojams grasindami peiliais, mėtė krovinius ant kelio. Taip pat – ir pačių prancūzų ūkininkų produkciją.
Lenkijoje du kartus ant kelio išpilti, kartą net padegti ukrainietiški grūdai. Nes jie, netgi užauginti rusų užminuotuose laukuose, yra pigesni už lenkiškus. Nekalbant apie netinkamai įskiepytą ūkininkų pagarbą duonai, stebina beatodairiškas ir provokacinis akcijų tonas, kurio tikslas atrodo ne tik dėmesys ūkininkų problemoms, bet ir siekis sulaukti tokio paties šiurkštaus atsako, kuris leistų didesniu mastu eskaluoti įvykių eigą.
Minėtų provokacijų atveju nuostabu tai, kad antroji pusė sugeba blaiviai kontroliuoti savo reakciją. Ir tiesiog puiku, kad dabartinė lenkų ūkininkų iniciatyva (bent jau kol kas) nesukėlė chaoso tokioje mūsų valstybės saugumui jautrioje vietoje, kaip Suvalkų koridorius. Dabar atrodo, kad abiejų šalių – Lietuvos ir Lenkijos – tarnybos bei verslo atstovai padarė viską, ko iš jų galima tikėtis, ir keista ūkininkų akcija slysta taip pat pavyzdingai, kaip kad neseniai vykęs Lietuvos ūkininkų žygis į Vilnių. Keliame kepures už tai.
VŽ nuomone, tokios ir panašios provokuojančios iniciatyvos dar ilgai gali kartotis įvairiausiuose sektoriuose, įvairiausiomis formomis. Jos mus moko, kad visais atvejais atsakingos valstybės institucijos, verslo atstovai ir pelnytą reakciją į nepamatuotą akcijų dalyvių entuziazmą galintys išreikšti subjektai turi nesuklysti, rodydami tokią išmintį ir pozityvų aktyvumą, kokį pavyksta rodyti iki šiol. Jeigu tai sugebėsime – apsaugosime ir savo verslus, ir valstybę, ir santykius su geriausiais kaimynais.
