Plastikinė politikų skaistykla: pirmyn visi kirsti medžių
Šį kartą sudžiauti visus išterliotus skalbinius bandoma ant plastiko. Nors toks pasirinkimas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti racionalus ir logiškas, tačiau neapleidžia nuojauta, kad vėl kartojamos tam tikros praeityje jau padarytos klaidos.
Taip, kovoti su plastiko gaminių tarša noro ir motyvacijos sprendimų priėmėjams netrūksta, nestinga ir ambicingų tikslų uždrausti tam tikrus plastikinius gaminius, tačiau visiškai negalvojama, kokias pramoninio mastelio alternatyvas galima pasiūlyti.
Dar daugiau klausimų kelia ir priemonių, kurios turėtų pritraukti investicijų į perdirbimo pajėgumų didinimą, trūkumas arba paslaptingumas.
Nuo daugelio plastikinių butelių jau nenukrenta kamštelis, o artimiausiais metais mikroplastiko išmetimai į aplinką turėtų būti sumažinti trečdaliu, tačiau kaip be paramos mechanizmų ir pinigų turėtų vystytis perdirbimo pramonė, kol kas neaišku.
„Europos Sąjunga (ES) ėmėsi priemonių kovoti su mikroplastiko tarša visais frontais“, – socialinio tinklo įraše, pavadintame „Mikroplastikas: nuo Everesto kalno iki vandenynų gelmių“, konstatuoja Virginijus Sinkevičius, už aplinką, vandenynus ir žuvininkystę atsakingas Europos Komisijos narys.
Norėtųsi, kad tais frontais ne tik būtų kovojama įvedant vis naujus draudimus, tačiau ir remiant žiedinės ekonomikos pramoninius projektus. Konkrečiai – mūsų regione.
Šiuo metu ne tik kad neturime pakankamo plastiko perdirbimo, jei vertinsime ES išsikeltus tikslus, tačiau ir tokių gaminių surinkimo. Situaciją dar labiau paaštrins tokie draudimai kaip plastikinių dėžių panaudojimo.
Kol kas, paskelbus karą pramonei, siūloma labai jau nuvalkiota pagalba: mokymai, gerosios praktikos sklaida.
Jei žiedinė ekonomika, perdirbimas ir surinkimas nepradės augti politikų pageidaujamu tempu, teks atsigręžti į mišką. Šiose plastikinėse pagiriose, kai ekonominį augimą skatino daugiau nuperkamų mažesnio tūrio pakuočių, žaliojo „aspirino“ nuo galvos skausmo trumpalaikėje perspektyvoje gali užtekti, tačiau be tvarios miško kirtimo politikos tie plyni kirtimai Labanore ar Šimonyse ir toliau badys akis.
Atrodo, kad ir kova dėl medienos įgaus visai kitokį pagreitį. „Norime žinojimo, kad mediena pirmiausia atiteks tiems, kurie sukuria didžiausios pridėtinės vertės gaminius. Tokia investicinės aplinka mums atrodytų gera“, – kalba vienos didžiausių Lietuvoje baldų bendrovių vadovė.
Nėra burtų lazdelės, kuri akimirksniu plastiką pakeistų, pavyzdžiui, mediena. Visgi, rodos, politikai labai nori ją turėti.
VŽ siūlo numatyti ir suskaičiuoti, kiek perėjimas prie žiedinės ekonomikos principų kainuos konkrečiai pramonės šakai, kokie finansavimo mechanizmai pritrauktų investicijų į platesnį plastiko gaminių surinkimą ir perdirbimą. Dabar, atrodo, svarstykles tiesiog bandoma jėga persverti į kitą pramonės pusę net neieškant alternatyvų.
Kad visko nesukartume ant kvėpuoti leidžiančių medžių, o Rytų fronte būtų kas nors naujo.
