Ieškokim skiepų nuo orbanų
Žinia, ketvirtadienį atskriejusi iš Briuselio, nudžiugino ir Ukrainą, ir pačius 26 šalių lyderius. EVT pirmininkas Charles‘is Michelis vos prasidėjus susitikimui paskelbė, kad visiems 27 ES vadovams pavyko pasiekti susitarimą dėl Ukrainos finansavimo: Kyjivui užtikrintas 50 mlrd. Eur finansavimas ateinantiems ketveriems metams.
„ES prisiima lyderystę ir atsakomybę remiant Ukrainą; žinome, kas pastatyta ant kortos“, – tokią žinutę socialiniame tinkle „X“ paskelbė Ch. Michelis.
„Šiais metais įnešime pagrindinį įnašą ir padarysime viską, kad bendra Europos parama būtų tokia didelė, kad Ukraina galėtų ja remtis ir kad Putinas negalėtų tikėtis, jog mūsų parama kada nors sumažės“, – kalbėjo Vokietijos kancleris Olafas Scholzas.
Buvo prognozuojama, kad susitikimas gali užsitęsti iki vėlyvo vakaro ar net ilgiau. Tačiau viskas išsisprendė greičiau, nes V. Orbanas buvo „įkalbinėjamas“ atskirai: iš pradžių su juo susitiko Ch. Michelis, Europos Komisijos (EK) pirmininkė Ursula von der Leyen, Prancūzijos, Vokietijos bei Italijos vadovai. Vėliau prisijungė dar viena grupelė ES lyderių, įskaitant Nyderlandų ministrą pirmininką Marką Rutte, Lenkijos premjerą Donaldą Tuską ir Belgijos ministrą pirmininką Alexanderį De Croo.
EK pirmininkė teigė, kad „ši diena yra gera diena Europai“.
Iš tikrųjų tokių gerų dienų Europa galėjo turėti daugiau, ir kuo anksčiau. Bet ši „gera diena“ vargu ar palieka vien tik džiugią nuotaiką. Nuostabą kelia pernelyg ilgai trunkantis taikstymasis su vieno politinio veikėjo, švelniai tariant, kaprizais. Gruodį V. Orbanas niekais pavertė ES sprendimą skirti finansinę paramą Ukrainai, ant plauko buvo pakibęs ir šios šalies pakvietimas derėtis dėl narystės ES.
Ir, kaip pamename, tada tik gana kietos O. Scholzo pozicijos dėka Orbanas su visa savo nuomone buvo paliktas už durų.
Lenkijos premjeras D. Tuskas ketvirtadienį pasakė tai, ką seniai turėjo pasakyti visa Bendrija: „Mes nesame pavargę nuo Ukrainos, mes pavargę nuo V. Orbano. Pirmiausia Vengrijai reikia nuspręsti, ar ji nori būti mūsų bendruomenės dalimi ar ne.“
Politiniuose kuluaruose netilo kalbos, kad išties atėjo metas parodyti Orbanui ir jo keliu kada nors nuspręsiantiems eiti kitų šalių vadovams, jog šantažo metodai netoleruotini. Prabilta ir apie galimybę atimti ar apriboti Vengrijos balsavimo teisę.
Be to, „Financial Times“ (FT) šaltinių teigimu, ES aukščiausiosios institucijos „nubrėžė strategiją, kaip aiškiai nusitaikyti į silpnąsias Vengrijos ekonomikos vietas, jei Budapeštas atsisakys atšaukti veto dėl pagalbos Kyjivui“.
Šioje sudėtingoje geopolitinėje situacijoje yra tiek daug dalykų, kuriuos europiečiai turi išspręsti, tačiau vietoj to vis tenka derėtis su Budapeštu, tiksliau – su šalies vadovu, nė neslepiančiu simpatijos Kremliaus diktatoriui.
Vengrijos lyderio susitikimai ir draugiški rankų paspaudimai su imperialistinių užmačių kupinu agresoriumi kelia nuostabą bei nerimą ir ES, ir NATO.
Aljanse V. Orbanas taip pat gerokai pripėdavo. Vengrija, delsusi ratifikuoti Suomijos įstojimą į NATO, dabar šokdina Švediją. Dar ne taip seniai vengrų premjeras tikino, kad jo šalis tikrai nebus paskutinė, kuri pritars Švedijos narystei Aljanse.
Ir liko. Vienintelė ir paskutinė. Dabar jis dėsto kažkokius blėnius, kad švedai neva nepakankamai gerbia Vengriją – ar jos parlamentą, ar dar ten ką nors.
Ratifikavimas Vengrijos parlamente įstrigęs daugiau nei metus, o V. Orbano valdantieji nacionalistai tarsi kokie aiškiaregiai tikina, kad... Švedijos saugumui grėsmės nėra.
Negana to, į Budapeštą kone ant kilimo pakviestas Švedijos ministras pirmininkas Ulfas Kristerssonas – „aptarti Švedijos siekio įstoti į NATO“.
Tiesa, švedas parodė turįs tvirtą stuburą – kvietimą priėmė, tačiau pareiškė, kad derėtis su Vengrija dėl narystės NATO nėra pagrindo.
Turkija delsė žinia ko – kol iš Stokholmo gavo garantijų dėl kovos su kurdų ekstremistais ir JAV pažadą dėl naikintuvų F-16. Sausio 23 d. Turkijos parlamentas pritarė Švedijos narystei NATO.
Orbanas neturi aiškios kainos. Kaip rašo FT, tai ne sandorio pozicija, tai – nelojali pozicija. Karo Europos žemyne metu šis vengras elgiasi taip, kad jo veiksmai tiesiogiai prieštarauja Vengrijos sąjungininkų Europoje ir JAV pagrindiniams saugumo interesams. Jis agituoja už Donaldo Trumpo sugrįžimą į Baltuosius rūmus. Neseniai JAV atvirai apkaltino jį veikiant taip, kad jis padeda Putinui ir kenkia Atlanto Aljanso vienybei, vykdydamas „fantazijų užsienio politiką“.
Ketvirtadienį EVT priimtas sprendimas dėl didžiulio paramos paketo Ukrainai pirmiausia sustiprins šios šalies ekonomikos stabilumą. Kad ir kaip to nenorėtų Putinas, Briuselyje buvo pademonstruota ES vienybė. Ir nors šaukštas deguto medaus statinę pagadina, atrodo, šįkart tas „šaukštas“ buvo sėkmingai neutralizuotas. Tačiau Bendrijai vis dėlto vertėtų pagalvoti apie priemones, užkertančias kelią kitiems galimiems orbaniškiems išsidirbinėjimams.
