A. Kojala. Proveržis. Ar tikrai proveržis?

Kaip teisingai teigta priimant Proveržio paketą, būtina sąlyga atsinaujinančios energetikos plėtrai yra trumpesnis parengiamųjų darbų laikotarpis ir nustatytos aiškios sąlygos bei reikalavimai. Būtent šie du aspektai – trumpesnis laikotarpis pasirengti ir aiškios žaidimo taisyklės – turi esminę reikšmę atsinaujinančios energetikos plėtrai.

Iki Proveržio paketo įsigaliojimo viena iš didžiausių kliūčių plėtoti atsinaujinančios energetikos išteklius (saulės ir vėjo jėgainių parkus) buvo teisės normose nustatytas reikalavimas tokių objektų plėtrą numatyti teritorijų planavimo dokumentuose. Paprastai kalba kalbant, siekiant projektuoti ir vystyti tokius objektus buvo būtina parengti, suderinti ir teikti tvirtinti specialiuosius savivaldybės ar jos teritorijos dalies planus, kurių sprendiniais kaip tik ir buvo detalizuojama minėtų objektų plėtra.

Vieša paslaptis, kad specialiųjų planų rengimo ir derinimo procesas tapdavo ilga maratono distancija, kurią turėdavo įveikti vystytojai ir kurioje juos pasitikdavo tokios įprastos tokiam procesui kliūtys, kaip nesibaigiantys derinimai savivaldybėse, „suinteresuotos“ visuomenės norai ir reikalavimai. Normalu, kad tokie procesai buvo labai imlūs laikui ir ilgainiui tapo atsinaujinančių išteklių objektų plėtros rykšte.

Energetikos ministerijos dėka parengus ir galiausiai priėmus Proveržio paketą sudarančių įstatymų pakeitimus aukščiau minėto reikalavimo atsinaujinančių išteklių objektų plėtrą numatyti teritorijų planavimo dokumentuose atsisakyta. Vienas iš Proveržio paketo įstatymo privalumų kaip tik ir buvo akcentuojamas poreikio numatyti atsinaujinančių išteklių plėtrą teritorijų planavimo dokumentuose atsisakymas (žr. Proveržio paketą sudarančių teisės normų aiškinamąjį raštą).

Konkrečiau kalbant, Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas reglamentuoja, kad saulės šviesos energijos elektrinių, vėjo elektrinių (įskaitant ir tas, kurios yra hibridinės elektrinės dalis), taip pat tam tikrų biodujų elektrinių neurbanizuotose ir neurbanizuojamose teritorijose plėtra neprivalomai turi būti numatyta teritorijų planavimo dokumentuose (įstatymo 49 str. 3 d. ir 5 d.).

Įstatymas taip pat atskirai išskiria saulės elektrinių statymo galimybę nurodydamas, kad urbanizuotose ir urbanizuojamose teritorijose saulės šviesos energijos elektrinės statomos pagal nustatytą pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir būdą, o šių objektų neprivaloma numatyti teritorijų planavimo dokumentuose, išskyrus teritorijas, kuriose teritorijų planavimo dokumentų ar teisės normų sprendiniais statyba nėra galima  (įstatymo 49 str. 6 d.). T. y. tokių objektų plėtra yra galima nenumatant to teritorijų planavimo dokumentų sprendiniais, nebent tuose pačiuose teritorijų planavimo dokumentuose (bendrajame arba specialiajame plane) tai būtų aiškiai uždrausta.

Sinchronizuojant Proveržio paketą sudarančias teisės normas, Teritorijų planavimo įstatymas nenumato prievolės numatyti atsinaujinančių išteklių energetikos objektų statybos teritorijų planavimo dokumentuose, jei tokie atvejai numatyti aukščiau minėtame Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme (Teritorijų planavimo įstatymo 20 str. 4 d.).

Visgi, kaip atsitinka, Proveržio paketo teorinė romantika neretai atsitrenkia į savivaldybių institucijų praktikos prozą. Kaip žinoma, siekiant plėtoti saulės ir vėjo jėgaines, būtina gauti savivaldybės, kurioje numatoma statyti ar įrengti elektrinę, administracijos patvirtinimą, kad planuojamos plėtoti elektrinės įrengimas ar statyba yra galimi. 

„Atsižvelgdami į Jūsų prašymą informuojame, kad vadovaujantis [miesto pavadinimas] rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendiniais [teritorijos pavadinimas] nėra galimybės projektuoti ir pastatyti iki [...] MW bendrosios galios saulės ir iki [...] MW bendrosios galios vėjo jėgaines. Aukščiau minėto Bendrojo plano sprendiniuose šioje teritorijos dalyje nenumatyta plėtoti atsinaujinančius energijos išteklius naudojančias vėjo jėgaines ir saulės elektrines.“. Tai yra vienos iš savivaldybių rašto, kurį gavo atsinaujinančių energetikos išteklių vystytojas, fragmentas. Šiuo raštu savivaldybė nurodo, kad minėtų saulės ir vėjo jėgainių plėtra tam tikroje savivaldybės teritorijos dalyje negalima, kadangi tai nėra numatyta savivaldybės bendrajame plane.

Tenka apgailestaujant konstatuoti, kad tai nėra vienintelis precedentas, kuomet savivaldybės, kurių vaidmuo plėtojant saulės ir vėjo jėgaines yra lemiamas, Proveržio paketo įstatymo normas traktuoja savaip. Atskirų savivaldybių požiūriu tuomet, jei saulės ir/ar vėjo jėgainių plėtra nėra numatyta bendrojo teritorijų planavimo ar į jį integruoto specialiojo teritorijų planavimo dokumento sprendiniais, tuomet tokia plėtra nėra galima apskritai.  

Nepaisant Energetikos ministerijos išaiškinimų tokią praktiką ir atskirų savivaldybių požiūrį pakeisti pavyksta ne visuomet. Kaip ir įprasta, tuomet labiausiai nukenčia saulės ir vėjo jėgainių parkus plėtojantys vystytojai, įgiję žemės sklypus ir ketinę juose plėtoti minėtus objektus. Žinoma, gavus tokį savivaldybės atsakymą ir negavus reikiamo leidimo visuomet lieka teismas. Tačiau visi puikiai žinome, kad teismo procesas kainuoja brangiausią resursą – laiką. Būtent laiko taupymas ir efektyvi plėtra buvo vienas iš esminių argumentų priimant Proveržio paketą sudarančių teisės normų pakeitimus. Kaip rodo praktika, geri norai ir ketinimai ne visuomet įgauna praktinį pagreitį.

Sunku vertinti, kodėl skirtingos savivaldybės skirtingai traktuojama teisės normas. Taip pat sunku suprasti, kodėl savivaldybės neatsižvelgia į Energetikos ministerijos, tarsi formuojančios bendrą nuomonę ir aiškinančios teisės normas, poziciją. Bet kokiu atveju šioje situacijoje nukenčia vystytojų interesai.

Lieka retorinis klausimas – ką daryti? Ypatingai, ką daryti vystytojams, pasikliovusiems įstatymo normomis ir įgijusiems didelius plotus žemės bei gavusiems štai tokius savivaldybių atsakymus? Laikas, kuris šiuo atveju yra brangiausias resursas ir kurį norėta sutaupyti Proveržio paketo pakeitimais, bėga, o šie klausimai lieka neatsakyti.    

Komentaro autorius  – Artūras Kojala, COBALT Lietuvos biuro partneris Nekilnojamojo turto ir infrastruktūros praktikos grupėje