Su pripažinimu ateina ir pareigos
Ir tai atrodo labai sveikintinas sprendimas – gyvename teisinėje valstybėje, tad susitarkime dėl tam tikrų taisyklių. Juolab kad ir pačios kriptobendrovės deklaruoja siekį tapti brandžiu ir skaidriu sektoriumi. Tokią reputaciją tenka pelnyti, nes iki šiol šis sektorius nespindėjo.
VŽ dar vasarą rašė, kad didžioji dalis kriptobendrovių neatitinka net minimalių skaidrumo reikalavimų, pavyzdžiui, neteikia finansinių ataskaitų arba privalomos informacijos Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai (FNTT). Taip pat nereta įmonė neturi veiklos adreso, darbuotojų ar Lietuvoje gyvenančio vadovo, o tai leidžia daryti prielaidą, kad jos čia nevykdo jokios veiklos.
Tada ir VŽ prisidėjo prie kritikos valdžios institucijoms, leidžiančioms šiai pilkajai zonai nekontroliuojamai vešėti. Kadangi visi kiti finansų rinkos subjektai yra itin skrupulingai prižiūrimi, o aukštos rizikos bendrovėmis laikomos kriptokeityklos yra įpareigotos iš esmės laikytis tik Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo. Lapkritį pagaliau sulaukėme griežtos rankos.
Iš pažiūros atrodo, kad lyg ir teisingas kontrolės priemones valdžios institucijos parinko. Be to, pakeitimai rėmėsi Tarptautinio valiutos fondo rekomendacijomis, taip pat sprendė Europos Tarybos ekspertų komiteto dėl priemonių, nukreiptų kovai su pinigų plovimu bei teroristų finansavimu, nustatytus trūkumus šalyje.
Tačiau, vos pristačius naujus įstatymų pakeitimus, kriptininkai sujudo lyg užkliudytas širšės lizdas. Nenorom kyla jausmas, kad kuo garsiau rėkia ir spaudžia, tuo reikalingesnis reguliavimo griežtinimas. Plačiau apie tai skaityti čia.
Visgi, vienas reikalavimas privertė kilstelėti antakį – reikalaujamą 125.000 Eur dydžio nuosavą kapitalą būtinai laikyti Lietuvos kredito įstaigoje arba Europos Sąjungos (ES) valstybės narės kredito įstaigoje, turinčioje filialą Lietuvoje.
Ne paslaptis, kad Lietuvos bankai iš principo yra nusiteikę prieš kriptoverslą. O Lietuvos bankas (LB) netgi šešerius metus nekeičia savo pozicijos, kad jo prižiūrimos kredito įstaigos šalia tradicinių finansinių paslaugų neturėtų užsiimti rizikinga kriptoturto veikla. O jeigu nori teikti paslaugas kriptobendrovėms, turi laikytis aukščiausių rizikos valdymo reikalavimų, todėl dažniausiai bankai to daryti ir neapsiima.
Tokias nišines paslaugas dažniausiai teikia elektroninės pinigų įstaigos, kurios nepatenka į įstatyme numatomą „kredito įstaigos“ sąvoką.
Tad rinkos dalyviai piktinasi, esą įstatyme užprogramuotas „neigyvendinamas reikalavimas“.
Visgi, institucijos VŽ patikino, kad intencijos visiškai uždrausti kriptobendrovių veiklą nėra. Jei bus tokių įgyvendinimo problemų, žada spręsti. O LB pabrėžė žinantis, kad yra Lietuvoje kredito įmonių, aptarnaujančių ir kriptobendroves.
VŽ nuomone, reguliavimas iki šiol buvo menkas ir turi būti griežtinamas. Negali norėti teisių nesilaikydamas pareigų.
Mielos kriptobendrovės, ilgą laiką veikėte menkai reguliuojamoje aplinkoje ir parodėte, kad be rimtų taisyklių skaidrumo standartų pačios nepalaikote. Dauguma jūsų – žinoma, kad negalima absoliutinti. Bet tie šimtai, kurie nepraneša FNTT apie įtartinus mokėjimus, meta šešėlį ant visų. Na ir apie įstatinio kapitalo nesilaikymą VŽ žurnalistams sakėte patys, kad reikia šią spragą užtaisyti.
Tad norite pripažinimo? Susitvarkykite procesus, o ne verkite. Veikite iškelta galva, kaip ir kiti finansų rinkos dalyviai, ir neturėsime, prie ko prikibti!
Tačiau, net ir suprantant poreikį griežtinti reguliavimą, valstybinės įstaigos irgi turi pasitempti. Suprantama, kad gal visus tuos niuansus, kaip veikia blokų grandinė, išmanyti sudėtinga. Bet matyti, kad kartais žinių apie šį verslą pritrūksta. Taip pat juntamas pasimetimas tarp sąvokų ir reikalavimų. VŽ žurnalistams domintis šia tema, įstaigų teiginiai kartais prieštaraudavo vieni kitiems. Teko sekti lyg Ariadnės siūlu ieškant pagrindinės tiesos. Numatant pareigas, reiktų pagalvoti ir apie esamą aplinką, įgyvendinimą, atsakyti į kylančius klausimus, nepalikti vietos interpretacijoms.
