Kiek dar striksėsime pagal orbanišką dūdelę?
Vengrijos ministras pirmininkas V. Orbanas penktadienį, lapkričio 10 d., pareiškė, kad nepritaria tolesnėms deryboms dėl būsimos Ukrainos narystės ES, taip dar kartą parodydamas, kad jo šalis gali tapti pagrindine kliūtimi Kyjivo siekiui prisijungti prie bloko.
Kyjivas pateikė prašymą įstoti į ES praėjus vos keletui dienų po plataus masto Rusijos įsiveržimo 2022 m. vasario 24-ąją. Po kelių mėnesių Ukrainai buvo suteiktas šalies kandidatės statusas. Tai laikoma svarbiu Briuselio paramos ženklu.
Šių metų lapkritį Kyjive viešėjusi EK pirmininkė Ursula von der Leyen pareiškė, kad Ukraina padarė reikšmingą pažangą reformų įgyvendinimo srityje ir kad tai bus pažymėta atitinkamoje ataskaitoje.
Praėjusį trečiadienį, lapkričio 8d., Komisija pagyrė Ukrainą, sakydama, kad šalies vyriausybė pademonstravo nepaprastą institucinę stiprybę, ryžtą bei gebėjimą veikti ir rekomendavo leisti jai pradėti derybas dėl narystės, kai tik ji pašalins kai kuriuos trūkumus.
Tačiau, kaip ir reikėjo tikėtis, tuoj pat išsišoko Orbanas, interviu valstybiniam radijui pareiškęs, kad kariaujanti šalis nė iš tolo nepriartėjo prie narystės didžiausiame pasaulio prekybos bloke.
„Ukraina jokiu būdu nėra pasirengusi derėtis dėl savo ambicijų įstoti į Europos Sąjungą, – tikino jis. – Aiški Vengrijos pozicija yra ta, kad derybos neturi prasidėti.“
Šios šalies pamėgta vetavimo pozicija nekinta jau ne pirmus metus. Orbano vyriausybė atsisakė tiekti Ukrainai ginklus karui su Rusija, neleido jų ir gabenti per savo teritoriją.
Ne kartą ji grasino vetuoti ES finansinės pagalbos Kyjivui paketus. Kaip tarė, taip ir padarė: pernai Vengrija vetavo siūlymą 2023 m. suteikti Ukrainai 18 mlrd. Eur finansinę paramą. Dabar Orbanas stoja prieš 50 mlrd. Eur paramą kariaujantiems ukrainiečiams.
Tik šį kartą pernelyg susireikšminęs ir visus šokdinti pamėgęs vengrų premjeras gali likti nieko nepešęs: ES, esant reikalui, sugebės apeiti Vengrijos veto ir vis tiek suteiks Ukrainai 50 mlrd. Eur, teigia Bendrijos atstovai, rašo „Reuters“.
Jeigu Budapeštas iš tikrųjų ketina pasinaudoti savo veto teise, dviejų ES pareigūnų teigimu, Bendrija neabejotinai ras būdą, kaip jį apeiti: galbūt bus prašoma kiekvienos iš valstybių narių Kyjivui skirti savą paramos biudžetą. Bendra susitarimų suma išliktų ta pati, kokią ketinama skirti iš bendro biudžeto. Gali būti, kad paramai „susimes“ didžiosios valstybės.
Kebliau dėl derybų starto – čia reikalingas vienbalsis visų 27 valstybių narių pritarimas. Derybų dėl Ukrainos narystės pradžiai turi pritarti Europos Vadovų Taryba gruodžio viduryje. Ir nors Orbanas tikina, kad jo žadamas veto niekaip nesusijęs su nesutarimais dėl milijardų eurų iš ES fondų, kurių Vengrija negauna dėl su demokratija (!) susijusių nuogąstavimų, panašu, kad vis dėlto jis tikisi „turginių“ derybų idant Bendrija atsukti Budapeštui pinigų kranelį.
Vengrija negarbingai pripėdavo ir NATO plėtros puslapiuose. Ilgą laiką purkštavusi dėl naujos narės – Švedijos – priėmimo į Aljansą, savo užsispyrimą demonstruoja iki šiol. Ir vėl ji ta vienintelė, kišanti pagalius į ratus sąjungininkams.
Stokholmo prašymą tapti Aljanso nariu pasirašė visos NATO narės, išskyrus dvi – Vengriją ir Turkiją. Pastarosios prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas Švedijos prašymą priimti į NATO parlamentui oficialiai pristatė praėjusį mėnesį.
„Vengrijos vyriausybė ne kartą teigė nebūsianti paskutine NATO nare, ratifikuosiančią Švedijos įstojimą į aljansą“, – Briuselyje lapkričio 8 d. kalbėdamas su Vengrijos prezidente Katalina Novak sakė Jensas Stoltenbergas, NATO vadovas. „Dabar norėčiau, kad Vengrija įvykdytų tą įsipareigojimą. Vengrijos parlamentas turėtų nedelsdamas surengti balsavimą dėl ratifikavimo“, – pridūrė jis.
Tik Aljanso vadovas be reikalo aušino burną – Vengrijos prezidentės vaidmuo šalyje yra tik simbolinis, viską valdo Orbanas ir jo šalininkai. Nors bent kiek rimtesnių kozirių prieš švedus jie neturi, tačiau savo poziciją paremti kažkuo reiktų – tai ir „sužibėjo“: esą „Švedija pakankamai garsiai smerkia Vengrijos parlamento veiklą“.
Kalbant apie visokiausius orbanus, VŽ nuomone, bene labiausiai tinka posakis „Kai tokie draugai, tai ir priešų nereikia“. Štai tokius „sąjungininkus“ turi ES ir NATO valstybės – šalį, kuri šokdina visą Bendriją ir visą Aljansą, laikydama visus savo interesų įkaitais.
Cui prodest? (Kam naudinga? – lot.) Spėlioti ilgai netenka – interesai glūdi paviršiuje – apie Orbano interesus ir simpatijas bene viską pasako jo bičiuliavimasis su kruvinuoju agresoriumi putinu: kone visuose šio vengro ir jo vyriausybės veiksmuose kyšo kremliaus ausys.
Po naujausio (eilinio) susitikimo, kai spalio 17 d. Pekine spaudė ranką putinui, Vengrijos premjeras, pareiškė, kad didžiuojasi savo ryšiais su maskva.
Dėl gilėjančių Vengrijos santykių su agresyvia diktatoriška šalimi susirūpinimą jau išreiškė karinio aljanso valstybių narių ir Švedijos ambasadoriai.
Regis, ir ES, ir NATO šalys suvokia, kad plėtra yra bene vienintelė galimybė išvengti katastrofų, išvengti galimos rusų karinės ekspansijos į kitas šalis, vienintelė galimybė užtikrinti taiką Europoje.
„Arba Europos žemyne bus daugiau Europos Sąjungos, arba bus daugiau Rusijos ar Kinijos šalia mūsų“, - teigė europarlamentarė Rasa Juknevičienė.
Nors dauguma dar šoka pagal orbanišką (realiai – putinišką) dūdelę, pastaruoju metu vis dažniau kalbama, kad Vengrija rizikuoja perlenkti lazdą – tad, ko gero, nebetoli akimirka, kai visiems atsibos būti vienos šalies įkaitais. Bet kokį įstatymą, bet kokias taisykles galima pakeisti. Galbūt metas Europos Sąjungai ir NATO svarstyti galimybę eliminuoti vienos valstybės veto teisę, kai siekiama strateginių tikslų – juolab kad apie tai šiemet jau prabilo neapsikentę kai kurių didžiųjų valstybių vadovai.
Vieną šalį priešams labai lengva nupirkti/patraukti savo pusėn, kad pavertus ją savo marionete, galima būtų stabdyti ir Bendrijos, ir Aljanso veiksmus, skaldyti jų vienybę. Tokia šalis jau yra. Ar dar ilgai jai bus leista jaustis visagale šeimininke, o visai Europai rizikuoti savo saugumu?
